Juozapo Čechavičiaus fotografija. Vilniaus vaizdas nuo Išganytojo kalvos.

Juozapo Čechavičiaus 200-ųjų gimimo metinių sukakties kandidatūra 2016 m. buvo pateikta UNESCO, palaikant Baltarusijai, Latvijai, Lenkijai ir Ukrainai, prašant įtraukti šią sukaktį į UNESCO minimų datų kalendorių. UNESCO atsižvelgė į šio žymaus Vilniaus, Kauno, Gardino ir Liublino kronikininko indėlį į fotografijos bei dokumentinio paveldo istoriją, ir 2017 m. rudenį UNESCO Generalinės konferencijos 39-oji sesija pritarė šiai kandidatūrai, įtraukdama šią sukaktį į visam pasauliui ir UNESCO reikšmingų sukakčių kalendorių.

Minint J. Čechavičiaus 200-ąsias gimimo metines, bus surengtos dvi parodos – metų pabaigoje Vilniaus paveikslų galerijoje vyks tarptautinė paroda „Fotografija Čechavičiaus laikmečiu“ iš Lietuvos ir užsienio muziejų rinkinių, kurią iš dalies finansuos Lietuvos kultūros taryba, o lapkričio pradžioje numatoma J. Čechavičių pristatančią parodą atidaryti Paryžiuje. Tikimasi į parodą įtraukti unikalias fotografo nuotraukas, saugomas Prancūzijos fotografijos draugijos archyve.

Fotografo Juozapo Čechavičiaus portretas.

Apie Juozapą Čechavičių

Juozapas Čechavičius (lenk. Józef Czechowicz, rus. Иосиф Устинович Чехович, vok. Joseph Tschekhowitsch) gimė 1818 03 02/14 Vitebsko gubernijos Polocko apskrityje, mirė – 1888 01 01/13 Vilniuje.

Pradėdami šiuos jubiliejinius žymaus XIX a. Vilniaus fotografo J. Čechavičiaus metus ir paminėdami jo mirties 130-metį, nedidelis būrelis jo gerbėjų 2018 m. sausio 1 d. vidurdienį susitiko prie fotografo kapo Bernardinų kapinėse. Pagal dabartinį Grigaliaus kalendorių fotografas mirė sausio 13 d., tačiau susirinkimu pirmąją metų dieną norėta pabrėžti, kad fotografas atsisveikino su pasauliu pirmąją metų dieną pagal jo amžininkų naudotą Julijaus kalendorių.

J. Čechavičius gimė prieš 200 metų, 1818 03 02/14, Vitebsko gubernijos Polocko apskrityje. 1830 m. įstojo į Vitebsko gimnaziją ir mokslus baigė maždaug tuo metu, kai pasaulis pirmą kartą išgirdo apie fotografiją. 1839 m. išrasta dagerotipija – fotografija ant pasidabruotų metalinių plokštelių, kuri tuo metu buvo prieinama tik pasiturintiems žmonėms.

Fotografija atpigo ir kur kas plačiau paplito XIX a. šeštame dešimtmetyje, kai buvo sugalvota iš pradžių nufotografuoti negatyvinį atvaizdą, iš kurio būtų galima pagaminti daug nuotraukų ant popieriaus. 1851 m. britų chemikas Frederickas Scottas Archeris pasiūlė negatyvams naudoti stiklo plokšteles, padengtas įjautrintu šviesai kolodijaus skysčiu. Kai tik pradėjo plisti naujasis fotografijos metodas, J. Čechavičius, iki tol dirbęs karo ligoninės buhalteriu, susidomėjo fotografija, ir po kelerių metų ji tapo pagrindiniu viso jo gyvenimo užsiėmimu.

Pirmą kartą apie J. Čechavičiaus veiklą fotografijos srityje išgirstame 1853 m. Tais metais jo ateljė veikė Liubline, o Varšuvoje už padarytą Rusijos sosto įpėdinio nuotrauką imperatorius jam atsidėkojo žiedu su briliantu. Išėjęs iš kariuomenės į atsargą J. Čechavičius 1856 m. buvo nuvykęs į Paryžių sužinoti fotografijos meno naujovių. Grįžęs iš Prancūzijos dirbo Varšuvoje, Kijeve, Černigove. Laikomas vienu pirmųjų Kijevo fotografų.

Apie 1859 m. buvo sumanęs leisti istorijos paminklų fotografijomis iliustruotą periodinį leidinį, kuris būtų buvęs beveik pirmasis tokio pobūdžio leidinys Rusijoje. Šiam leidiniui jau buvo nufotografavęs Kijevo ir į šiaurę nuo jo esančio Černigovo vaizdų, tačiau dėl nežinomų priežasčių sumanymas žlugo. Šiuo laikotarpiu fotografas taip pat nemažai laiko praleido Liublino gubernijoje, lankėsi Varšuvoje. 1862 m. sugrįžo į Vitebską, įsteigė fotoateljė, ir ši veikė iki 1865 metų.

1865 m. J. Čechavičius atvyko į Vilnių, čia sulaukė pripažinimo ir šį miestą pamilo kaip savo gimtąjį. Gal todėl tapo reikšmingiausiu 19 a. miesto fotometraštininku ir žymiausiu to laiko Lietuvos fotomenininku. Vilniuje praleidęs visą likusį gyvenimą, fotografas sukūrė kelis šimtus Vilniaus ir miesto apylinkių nuotraukų. Savo darbuose fiksavo Vilniaus architektūrą ir apylinkes, Nemuno, Neries bei Vilnios upių pakrantes, fotografavo miesto panoramas, urbanistinį peizažą, architektūros ir istorijos paminklus, miesto permainas, renginius ir įvykius, paliko ir grafikos darbų nuotraukų. Jis taip pat padarė įspūdingų panoraminių nuotraukų, pirmasis iš Lietuvos fotografų pradėjo fotografuoti bažnyčių ir rūmų interjerus.

Savo pirmąją fotografijos ateljė Vilniuje jis įsirengė už Sluškų rūmų stovėjusiame Mamerto Renigerio dvarelyje, o apie 1867 m. tuometiniame Miesto sode Pilies kalno papėdėje pasistatė nuosavą fotografijos ateljė paviljoną.

Jau gyvendamas Vilniuje, norėdamas susipažinti su fotografijos meno padėtimi pasaulyje, kelis kartus lankėsi Berlyne ir Londone. Fotografo darbai buvo vertinami amžininkų, eksponuojami ir apdovanoti parodose. Pirmasis svarbus pripažinimas buvo didysis sidabro medalis 1872 m. Maskvoje Politechnikos parodoje. Vėliau savo darbus jis du kartus eksponavo Paryžiuje.

1876 m. XI Prancūzijos fotografų draugijos (pranc. La Société française de photographie) parodoje J. Čechavičiui buvo skirtas ketvirto laipsnio apdovanojimas – garbės paminėjimas. Po šios sėkmės jis pateikė prašymą priimti į vieną seniausių Europoje fotografijos draugijų ir tapo jos nariu. 1878 m. J. Čechavičiaus darbai buvo eksponuojami Paryžiuje vykusios Pasaulinės parodos Rusijos skyriuje. 1882 m. Rusijos pramonės ir meno parodoje Maskvoje už pastatų ir interjerų fotografijas jam buvo skirtas sidabro medalis.

J. Čechavičiaus kūrybinį palikimą sudaro per 220 Vilniaus, Kauno, Gardino, Chelmo, Liublino ir kitų vietovių nuotraukų bei šimtai asmenų portretų. Studijos užsienyje, veržimasis į pasaulį, kelionės po Rusiją ir į Vakarus, ryšiai su kitais fotografais, noras eksperimentuoti padėjo atsiskleisti ir suklestėti neeiliniam J. Čechavičiaus talentui. Vilnius turi būti dėkingas šiam žmogui, kad savo suformuluotą fotografo misiją – suteikti galimybę publikai akivaizdžiai pažinti istoriniu atžvilgiu žymias vietoves – jis vykdė čia.

J. Čechavičiaus nuotraukos yra svarbi Lietuvos XIX a. kultūrinio paveldo dalis ir reikšmingas Vilniaus istorijos ikonografijos šaltinis – būdamos didelės meninės vertės nuotraukos įgijo ir praeities liudininko reikšmę. Fotografas nuolatos tobulino savo meistriškumą – jo darbų kokybė ir meninis lygis nenusileidžia geriausiems to laikotarpio Europos fotografų darbams.

J. Čechavičiaus kūryba gerai žinoma ne tik specialistams. Jo nuotraukos dažnai naudojamos istorikų darbuose, jomis dažnai iliustruojami Vilniui skirti leidiniai. Leidykla „Baltos lankos“ 1995 metais išleido pirmąjį Lietuvoje vien jo kūrybai skirtą nuotraukų albumą „Czechowicz: XIX amžiaus Vilniaus vaizdai: iš Lietuvos fotografijos istorijos“.

Juozapo Čechavičiaus fotografija. Dominikonų gatvė.

2015 m. rudenį Vilniuje Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir V. Kasiulio muziejuje įvyko dvi jo darbų parodos. Pastarajai skirtas Dainiaus Junevičiaus parengtas parodos vadovas „Juozapo Čechavičiaus Vilnius“, o 2016 m. pasirodė Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinys „Juozapas Čechavičius. Fotografijos/Photographs“, kuriame pateikiama plati fotografo biografija, suregistruotos ir publikuotos beveik visos Lietuvos atminties institucijose saugomos nuotraukos. Didelę dalį J. Čechavičiaus nuotraukų galima pamatyti internete – Vilniaus universiteto bibliotekos svetainėje ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos skaitmeninėje kolekcijoje.

J. Čechavičiaus darbai plito po pasaulį jam gyvam esant ir po jo mirties, pakliuvo į įvairias viešąsias ir privačias kolekcijas užsienyje. 2017 m. atliktas Lietuvos kultūros tarybos finansuotas Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktoranto Dainiaus Junevičiaus tyrimas leido nustatyti gerokai daugiau užsienio institucijų, kuriose laikomos J. Čechavičiaus vietovaizdžių nuotraukos.

Nestebina, kad didžiausi jo nuotraukų rinkiniai yra Lenkijoje, nacionaliniuose muziejuose Varšuvoje ir Vroclave, taip pat keliose bibliotekose Varšuvoje, Krokuvoje, Gdanske, Torunėje. Berlyno technikos universiteto Architektūros muziejus turi dvi ankstyvas J. Čechavičiaus Vilniaus nuotraukas, kurias jam atsiuntė žymus Sankt Peterburge dirbęs vokiečių kilmės architektas Viktoras Schröteris. Vatikano bibliotekoje saugomas popiežiui Leonui XIII padovanotas prabangiai įrištas 56 J. Čechavičiaus nuotraukų albumas. Į dvi institucijas fotografas J. Čechavičius savo nuotraukas siuntė pats.

Prancūzijos fotografų draugijos archyve iki šiol yra jos nario J. Čechavičiaus nuotraukų aplankas. Ypač įdomus 50 J. Čechavičiaus nuotraukų rinkinys neseniai atrastas Sankt Peterburge. 1874 m. fotografas išsiuntė savo nuotraukas Cenzūros komitetui į Sankt Peterburgą, norėdamas užsitikrinti, kad būtų ginamos jo autorinės teisės. Iš Cenzūros komiteto nuotraukos pateko į Imperatoriškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos biblioteką, o dabar saugomos Rusijos dailės akademijos sudėtyje esančio valstybinio akademinio I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros instituto Mokslinėje bibliotekoje.

Šio rinkinio ir susijusių archyvinių dokumentų atradimas svarbus dėl keleto priežasčių. Visų pirma nuotraukos aprašytos paties fotografo, tad aprašai geriausiai atspindi tai, kas jam buvo svarbu nuotraukoje. Nuotraukos atrinktos paties fotografo ir parodo, kurios iš tuo metu padarytų Vilniaus nuotraukų jam buvo svarbiausios. Jis taip pat leidžia patikimai datuoti ankstyviausias J. Čechavičiaus Vilniaus fotografijas. Ne mažiau svarbu tai, kad fotografas norėjo apginti savo teises į kūrinį ir tikriausiai pirmą kartą Lietuvos fotografijos istorijoje kreipėsi tokios teisių apsaugos.

Paaiškėjo ir įdomaus Neries krantų fotografijų albumo sudarymo aplinkybės. Jis nufotografuotas 1882 m. vasarą dvidešimtmečio grafo Vladimiro Zubovo ir būrelio vilniečių surengtos fotografinės ekspedicijos Nerimi metu.