Matilda (895-968) – Vestfalijos grafo Dytricho ir Reinhildos dukra. Jos auklėjimas buvo patikėtas Herfordo abatei, kuri išaugino ją stipria, gražia ir pamaldžia moterimi. 913 m. Matilda ištekėjo už Henriko I, Saksonijos kunigaikščio, praminto „paukštininku“ dėl aistros medžioklei su sakalais. Neužilgo po jų pirmagimio Otono gimimo, Henrikas tapo  karaliumi. Dėl dažnų karų Henriko dažnai nebūdavo namuose; už savo pergales jis būdavo dėkingas karalienės Matildos maldoms, kuri savo rūmuose gyveno bemaž vienuolinį gyvenimą. Karalienė Matilda garsėjo savo labdaringumu ir geraširdiškumu.

Tapusi našle 936 m. ji atsisakė visų luomo privalumų, pardavė savo brangenybes, pastatė 3 moterų ir 1 vyrų vienuolyną, tęsė kitus labdaringus darbus.

Henrikui ir Matildai gimė penki vaikai: Henrikas Vaidingasis, Bavarijos kunigaikštis, būsimasis imperatorius Otonas I, Šv. Brunonas, Kiolno arkivyskupas, Gerburga, frankų karaliaus Liudviko IV žmona, Jadvyga, Frankonijos hercogo Hugo Didžiojo žmona. Henrikas norėjo užleisti sostą broliui Otonui, kaip priderėjo pagal pirmumo teisę, tačiau Matilda įtikino kilminguosius išrinkti būtent jį, jos numylėtinį, tačiau galų gale nugalėjo Otonas. Visgi Henrikas sukilo prieš brolį, tačiau pralaimėjo; tapo Bavarijos kunigaikščiu.  Jo sūnus vėliau tapo imperatoriumi Henriku II po Otono I mirties.

Karalienė Matilda gyveno atsiskyrusį ir asketišką gyvenimą. Dalindama dideles išmaldas, užsitraukė vaikų nemalonę. Ne tik Otonas apkaltino ją turto iššvaistymu ir ėmė kontroliuoti kiekvieną jos žingsnį – jos didžiausiam liūdesiui, mylimas sūnus Henrikas pritarė broliui, kad geriausia išeitis - išsiųsti motiną į vienuolyną ir taip išsaugoti likusias šeimos brangenybės. Matilda viską ištvėrė, su liūdesiu matydama, kaip jos vaikai siekia tik savo naudos, ir palikusi jiems viską, pasitraukė į rezidenciją gimtinėje.

Tačiau taip buvo lemta, kad Vokietija negalėjo leisti šiai šventai moteriai pasitraukti tyliai: kai tik ji išvyko, Henrikas susirgo, iškilo naujos politinės problemos. Spaudžiama klero ir kilmingųjų, Otono žmona įtikino brolius atsiprašyti motinos ir pakviesti ją grįžti dalyvauti valstybės reikaluose. Matilda grįžo, tačiau ir vėl ėmėsi savo gailestingumo darbų.

Henrikas ir toliau liko jos širdies skausmo priežastimi – jis ne tik sukilo prieš brolį, bet sukėlė savo bavarus prieš jį. Matilda, 955 m. matydama jį paskutinį kartą ir jausdama jo artėjančią mirtį, kvietė jį sustoti, kol ne vėlu...

Otonas parodė karalienei motinai pasitikėjimą, palikdamas jai valdyti šalį, kai 962 m turėjo išvykti į Romą priimti imperatoriaus karūnos.

Paskutinis šeimos susirinkimas įvyko Kiolne per Velykas po trijų metų. Po to Matilda galutinai atsitraukė į vienuolynus, kuriuos buvo įsteigusi.

967 m. Matildai atsinaujino sena liga ir ji, nujausdama artėjančią mirtį, norėjo išvykti į Kvedlinburgą, kur ilsėjosi jos vyras. Šventoji karalienė užgeso 968 m. kovo 14. Ji buvo palaidota šalia vyro. Netrukus po jos mirties išplito jos kultas.

Ikonografijoje Matilda dažnai vaizduojama su bažnyčios modeliu rankoje ar pinigų maišeliu, jos dosnumo ir vienuolynų įsteigimo simboliais.