Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Mane ne kartą mokė, kad visada, kai norisi dėl kažko pasiskųsti, reikia vis dėlto nuo gerų dalykų pradėti. Tai va, džiugu, kad kevirtadienį  į protestą prie Seimo susirinko daug aktyvių piliečių, kuriems ne tas pat, kas vyksta jų tėvynėje. Ir taip esame pernelyg kantrūs, o į politikoje kylančias problemas dažnai reaguojame priešingai, nei reikėtų – ne įsitraukdami, o atsiribodami, nusiplaudami rankas nuo politikos kaip tokio baisiai purvino dalyko. 

Dar vienas, man regis, geras dalykas yra tai, kad, panašu, jog turėsime naują Seimo pirmininką, nes Viktoras Pranckietis ketvirtadienio vakare tiesiog prisipažino, kad jam dėl visko gėda, tačiau kažkaip savo atsakomybės įžvelgti nesugebėjo. Ogi sėdi jis privilegijuotoje pozicijoje ir vaidina stebėtoją ar net kaltintoją, kuriam ir rinkėjai kalti, ir opozicija, ir kažkiek net Ramūnas, leidęsis į nuotykius su Greta. Kevirtadienį scenoje mačiau politiškai neįgalų Seimo pirmininką, kuris, panašu, yra vidujai skilęs – viena vertus, suvokia, kas yra negerai, kia vertus, bando toliau žūtbūt atlikti vaidmenį, kuriam nėra tinkamas vien dėl to, kad nesugeba turėti tvirtos savo pozicijos.

Vis dėlto labai knieti išsakyti ir tam tikras pastabas, kurias vėlgi sakau ne tam, kad iš aukšto žvelgdamas imčiausi mokyti ir auklėti, o tam, kad kitą kartą viskas pavyktų geriau. Taigi, važiuojam:

a) Kitą kartą norėčiau, kad protestą organizuotų ne Laisvės TV, o, tarkime, susivienijusios nevyriausybinės organizacijos, kurios iš tikro galėtų akumuliuoti bendrus reikalavimus. Ką šiandien padarė Andrius Tapinas, tebuvo savo kažkokios populistinės darbotvarkės ištransliavimas prisidengiant, kad čia reiškiama piliečių, tautos valia. Besiklausant Tapino skaitomų reikalavimų, man dingojosi viena – jiis pats sau yra įdomiausias, visa kita – priemonė, įrankiai. Taip, kritika tų, kurie teigia, kad dabartinės NVO suorganizuoti kažko panašaus yra nepajėgios, deja, yra teisinga. Tačiau vis dėlto nuo kažko dera atsispirti ir augti, jei svajojame ne apie atomizuotą, o kuo tankiau įtinklintą pilietinę visuomenę, kurios balsas būtų girdimas ir kuri būtų pajėgi sparčiai mobilizuotis;


b) Kitą kartą, manau, reikėtų apsiriboti mažiau klausimų ir nepadaryti pageidavimų koncerto, kur labai rimtos problemos susimaišo su mažiau reikšmingomis. Juk priešingu atveju gal tikrai į darbotvarkę galime įtraukti ir klausimą dėl Londono „Arsenal“ ekipos trenerio Arseno Wengero likimo? Plakatą su užrašu, raginančiu pastarąjį trauktis, turėjo vienas protesto dalyvių;

c) Kalbėtojai turėtų būti tie, kurie gerai suvokia išsakyto žodžio svarbą. Labai myliu Donatą Katkų kaip muziką, bet vakarykštė  jo kalba buvo labai prasta ir tokiame kontekste vartoti partizaninio karo sąvoką yra tiesiog „šakės“. Ne, gerbiamas maestro, Rusija šiandien nevykdo jokio partizaninio karo. Rusija vykdo hibridinį karą;

d) Ne iš vieno kalbėjusio skambėjo kaltinimai Seimui in corpore. Labai paprastas dalykas – kur kalti visi, nekaltas nei vienas. Tikrieji kaltininkai tada pasislepia minioje ir dar savo purvinas rankas apsivalo į kitus, kurie niekuo dėti. Aišku, galime kaltinti visą Seimą, jei norime diskredituoti instituciją, bet gal nereikia, nes tai pavojinga;

e) Nemanau, kad protesto akcijos tikslas yra pokalbių laida su politinių partijų lyderiais. Nieko svarbaus iš jų neišgirdau – nei iš vieno (tik Ginautui Paluckui pagarba už pasirengimą, nes kiekvienas sakinys buvo tarsi atskiras feisbuko įrašas laikams rinkti. Betgi tuštuma galiausiai iš tų laikų). To ir nesitikėjau, nes jų nuomones galiu perskaityti žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir pan. Žymiai blogiau, kad Ramūnas Karbauskis iš šio renginio režisierių gavo puikų vaidmenį, kurio metu pavaidino demokratą, sveikinantį visus pilietinius protestus, ir išvengė tiesiogiai jam pačiam nepatogių klausimų gaudamas progą patrolinti ir patį klausinėtoją, ir visus susirinkusiuosius. Buvo pikta žiūrėti, kaip patogiai tame formate jaučiasi Ramūnas Karbauskis: atsakinėja, kaip nori, visi klausimai tėra tik prašymas išsakyti poziciją. Po minėtojo debato jaučiausi taip tarsi paskraidęs kosminiu laivu „Post Truth“ (Po tiesos).

Žymiai geriau, jei būtų pasisakę tik piliečiai, esantys moraliniais autoritetais susirinkusiesiems, atstovaujantys skirtingoms pilietinėms organizacijoms, sambūriams ir pan., o Seimui po to būtų pateiktas griežtai suformuluotų reikalavimų sąrašas. Juk į protestą ateiname reikalauti, išsakyti savo poziciją ir galiausiai pasinaudoti savo turima pilietine galia, kad išgautume vienus ar kitus trokštamus pokyčius. Juk ne į koncertą ar rinkimų agitacijos šou renkamės.

Pakaks, papriekaišavau, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad nereikia protestuoti, kad nereikia būti pilietiškai ir politiškai aktyviems. Tai reiškia tiesiog, kad mes galime geriau ir privalome geriau, kad visa tai netaptų tik gausiu garo nuleidimu be didesnių pasekmių. O vakar dienos organizatoriams – padėka už įdėtą darbą, per tokį trumpą laiką davusį vaisių, kuriais galime pasidžiaugti.