Teatrologė Elona Bajorinienė, režisierius Krzysztofas Zanussi, programų ir projektų koordinatorė Giedrė Kabašinskienė. Modesto Endriuskps / LMTA nuotr.

Jau nebe pirmą kartą Lietuvoje lankęsis žymus lenkų režisierius, aktorius, prodiuseris Krzysztofas ZANUSSI mūsų publikai gerai pažįstamas. Šį kartą vizitas buvo itin turiningas: Vilniaus knygų mugėje K. Zanussi pristatė knygą „Gyvenimo strategijos: kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“, o kovo 5–9 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) vedė kursus kino režisieriams ir aktoriams. Be to, kino meistro vizitas simboliškai sutapo su LMTA Kino ir televizijos katedros 25-mečio švente.

Į kino kūrėjo kelią atėjote ne iš karto. Baigėte fizikos studijas Varšuvos universitete, po jų – filosofiją Jogailos universitete Krokuvoje. Ir tik vėliau pasirinkote studijas Aukštojoje kino, televizijos ir teatro mokykloje Lodzėje. Kaip įvyko šis pasirinkimas?

O, tai sena ir juokinga istorija. Visuomet sakau, kad ir kaip būtų gaila, aš vis dar įsimylėjęs fiziką, bet fizika niekada nemylėjo manęs. Taigi teko apsispręsti ir pasukti kitu keliu. Taip pradėjau studijuoti filosofiją. Studijų metu turėjau daug veiklos, pavyzdžiui, studentų teatre. Tuo metu pradėjau kurti mėgėjiškus filmus, kurie susilaukė pasisekimo, laimėjo keletą prizų.

Taigi pagalvojau – tai mano proga. Pabandžiau įstoti į Kino institutą, buvau priimtas. Tuomet buvau išmestas. Tačiau prieš taip nutinkant jau buvau apsisprendęs, kad filmų kūryba yra tai, ką norėčiau veikti visą gyvenimą. Manau, kad renkantis kelią labai svarbu atsakyti sau į klausimą: „Ką tu nori daryti?“ Tačiau dar svarbiau yra objektyviai įvertinti, kokių turi galimybių tai daryti. Ir tada, jei reikia, pakeisti šią veiklą, nes galimybės keičiasi ne taip lengvai.

Esate daugelio savo filmų scenarijaus autorius ir režisierius. Kaip pasirenkate temas ir siužetus savo kūrybai? Kas jus domina kaip kūrėją? 

Pasirinkimas įvyksta instinktyviai, iš nuojautos. To neįmanoma apskaičiuoti. Aplink mus sukasi šimtai istorijų. Aš pats esu labai daug jų užrašęs savo užrašuose. Kurdamas susimąstai: tai yra tai, apie ką galvoji šiuo gyvenimo, istorijos momentu. Ir tada svarstai – galbūt būtent ši akimirka, ši istorija turi šansą? Tačiau prieš kuriant reikia ir objektyviai pasverti galimybes gauti finansavimą šią istoriją ekranizuoti ir kurti filmą. Kartais tokios galimybės nebūna, kartais ji atsiranda.

Nebe pirmą kartą lankotės Lietuvoje. Šį kartą atvykote LMTA Kino ir televizijos katedrai minint jubiliejų. Kas jus patraukia sugrįžti? Kaip vertinate jaunus Lietuvos kino kūrėjus?

Pirmiausia būtų labai nemandagu atsisakyti kolegų iš kaimyninės šalies kvietimo. Gana gerai pažinojau Vytautą Žalakevičių, Almantą Grikevičių – prieš daug metų kartu dirbome. Nuo tada palaikau ryšį su Lietuva. Praeitais metais režisavau spektaklį Panevėžyje. Taigi mano ryšys su Lietuva gana stiprus. Žinau, kad jūsų kino industrija gana aktyvi. Kartu su lietuvių kūrėjais neseniai prodiusavome filmą. Taigi, manau, visuomet galime suvienyti savo jėgas ir kartu siekti didesnio finansavimo bei šansų parodyti savo kūrybą užsienio šalyse.

Kino ir TV katedros 25-metis su Krzysztofu Zanussi. Modesto Endriuškos / LMTA nuotr.

Mes netekome to romaus požiūrio į meną ir į gyvenimą. Turėtume būti nuolankesni, žinoti savo kompetencijos ribas, suvokti, ką žinome ir ko nežinome. Demokratija ragina žmones turėti pozicijas visais probleminiais klausimais, tačiau mes neturime tam metodikos ir tampame klaidingų naujienų bei žinių šaltinių aukomis.

Didžiulę jūsų veiklos dalį užima dėstymas, darbas su studentais. Kuo pasižymi dėstytojo darbo specifika? Kuo ypatingas kino kūrėjų mokymas?

Aš daugiausia dirbu ne su kino kūrėjais. Taip, dėstau ir menininkams, tačiau tai nėra mano pagrindinė sritis. Dėstau universitete sociologijos, diplomatijos, humanitarinių mokslų studentams. Į Vilnių atvykau skaityti paskaitų kino kūrėjams, ir tai labai malonu. Tačiau kartais daug didesnis išmėginimas diskutuoti su būsimais psichologais, sociologais ar diplomatais tam tikru nuomonės ar diplomatinės patirties klausimu. Manau, kultūrinė diplomatija yra tai, ko žmonės turėtų išmokti. Ir tikriausiai esu gana kompetentingas jiems ką nors perduoti. Keliauju po visą pasaulį, kai tik turiu galimybių ir laiko. Keliaudamas stengiuosi susipažinti su jaunais žmonėmis ir su jais kalbėti. Kai kurie iš jų taps menininkais, tačiau nebūtinai visi.

Kuo įdomus darbas su studentais?

Na, tai ne visada būna labai džiugi veikla, tai sunkus darbas, kartais net varginantis (juokiasi). Matot, tai įsipareigojimas, arba mano atveju – interesas išvengti kartų atotrūkio, siekti tęstinumo. Mūsų istorija buvo daug kartų skaldyta, todėl, manau, ypač svarbu tai, kad jaunos kartos galėtų pasidalinti savo patirtimi, savo pažiūromis su vyresnėmis kartomis. Tikriausiai tai vienintelė mano motyvacija dirbti su studentais. Nes kitu atveju aš daug mieliau sėdėčiau namuose ir skaityčiau knygas.

Kino pasaulyje esate jau ne vienus metus. Kaip keičiasi kino publikos poreikiai? Ką patartumėte jauniems kino ar teatro kūrėjams (režisieriui, scenaristui, aktoriui ir pan.), norintiems kurti šiandienos pasaulyje? 

O, tai jie turėtų man patarti, nes esu vyresnės kartos (juokiasi), o jie yra arčiau jaunos publikos. Tačiau manau, kad kai kurie elementai yra universalūs. Žinoma, įvyko didžiulis pasikeitimas, nes publika didžiuliu mastu emancipavosi ir, mano supratimu, tapo nepasiekiamesnė.

Mes netekome to romaus požiūrio į meną ir į gyvenimą. Turėtume būti nuolankesni, žinoti savo kompetencijos ribas, suvokti, ką žinome ir ko nežinome. Demokratija ragina žmones turėti pozicijas visais probleminiais klausimais, tačiau mes neturime tam metodikos ir tampame klaidingų naujienų bei žinių šaltinių aukomis. Tai, mano manymu, ir yra pokytis. Kai buvau jaunas, kinas buvo labiau išskirtinis dalykas. Tuomet dar nebuvo tokios didelės audiovizualinių programų produkcijos. Pažiūrėti filmą buvo reikšmingesnis įvykis. Dabar įvairių programų sklaida internete yra milžiniška. Kita vertus, nemanau, kad kas nors labai pasikeitė. Kai kurie dalykai visada išliks tie patys.

Mane, kaip jauną muzikologę, domina muzikos panaudojimas kine. Ne paslaptis, kad jūs nuo pat pirmųjų pilnametražių filmų gimimo bendradarbiavote su kino muzikos kompozitoriumi Wojciechu Kilaru. Kuo jums artimas šis kūrėjas? Kas nulėmė, kad tokiai gausybei jūsų filmų būtent šis kompozitorius kūrė muzikinius garso takelius?

Aš tikriausiai esu ypatingas atvejis. Visą savo gyvenimą dirbau su vienu kompozitoriumi. Jis buvo pasaulinio garso kūrėjas. W. Kilaras dažniausiai rašė koncertinę muziką (nenoriu sakyti „rimtąją muziką“, nes tai klaidinanti sąvoka). Taip pat rašė Holivudo filmams, bendradarbiavo su garsiais režisieriais, tokiais kaip Francisas Fordas Coppola, Romanas Polanskis ir kitais.

Mūsų bendradarbiavimas buvo labai artimas. Niekada kino istorijoje nepasitaikė tokio atvejo, kad du kūrėjai būtų dirbę kartu tiek daug kartų. Jis sukūrė muziką visiems mano filmams. Tik dabar, po jo mirties, sukūriau filmą, kuriame naudoju kitą, jau egzistuojančią, muziką. Nenorėčiau, kad mano filmams kurtų kitas kompozitorius, tai man būtų per daug skausminga. Taigi tai buvo labai artima draugystė.

Krzysztofas Zanussi „Sobles“ klube. Modesto Endriuškos / LMTA nuotr.

Dabar muziką mes girdime nuo ryto iki vakaro. Norisi šiek tiek tylos. Žinot, ankščiau restoranuose būdavo muzikinės dėžės, į kurias įmetęs monetą galėjai pasirinkti, kokią dainą nori girdėti. Tarp visų kitų būdavo specialus mygtukas, kurį paspaudus stodavo tyla. Taigi galėjai nusipirkti tylą.

Kokią vietą Jūsų filmuose užima muzika? Koks yra kompozitoriaus indėlis kūrybiniame procese? Kaip muzika implikuojama jūsų filmuose? 

Kompozitorius yra žmogus, kuris turi paskutinę progą įsikišti. Kai montavimas yra baigtas ir viskas paruošta, kompozitorius į filmą gali įnešti gryno oro gūsį, tarsi pridėti komentarą. Komentarą emocine prasme, nes muzika dažniausiai suteikia tam tikrą emociją. Taigi jis yra paskutinis žmogus, kuriam suteikta proga padaryti filmą geresnį. Taip ir dirbome su W. Kilaru. Tačiau mes niekada nediskutavome apie muziką. Aš buvau tikras, kad jis žino, ką rašyti.

Muzika kine nėra pridedama, ji turi būti integrali. Tai nėra tarsi glajus ant pyrago. Egzistuoja kiti poreikiai. Dažnai teoretikus domina semantinė muzikos prasmė. Taip, kartais muzika turi ir tokią reikšmę. Yra tam tikrų muzikinių temų, kurios kelia universalių asociacijų. Pavyzdžiui, Ludwigo van Beethoveno IX simfonija – tai daugiau nei muzika, tai kultūrinė nuoroda.

Žinoma, muzika gali atskleisti veikėjų jausmus, kurie galbūt paslėpti, tačiau be muzikos to nesuprasi. Dėl muzikos mes juos žinome. Muzika tai gali. Tačiau taip pat labai svarbu, kad muzika padeda atskleisti ir suteikia tam tikrą vertę tam, kas vyksta ekrane. Dažniausiai žiūrėdamas filmą į tai neatkreipi dėmesio, tačiau tai yra ypač svarbu.

Koks jūsų paties santykis su muzika?

Iš tiesų esu dažnas koncertų lankytojas. Taip pat ne vienoje šalyje režisavau operas, taigi turiu ir tokios patirties. Be to, darau kai ką galbūt netikėta – pristatau simfoninius koncertus. Ir tai darau noriai. Teko bendradarbiauti su įvairiais orkestrais įvairiose vietose – ir Lenkijoje, ir užsienio šalyse. Kadaise pristatinėjau koncertą vokiečių ir lenkų publikai Berlyne, „Funkhalle“ erdvėje. Tai nėra įprasta – nesitikėtum, kad tai galėtų daryti režisierius. Tačiau daro.

Mano manymu, muzika labai greitai keičiasi, ir labai įdomu, kas nutiks vėliau ir ko klausysime ateityje. Ar pastebėjote, kad muziką girdime daug kartų daugiau, negu kada nors praeityje? Tai neįtikima. Kiek minučių per dieną muziką girdime šiandien ir kiek klausydavome, tarkim, prieš Pirmąjį pasaulinį karą?

Krzysztofo Zanussi paskaita. Modesto Endriuškos / LMTA nuotr.

Nuostabu, kad net nežinant, ko klausai, labai lengvai gali atpažinti filmų muziką. 

Iš tiesų muziką girdime nuolatos. Kaip manote, ar tai gerai? Kaip tai veikia, jūsų nuomone, pačią muzikinę kūrybą ir žmonių santykį su ja?

Kadangi esate muzikologė, papasakosiu istoriją, kurią man pasakojo mano senelis. Jis tiesiog turėjo klausą, dirbo fabrike. Kiekvieną dieną jis arklių traukiamu vežimu važiuodavo namo papietauti. Ir kas kartą išgirdęs muzikos garsus (tai galėjo būti tiesiog repetuojanti mergaitė) prašydavo vežiką sustoti, kad galėtų paklausyti. Šiais laikais jis niekada taip ir nepapietautų (juokiasi).

Dabar muziką mes girdime nuo ryto iki vakaro. Norisi šiek tiek tylos. Žinot, ankščiau restoranuose būdavo muzikinės dėžės, į kurias įmetęs monetą galėjai pasirinkti, kokią dainą nori girdėti. Tarp visų kitų būdavo specialus mygtukas, kurį paspaudus stodavo tyla. Taigi galėjai nusipirkti tylą. Kitaip visą laiką skambės muzika. Ir tai bus ne tavo paties pasirinkta muzika, o kieno nors kito.

Panašiai yra ir dabar. Mūsų jautrumas, mūsų alkis beveik išnyko. Tai naikina muziką. Galima sukurti beveik bet ką, dėl to daugelis dainų šiais laikais dažniausiai nieko vertos, tačiau, kai jos kartojamos šimtus kartų, žmonės pradeda su tuo susitaikyti ir nesipriešinti. Muzikos tiek daug šiais laikais, jos funkcija tampa nesvarbi; ji tiesiog užgožia tylą.

Nuostabu, kad net nežinant, ko klausai, labai lengvai gali atpažinti filmų muziką. Muzikos raiškos priemonės, jei kalbame apie simfoninę muziką, yra labai pažengusios. Rodos, daugiau kūrinyje nieko nėra, tik nuotaika. Kūrėjai žino, kaip sukelti toki efektą. Tačiau jie nebeturi ką pasakyti per muziką. Daugeliu atvejų – nieko.