EPA nuotrauka

Daug buvo rašyta apie pirmuosius penkerius popiežiaus Pranciškaus Petro tarnystės metus. Lydėjęs jį į konklavą, kur šis Argentinos jėzuitas 2013 metų kovo 13 dieną buvo išrinktas Romos vyskupu, aš atidžiai sekiau, kokią didelę įtaką jis per pastaruosius penkerius metus padarė Bažnyčiai ir visam pasauliui. Klausiausi jo gerbėjų, jo mokinių ir jo kritikų. Norėčiau pasidalinti šiomis trumpomis įžvalgomis suvokdamas, kad gali būti pasakyta žymiai daugiau. 

2013 metų kovą mūsų Bažnyčia žengė į naują etapą. Popiežius Pranciškus kiekvieną dieną rodo, kaip protas ir širdis susitinka Dievo ir artimo meilėje. O svarbiausia, kad Pranciškus mums diena iš dienos primena, kaip kelionėje mums labai mums Jėzus ir kaip labai mums reikia vienas kito.

Per istorinį 2013 metų pontifikato perdavimą dirbęs kaip vienas iš oficialių Vatikano spaudos atstovų, aš dabar privalau sugrįžti prie paties pamatinio šio pontifikato, kuris dabar skleidžiasi prieš mūsų akis, tekstų. Tai yra kardinolo pasisakymas per ikikonklavinį kardinolų susitikimą 2013 metų kovo 7 dienos ryte. Jis vadinosi „Saldus ir guodžiantis evangelizavimo džiaugsmas“. Savo kalbą kardinolas pradėjo primindamas savo broliams kardinolams, kad „evangelizacija yra Bažnyčias raison d’etre – „saldus ir guodžiantis evangelizavimo džiaugsmas“. Pats Jėzus mus skatina tam iš vidaus. Kardinolas pasidalino keturiomis paprastomis, tačiau giliamintiškomis įžvalgomis. 

EPA nuotrauka

–     Evangelizuoti reiškia turėti apaštalinį užsidegimą. Evangelizuoti reiškia puoselėti troškimą Bažnyčiai išeiti iš savęs. Bažnyčia yra kviečiama išeiti iš savęs ir leistis į periferijas ne tik geografine prasme, tačiau ir į egzistencines periferijas, kur susiduriame su nuodėmės slėpiniu, kančia, neteisingumu, neišmanymu, gyvenimu be religijos, ir visomis kitomis negandomis.

–     Kai Bažnyčia neišeina iš savęs tam, kad evangelizuotų, ji tampa savipakankama, nurodanti tik pati į save ir suserga. (Palyginimui paimkime Evangelijos pagal Luką istoriją apie šabo dieną išgydytą moterį). Blogų dalykų, kurie laikui bėgant išsivysto bažnytinėse institucijose, šaknys yra būtent tas savipakankamumas ir tam tikras teologinis narcisizmas. Apreiškimo Jonui knygoje Jėzus sako esantis prie durų ir besibeldžiantis. Akivaizdu, kad tekste kalbama apie tai, kad Jėzus beldžiasi iš išorės tam, kad būtų įleistas, tačiau aš galvoju apie laikus, kai Jėzus beldžiasi iš vidaus tam, kad mes jį išleistume. Savipakankama Bažnyčia laiko Jėzų Kristų uždarytą savo viduje ir neleidžia jam išeiti.

–     Kai Bažnyčia yra savipakankama ir nurodanti tik į save pačią to nesuvokdama, ji mano, kad skleidžia savo pačios šviesą. Ji liaujasi būti mysterium lunae ir pasiduoda pačiam didžiausiam blogiui, t. y. dvasiniam pasaulietiškumui. Savipakankama Bažnyčia gyvena tik tam, kad joje esantys tešlovintų vieni kitus. Kalbant paprastai, yra du Bažnyčios įvaizdžiai: evangelizuojanti Bažnyčia, kuri išeina iš savęs ir, kaip teigia pirmieji Dogminės Konstitucijos apie Dievo apreiškimą žodžiai, su pagarba išklauso Dievo žodį ir su tikėjimu jį skelbia, ir pasaulietinė Bažnyčia, kuri gyvena savyje, iš savęs ir sau. Visa tai turi nušviesti galimus pokyčius ir reformas, kurios privalo būti įgyvendintos vardan sielų išgelbėjimo.

–     Galvojant apie kitą popiežių, tai jis turi būti žmogus, kuris kontempliuodamas ir adoruodamas Jėzų Kristų, padeda Bažnyčiai keliauti į egzistencines periferijas, kuris padeda jai būti vaisinga motina, gyvenančia iš saldaus ir guodžiančio evangelizacijos džiaugsmo.

EPA nuotrauka

Šis kardinolas buvo Buenos Airių arkivyskupas vardu Jorge Mario Bergoglio. Jo naujasis vardas yra Pranciškus. Jis yra jėzuitas. Jo nuolankumas padarė didžiulį įspūdį daugybei žmonių visame pasaulyje. Jo stilius iš tiesų tapo substancialus. Tai yra pats radikaliausias evangelinis aspektas kalbant apie jo vykdomą dvasinę pontifikato reformą ir jis paragino visus katalikus, ypač dvasininkiją, atsisakyti sėkmės, turtų ir galios. Pranciškaus dvasinis tėvas šv. Ignacas Lojola pabrėžė, kad jėzuitas niekada negali turėti antibažnytinės dvasios, tačiau visad privalo būti atviras Dievo veikimui. Jėzuito įsipareigojimas nesiekti bažnytinės tarnybos net ir pačioje Draugijoje yra išauga iš šios patirties. Pranciškus taip persiėmė šiomis vertybėmis, kad be dvejonių jas šiandien taiko dvasininkijos ir kurijos reformai.

Ignaco akimis nuolankumas yra ta dorybė, kuri labiausiai priartina mus prie Kristaus. Pranciškus rodosi veda bažnyčią ir ugdo dvasininkiją šia pamatine tiesa. Pranciškus mus moko, kad būtent nuolankumas yra esminis dalykas, kad naujoji evangelizacija būtų tikra ir efektyvi ne tik Bažnyčios viduje, bet ir jos susitikime su pasauliu. Popiežius Pranciškus mums kiekvieną dieną pristato nuolankumo, švelnumo ir gailestingumo Bažnyčią, inkarnacinę Bažnyčią, kuri eina su žmonėmis jų kelyje. Bažnyčią, kuri klauso, įžvelgia, palydi, atleidžia, laimina, kalba drąsiai; Bažnyčią, kuri rauda su tais, kurie rauda, ir džiaugiasi su tais, kurie džiaugiasi. Bažnyčią, kuri daro viską, ką gali, kad atsispirtų pagundai redukuoti tikėjimą iki moralizavimo; Bažnyčią, kuri priešinasi visiems bandymams atskirti jos žinią nuo asmens, kurį ji laiko giliai savo širdyje – Jėzaus Kristaus. Bažnyčią, kuri stengiasi grąžinti žmones atgal į tikėjimo bendruomenę. Popiežius Pranciškus savo širdimi ir protu mano, kad mums reikia „bažnyčios, kuri vėl būtų pajėgi grąžinti pilietybę daugeliui savo vaikų, kurie dabar klajoja tarsi be namų“.  

Taip pat negaliu pamiršti ir jo atsisveikinimo žodžių JAV, ištartų Vašingtono Šv. Mato katedroje broliams vyskupams 2015 metų rugsėjį. Pranciškus kalbėjo apie Bažnyčią ir kunigišką tarnystę, kurios linki Amerikai ir visam pasauliui:

„... Bažnyčia, kuri geba susirinkti aplink šeimos židinį, išlieka pajėgi pritraukti kitus. Ir tai turi būti ne bet kokia ugnis, o ta, kuri įsižiebė Velykų rytą. Prisikėlęs Viešpats toliau meta iššūkį Bažnyčios kunigams tyliu mūsų brolių ir seserų maldavimu: „Ar turite kažko pavalgyti?“ Mes privalome atpažinti Viešpaties balsą, kaip kad Tiberiados ežero pakrantėje tai padarė apaštalai (Jn 21:4–12). Dar svarbiau yra augti tikrume, kad jo buvimo žarijos, pakurstytos jo aistros ugnyje, yra pirmiau mūsų ir niekada neužges. Kai šis tikrumas susilpnėja, mes galiausiai tampame pelenų saugotojais, o ne tikrosios šviesos ir šilumos, kurios priverčia mūsų širdis degti, skleidėjais“ (Lk 24:32).

Pranciškaus Petro tarnystės misija ir scenarijus nekyla iš Buenos Airių, nei iš Romos, Lojolos ar Asyžiaus. Visa tai kyla iš Betliejaus, Nazareto, Jeruzalės, Galilėjos ir Emauso, kur pirmiausia nutiko visa istorija. Jei įvairios grupės ir asmenys Bažnyčioje rodosi turi sunkumų su popiežiumi Pranciškumi, tai aš klausiu, ar jų sunkumai iš tikrųjų nėra susiję su Pranciškumi, o veikiau su jo scenarijumi ir to scenarijaus autoriumi.

EPA nuotrauka

Vėlyvą 2013 metų kovo 13 dienos vakarą Jorge Mario Bergoglio gavo kvietimą eiti ir atstatyti, suremontuoti, atnaujinti ir pagydyti Bažnyčią. Yra tų, kurie džiaugsmingai aprašo naująjį popiežių kaip drąsų, užtikrintą revoliucionierių, siųstą sujudinti laivą. Kiti mano, kad jis atėjo tam, kad šį laivą paskandintų. Tačiau vienintelė revoliucija, kurią įvedė popiežius Pranciškus, yra švelnumo revoliucija. Būtent šiuos žodžius jis panaudojo savo pagrindiniame laiške „Evangelijos džiaugsmas“ (Evangelii Gaudium]

Daugelis vadina popiežių Pranciškų didžiu revoliucionieriumi. Vienintelis kartas, kai jis pavartoja žodį „revoliucija“, yra 88 „Evangelii Gaudium“ paragrafe, kuriame jis kalba apie Dievo sūnaus, tapusio žmogumi, švelnumo revoliuciją. Aš taip pat manau, kad Pranciškus mums siūlo ir kitą revoliuciją: normalumo revoliuciją. Pranciškus mums demonstruoja ir pristato normalų krikščionio, kunigo elgesį. Kada besusiduriame su šiuo normaliu, paprastu krikščionio elgesiu, dalį mūsų jis supurto, nes labiau leidžia reflektuoti mūsų pačių nenormalų elgesį ir žmogiškuosius troškimus rinktis pasaulio kelius, o ne Evangelija paremtą gyvenimą, kuris mus čia veda į šventumą, o anapus – į amžinąjį gyvenimą. Normalus krikščioniškas popiežiaus Pranciškaus elgesys kiekvienam mūsų yra iššūkis, paguoda ir švelnumo forma, kurios jau ilgą laiką troškome. Jis reikalauja daug pamokslaudamas apie gailestingumo Dievą, džiaugsmingai bendraudamas su netikinčiaisiais, ateistais, agnostikais, skeptikais ir tuo likusiu daugeliu, kurie manė, kad krikščionybė jau nebeturi ką pridėti į šio gyvenimo lygtį. Per savo galingus ir provokatyvius pareiškimus, išguldytus giliai „Evangelii Gaudium“, „Laudato Si“ ir „Amoris Laeitia“, taip pat per savo kasdienes refleksijas, kylančias iš paprastų Eucharistijos šventimų Vatikano svečių namų koplyčioje, Pranciškus susijungė ir susitiko su žmonija, kuri alksta ir trokšta vilties ir paguodos žinios.

Mums reikia Pranciškaus švelnumo, gailestingumo ir normalumo revoliucijos dabar labiau nei bet kada anksčiau. Aš tegaliu viltis ir melstis, kad mes mokysimės iš jo ir juo seksime.

Parengta pagal kunigo Thomaso Rosica'os CSB, „Salt and Light“ katalikiško medijų tinklo vadovo, straipsnį „Pope Francis… Five Years Later“