Prozininkas, eseistas, literatūros kritikas Vytautas Martinkus. Regimanto Tamošaičio nuotr.

Vytautas Martinkus „Tavo bažnyčios rūsys“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m. Dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Viena įdomiausių pastarojo meto lietuvių literatūros naujienų – prozininko, eseisto, literatūros kritiko Vytauto Martinkaus romanas „Tavo bažnyčios rūsys“. Kaip teigia literatūrologė Violeta Kelertienė, V. Martinkus, dažnai vadintas paslaptingu romanistu, čia pralenkia save, pasakodamas tikrą, matyt, artimos šeimos ir jam gerai žinomą istoriją, į ją įpindamas istorinių ir pramanytų žmonių, būtų ir nebūtų įvykių. Neįmanoma išnarplioti, kas tikra, o kas fikcija, bet viskas užburia skaitytoją. Atgyja sudėtinga kelių šimtmečių Lietuvos istorija. Jos vaizdai – nuo Kėdainių iki Škotijos, nuo Kauno iki Čikagos – bėga greitu tempu, savotiškai primindami Johno Fowleso intelektualius pasakojimus ar Dano Browno „Da Vinčio kodo“ personažų nuotykius.

Šis romanas pasakoja apie nuolat atgimstančius žmogaus gyvenimo motyvus, apie neįmanomą, vis dūžtančią jo meilę ir bedugnį, kažko pilną jo tikėjimo rūsį.

Skaitydami romaną kartu su pirmos dalies personažais persikeliame į viduramžių Lietuvą, vėl stovime katalikybės ir Reformacijos kryžkelėje, griauname senas ir statome naujas bažnyčias. Abraomo Kulviečio mirtis lemtingai paveikia Kėdainiuose įsikūrusio vaistininko padėjėjo Jeronimo bandymus pagaminti visas ligas išgydantį akmenį. Alcheminiai gebėjimai įtraukia jį į politinį ir tikėjimų kovos sūkurį.

Antra romano dalis – Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos kariuomenės samdinio Patriko Karolio iš Škotijos laiškai tėvui, lordui Gordonui, teismo apklausos protokolai, bajorų testamentai, masonų laiškai ir kiti dokumentinės formos epizodai. Jie fragmentiškai pasakoja apie „Kleto falenopsio“ ir jo netikro dvynio, „eretiko akmens“, klajones po XVII ir XVIII amžiaus Europą, jų kelią pas škotą Patriką Karolį ir jo mylimąją iš Mazūrijos, taip pat – totorių kunigaikščio Bairano giminaičius, apsigyvenusius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Trečioje romano dalyje XX amžiuje paveldėti ir netyčia įgyti reti akmenys paveikia dviejų seserų ir jųdviejų šeimų likimus. Antrasis pasaulinis karas, partizaninis sąjūdis išskiria ir seseris, ir jųdviejų vyrus – bičiulius nuo vaikystės, tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkus, kurie baigdami Karo mokyklą prisiekė vienas kitą nušauti, bet niekada neišduoti tėvynės ir draugo.

Ketvirtoje, visai trumpoje, romano dalyje – pasakojimą papildančios ar užbaigiančios romano personažų gyvenimo detalės. Jos pateiktos kaip tikros ir pramanytos epitafijos arba jų ištraukos, simboliškai pratęsiančios atgimstančių, pasikartojančių įvykių romane perspektyvą.

Vytautas Martinkus – viena iškiliausių Lietuvos kultūros asmenybių, meno filosofas, pedagogas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, dvidešimties knygų autorius. Yra pelnęs aštuonis literatūros, meno ir mokslo apdovanojimus. Jo grožinė kūryba versta į vienuolika Europos kalbų.