Prof. dr. Rasa Čepaitienė

propatria.lt nuotrauka

Skaitykite Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto rengiamo disputų ciklo „Pavojingos mintys“ vasario 15 d. susitikime „Tautos meilė – pražūtinga?“ nuskambėjusias kultūros istorikės prof. dr. Rasos Čepaitienės mintis. Jai oponavusios politologės doc. dr. Ingos Vinogradnaitės argumentus rasite čia

Išsamesnį diskusijos išrašą galite skaityti čia.

- Pareiga tautai organiškai kyla iš ir lieka panaši į pareigą rūpintis savo šeima, artimaisiais – mums gyvybę davusiais ir mus auklėjusiais tėvais ar seneliais, – taigi iš to, kas įkūnija pamatinį dėkingumą už suteiktą galimybę gyventi šioje žemėje, būti laisviems ir siekti savo individualios saviraiškos. Kitaip tariant, už mums dovanotą mūsų pačių savastį ir tapatumą, kuriuos gauname ne tik tiesiogiai iš tėvų, bet ir iš tolimesnių protėvių ar kitų savos bendrijos narių, per jų nuveiktus darbus ir pastangas kurti bei ginti savą valstybę, puoselėti jos kalbą ir kultūrą. Tad tai visuomet yra ir įpareigojimas ateičiai – perduoti šias vertybes savo vaikams.

Tokiu būdu politiškai brandi meilė tautai – etnokultūrinis ar pilietinis nacionalizmas – atlieka, ar bent siekia atlikti, bent kelias visuomenės sanglaudai ir gerovei svarbias funkcijas: kuria ir palaiko kolektyvinį tapatumą, per kultūrą formuoja kolektyvinės bendrystės pagrindus ir saitus, skatina solidarumą su silpnesniais ir vargstančiais savos bendruomenės nariais, įtvirtina piliečių lygiateisiškumą prieš įstatymą ir vienodas sąlygas bei galimybes jiems veikti bei kurti bei puoselėja socialinio teisingumo siekį. Jei išties savoje valstybėje visi piliečiai būtų laikomi „savaisiais“, argi būtų moralu ir net racionalu juos skriausti, engti, išnaudoti, apgaudinėti? Kas, deja, paplitę neoliberalioje, nacionalizmo besikratančioje Lietuvoje.

- Kalbant apie nuostatą ar sąmoningą asmeninį užsiangažavimą rūpintis savos tautos ir valstybės reikalais, jos gerove, dera pastebėti, kad ši nuostata yra tarytum įrašyta pačioje mūsų prigimtyje. Juk joks žmogus nėra vienas, net jei kartais išties būtų ar jaustųsi vienišas ar net visų apleistas (sakoma, kad net į celę vienuolis nusineša visą pasaulį). Mūsų psichika sudaryta taip, kad esame nesąmoningai linkę siekti bendrystės su kitais, nes kažkodėl nesame patys sau pakankami, o jei net priverstinai ar savanoriškai ilgam liekame vieni, gali net prasidėti jos vidinio skilimo procesai, kai mūsų skirtingos dalys bandys užmegzti dialogą tarpusavyje, taip suskaidant sąmonės integralumą. Be to, dažniausiai nesame pajėgūs ir patys dėl savęs aukotis ar net stengtis. Tad mums būtinai reikia Kito ar Kitų, mylimųjų ir draugų, kad jiems dovanodami save, savo talentus ir laiką, tobulėtume ir taip pajustume vidinę pilnatvę. Bet net ir to nepakanka. Nes žmogaus atminimas, taigi savotiškas jo nemirtingumas, įmanomas išlikti ir tverti ilgiau nei vien artimųjų atmintyje tik kolektyvinio atminimo dėka. Aišku, jei tam kolektyvui atrodys svarbu tą žmogų atminti už jo visai bendruomenei nuveiktus darbus...

Dabartinės Lietuvos demografiniai rodikliai ir ypač šalies gyventojų nykimo ateityje prognozės rodytų, kad grėsmės yra įvardinamos pakankamai teisingai ir objektyviai. Tą, beje, teigia ir nepriklausomi įvairių sričių ekspertai, o ne vien aršūs nacionalistai. Taigi tai veikiau adekvatus šalies būklės ir labiausiai tikėtinų jos raidos tendencijų konstatavimas bei vertinimas, nei tik nepamatuotai paniką keliantis, mobilizaciniais tikslais skleidžiamas bauginimas. Dėl „nuolatinio pavojaus“, tai tokį grėsmingą emocinį foną, beje, kuria ir palaiko ne minėtieji nacionalistai, o patys aukštieji politikai kartu su didžiąja žiniasklaida, nuolat, pagrįstai ir nelabai, eksploatuojantys Rusijos temą. Tad šiedu – masinės emigracijos ir „putinizmo grėsmės“ – siužetai tampa lyg susisiekiančiais indais, savotiškomis save išpildančiomis pranašystėmis, nes jeigu čia nesaugu gyventi, racionalu ieškotis saugesnio prieglobsčio kitur...

- Tas pat dėl kenčiančios tautos. Jeigu to kentėjimo priežastimi laikysime skurdą, augančią socialinę atskirtį, nesaugumą ir kitas gausias visuomenės piktžaizdes, pavyzdžiui, smurtą prieš vaikus, tuomet išties statistiniai duomenys patikimai liudytų, kad situacija, nepaisant augančios ekonomikos, deja, linkusi tik blogėti. Atviras ir sąžiningas problemų įvardijimas ir išeičių paieška kaip tik yra atsakingas ir patriotiškas veiksmas. Nes, kaip rodytų istorija, tokios „gąsdinančios pranašystės“, kuriomis niekas netiki ir tik iš jų skelbėjų šaiposi, kartais ima ir išsipildo, prisiminkime kad ir tarpukario Vilniaus universiteto profesorių filosofą Marianą Zdziechowskį, pranašiškai numačiusį mūsų regionui bolševizmo keliamas grėsmes.

nacionalizmas buvo baubas sovietmečiu, jis juo vėl virsta ir šiandien, nors Sąjūdžio Lietuva atsikūrė būtent ant nacionalizmo pamatų

- Modernusis lietuvių nacionalizmas iš pat pradžių buvo linkęs į gynybiškumą, kurį sąlygojo ne tiek jo uždarumas ar provincialumas, bet istorinės aplinkybės ir žymiai gausesnių bei į ekspansiją linkusių valstybių kaimynystė, nes nutautėjimo ar planuoto nutautinimo grėsmės tuomet išties buvo realios. Todėl ir šiandien, kalbėdami apie globalizacijos iššūkius, apie lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti prie naujų daugiakultūrio pasaulio diktuojamų sąlygų, turime kelti klausimą: kur čia turėtume brėžti riboženklius? Juk galima būti tiek lanksčiam, kad savanoriškai atmestum savąją ir priimtum svetimą kultūrą bei jos palaikomą tautiškumo modelį kaip esą „pažangesnį“, „sėkmingesnį“ ir „perspektyvesnį“ ir taip savanoriškai ir pagreitintai asimiliuotumeisi. Tuomet apie kokį nors tautos gyvybingumą ir išlikimam ateityje būtų sudėtinga kalbėti...

Dabartinė Lietuva kaip tik yra persmelkta tokios neįsisąmonintos vidinės arba savikolonizacijos nuostatų, jog esą tam, kad taptum pažangiu ir atviru pasauliui, reikia atsisakyti savo su provincialumu, atsilikimu ir antrarūšiškumu siejamo lietuviškumo. Tad čia grėsmę, priešingai nei proponentė, matyčiau ne per dideliame tautos uždarume, o kaip tik jos pertekliniame atvirume, ką rodytų elito subrandintas „Globaliosios Lietuvos“ projektas ar itin spartus naujųjų emigrantų nutautėjimo procesai. 

- Keistokai skamba teiginys, kad atstovaujamoji demokratija esą suteikia mažai progų pilietiškumui. Turėtų būti veikiau priešingai. Tačiau, jei čia įvestume skirtį tarp pilietiškumo ir politiškumo, bent jau Lietuvos atveju su tuo tektų sutikti. Antrosios Respublikos raida rodytų, kad pilietiškumas čia nebuvo ir nėra kažkaip ypatingai slopinamas (sutikčiau, kad ir ypatingai neskatinamas), skirtingai nuo piliečių politiškumo, kuriam laisvai reikštis sudaromos žymiai didelės kliūtys. Pilietiškumu, t. y. visuomenės iniciatyvomis pačiai spręsti savo buities ir kasdienybės problemas, suinteresuoti visi politiniai režimai, įskaitant autoritarinius ir totalitarinius. Būtent tokiu iš esmės nupolitintu pilietiškumu jie linkę remtis demonstruodami „liaudies ir valdžios vienybę“, tačiau deda didžiules pastangas, kad šis veikimas nevirstų nesankcionuotų ir valdžios nekontroliuojamų politinių klausimų kėlimu ir svarstymu (pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos sirgalės šių metų žiemos olimpiadoje pademonstravo tokį tobulai nugludintą, bet politiškai visiškai bejėgį „pilietiškumą“).

Galbūt tai paaiškintų nūdienį ideologinį paradoksą, kai esame skatinami mylėti visą pasaulį ir užjausti tolimuose kraštuose gyvenančius bei vargstančius žmones, tačiau tuo pačiu mokomi įtariai žiūrėti į meilės saviesiems – savo tautiečiams – apraiškas. Paradoksalu – nacionalizmas buvo baubas sovietmečiu, jis juo vėl virsta ir šiandien, nors Sąjūdžio Lietuva atsikūrė būtent ant nacionalizmo pamatų...