Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Mėlynas“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Iki kovo 24 dienos LDS galerijos „Arka“ lankytojus stebi Raimondos Jatkevičiūtės-Kasparavičienės „Ežero akis“. Šios keramikės ir tapytojos paveiksluose tyvuliuoja poezija, švari estetika, tyla.

Vos išvydę ekspoziciją paskęstame ežero akių gelmėse, panyrame į autorės dažus, potėpius, kompozicijose aptinkamus ir savo galvose išplėtojamus apmąstymus. Išskirtinis R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės koloritas ragina ir mane apie parodą prabilti marinistine leksika. Tapytojos jūros, ežerai, upės ir baseinėliai nurimę, nuščiuvę, lygiu it stiklas paviršiumi. Visi šie vandens telkiniai kupini tyro, net keistai malonaus liūdesio. Tai būtinas išlikimui susitaikymas su likimu. Jame žaižaruoja optimizmo saulės zuikučiai, karštą vasaros dieną šokinėjantys vandens paviršiuje. Ta švelni melancholija tampa tikra priebėga nuo šurmulio, skubėjimo ir inercijos.

Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Gabrielius, mano Angelas“ (2016 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Angelas Gabrielius

R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės paveiksluose tvyranti atmosfera perteikia tapytojos gyvenimo tikrovę. Ji neslepia, kad tapyba jos gyvenime atsirado dėl sūnaus ligos. Gana sunkią autizmo formą turintis Gabrielius tapytojai yra ir gyvenimo iššūkis, ir gyvenimo bei kūrybos variklis. Prieš beveik 15 metų, būdamas mažas, Gabrielius nepaprastai daug piešė. R. Jatkevičiūtė-Kasparavičienė nusprendė paskatinti sūnų tapyti, įsigijo aliejinių dažų ir ėmė kurti paveikslus. Sūnaus neįtraukė, tačiau įsitraukė pati.

Menininkė yra baigusi keramikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jos kartos dailininkai, kaip taikliai pastebi pati autorė, nedrįsta imtis kitų dailės šakų, užsidaro savo profesijos rėmuose. Ypač tai pasakytina apie taikomojo meno atstovus. Dailininkė pripažįsta, kad ir pati nebūtų drįsusi imtis teptuko, nes jai tai prilygo kopimui į Everesto viršūnę. Nors kartais, R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės žodžiais tariant, iš sūnaus tenka varyti velnius, ji nutapo paveikslą „Gabrielius, mano Angelas“.

Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Žuvėdra (Jis)“ (2017 m.), „Žuvėdra (Ji)“ (2017 m.), „Žuvėdra (Atplaukia)“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Paukščiai“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Ramus rytas“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Nida rūke“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Ramybės salelės

Už veido susiėmęs jaunuolis žvelgia į mus žaismingomis, energingomis, smalsiomis akimis. Gabrielius apsinuoginęs, nes jam nėra suprantami socialiniai kanonai, jis pasaulį mato kitaip, kitaip patiria gėdos jausmą. Už jo nugaros – arkinis langas. Parodos atidarymo metu vienas lankytojų nepaprastai taikliai pastebėjo, kad šios tapytojos paveiksluose beveik nėra aštrių kampų. Viskas užapvalinta, švelnu, neagresyvu, taiku. Ir ramu. Ramybė, tyla – R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės siekiamybė ir nepasiekiamybė.

Gabrielius į menininkės gyvenimą įneša daug triukšmo, dinamikos, veiksmo. Tačiau ji jokiu būdu nenorėtų ko nors keisti, nenorėtų, kad ramybės svajonė išsipildytų ir prarastų savo žavesį. Trapios, laikinos ramybės salelės – tapyba ir vanduo, tikras ir nutapytas. Angelas Gabrielius yra prisikėlimo, liepsnos, dosnumo, tyrumo, pusiausvyros sergėtojas. Šis vardas tarsi linki Raimondos sūnui to jo gyvenime. Būtent sūnus Gabrielius atsiuntė Raimondai tapybos dovaną. Todėl šis paveikslas ir dalyvauja parodoje, nors ekspozicijos pagrindą sudaro paveikslai, sukurti per metus nuo praėjusių metų kovo.

Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Laukime“ (I ir II dalis, triptikas, 2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Laukime“ (III dalis, 2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Senaties terminas

Autorė pasakojo, kad paveikslus tapo iš savo darytų nuotraukų, tačiau šios turi senaties terminą. Tam tikras motyvas gražus ir aktualus tik tol, kol jausmas ir mintis, supantys vaizdinį, neužmiršti. Todėl R. Jatkevičiūtė-Kasparavičienė turi daug nenutapytų paveikslų. Nuotraukų, kurios liko potencialiais kūriniais, kurios nepatyrė metamorfozės ir nevirto paveikslais. Tačiau menininkė turi ir daug nutapytų paveikslų. 2004 metais tapyti pradėjusi autorė numeruoja kiekvieną savo paveikslą. Tapytoja artėja prie 200-ojo.

Tačiau pirmojo paveikslo, pavadinto „Tapetas“, nebėra. Tiksliau, jis egzistuoja tik kaip prisiminimas, pamušalas, egzistuoja latentine forma. R. Jatkevičiūtė-Kasparavičienė yra užtapiusi, sunaikinusi vieną kitą savo dabartinį paveikslą, kone visus studijų laikų paveikslus. Tačiau dažniausiai menininkė pertapo, koreguoja savuosius kūrinius. Jai svarbu surasti reikiamą spalvą – pasiekti ją pakerėjusį mėlį. Dailininkė parodos atidarymo metu tvirtino, kad yra pradėjusi tapyti du naujus paveikslus.

Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Marios mano“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Ieškojau tavęs, neradau“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Mūza – jūra

Pradėtuosiuose paveiksluose – dar kitokie, nauji mėlynos spalvos atspalviai, susimaišyti iš tų pačių ekspozicijos paveikslams naudotų dažų. R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės paroda įtikina, kad mėlyna spalva – neišsemiama savo niuansais, paveikumu, gebėjimu įkvėpti. Autorė sakė, kad, jei gyventų prie jūros, tai nuolatos tik ją ir tapytų. Jūra daugeliui autorių buvo mūza dėl savo didybės, savo paslaptingumo, neaprėpiamumo ir maištingumo – ji pavojinga ir nepažabojama.

Tačiau tik nedaugelis tapytojų gebėjo ją užfiksuoti nesaldžiai, nepaskęsti lyrikoje ir romantizme. O R. Jatkevičiūtė-Kasparavičienė nė viename paveiksle, nė viename potėpyje nenukrypsta į tuščio, paviršinio, išorinio grožio fiksavimą. Ir svarbiausia – ji nedaro to tikslingai, tai yra organiška jos kūrybos ypatybė.

Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Ežero akis“ (1) (I ir II dalis, Latvija, 2015 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Nutapytas aidas

Dar viena R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės tapytojas savybė – ji kuria ciklais, serijomis, modifikuojamomis kartotėmis. Bet ir šis procesas natūralus. R. Jatkevičiūtė-Kasparavičienė sakė tapanti panašius paveikslus, nes toks yra jos vidinis poreikis. Autorė neplanuoja, nestrateguoja, bet vadovaujasi puikia, kūrybingai produktyvia nuojauta. Diptikas „Ežero akis“ atkartojamas mažesniame ir didesniame formate. Ežeras parodoje žvelgia į žiūrovą dviem dešinėmis akimis. Šis diptikas yra paveikslas iš dviejų dalių, kurio vaizdas susikuria tik jas sugretinus. Tai – lyg maža dėlionė.

Tai – paveikslas su sustojimu, su pauze, kviečiantis pasitelkti ir išlaisvinti savo vaizduotę. Pauzė, tyla, bet ir negarsiai niūniuojama daina. Kone kiekvienas paveikslas turi savo palydovus, kurie atkartoja savo pirmtaką kaip priedainis ar dar tiksliau kaip aidas. Ežeras redukuotas, o gal derėtų sakyti – išdidintas iki spalvos. Akis perkirsta pusiau ir fragmentuota kompoziciškai. Tai lyg netvirtas žvilgsnis, žvilgsnis iš pasalų.

Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Nieko nesakau“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Namai ant tilto“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Plaukti pasroviui

Bandome sugauti ir stilizuoto autorės autoportreto žvilgsnį. Bet ji žiūri į vieną tašką, nuklydusi mintimis tolyn, ir pasako tik du žodžius: „Nieko nesakau.“ Autorė išsižada savo atvaizdų tapatybės. Tai jau nebe ji, nes ji nebesijaučia taip, nebegalvoja taip, jos gyvenimas nebe toks, jos situacija nebe tokia. Čia (ne)Raimonda sėdi ant kėdės krašto, pasirėmusi galvą ir nebesivelia į ginčus, nebeįrodinėja, plaukia pasroviui. Net ne plaukia, bet, pasikausčiusi geležine kantrybe, plūduriuoja ant nugaros.

Paryškinti kontūrai suteikia paveikslui komiksų stilistikos. Tai komiksas apie supermoterį, kuri geba išlaukti, protingai patylėti. Akys – juodos ir baltos spalvos plotais pusiau padalinti migdolai. Šios akys regėjo gėrio ir blogio, dabar ieško balanso, harmonijos, pusiausvyros. Keistos kėdės proporcijos, prasilenkiantys kėdės ir sėdinčiosios rakursai pabrėžia situacijos nepatogumą. Bet visus šiuos plastine kalba ištransliuotus simbolius pastebime tik po atidaus tyrinėjimo. Kito nelaimę pamatome ne iš pirmo žvilgsnio.

Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Stebėtoja“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Egzistencinis realizmas

„Stebėtoja“ sėdi ant tos pačios kėdės. Šį sykį moteris visiškai nuo mūsų nusisukusi. Kėdė ištįsusi, nepatogi, rodos, greitai krisianti. Moters drabužiai susilieja į vientisą juodą siluetą. R. Jatkevičiūtei-Kasparavičienei svarbus piešinio tikslumas, tačiau jos realizmas išvalytas nuo bet kokių atsitiktinumų, pašalinių, šalutinių objektų ir subjektų. Jos realizmas abstrahuotas, vengiantis detalių, susismulkinimo. Autorė kuklinasi ir savo tapybą vadina naiviuoju realizmu. Dailėtyrininkas Vidas Poškus pritaikė jos paveikslams poetinio realizmo terminą. Aš R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės tapybai panaudočiau egzistencinio realizmo sąvoką.

Paveiksle „Stebėtoja“ moteris gyvena laukimu. Ji ne gyvena, o egzistuoja, stebi kitų gyvenimus. Jos siluetas plokščias, panašus į popierinę lėlę, šešėlį, o ne į apimtinę, trijų dimensijų formą. Jos kūnas vietomis peršviečiamas, lyg po truputį nykstantis, besitrinantis iš pasaulio. Tokios pačios konsistencijos ir svarbiausia – tokios pačios būsenos tupi multiplikuotas šuo. Jis vangiai pritipena prie baseinėlio, tačiau jo atspindžio nematyti. Jis tampa Narcizo mito antipodu, iš nemeilės sau praradusiu atspindį.

Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Viskas praeina“ (I dalis, 2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Viskas praeina“ (II dalis, 2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Palaimos pažadas

Andy Warholo prikopijuota „Oranžinės mašinos avarija“ vienu metu ir šiurpino, ir bukino, kėlė abejingumo žiauriems reginiams lygį. R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės kartotės, kaskart atliekamos ne mechaniškai kopijuojant, pasitelkus techniką, o preciziškai ištapant, tik sustiprina įspūdį. Šiuo atveju intensyvinamas laukimo pojūtis. Kita vertus, R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės kartotės yra ir kaip tam tikra mantra, malda, saviįtaigos priemonė.

Diptike „Viskas praeina“ panaudojamas kinematografinis principas. Tornadas atkeliauja oro sūkurių pirštukais ir pasitraukia. Tačiau nepatartina statyti „Namų ant tilto“. Moteris žengia link lango-durų krašto ir prieina liepto galą, priartėja prie pražūties, bedugnės. Kompozicija įtaigiai spinduliuoja nesaugumo, nestabilumo pojūtį, beždžionių tilto sūpavimą.

Bet kituose, prie abstrakcijų priartėjančiuose, paveiksluose vanduo tampa ne nelaimių, o palaimos pažadu. Horizonto linija ir spalvos galia. Kitame paveiksle paneriame po vandeniu, mus apsemia sūrus vanduo, virš galvos – purslai ir kopų trupinėlis. Ir vėl – spalvų dialogas ištuštėjusiame pasaulyje, jaukioje vienumoje, bet ne vienatvėje. R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės spalvos prigesintos, tik išsišokėlis „Mėlynas“ suoliukas reikalauja dėmesio ryškiu atspalviu.

Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Mano sodas“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Nida rūke“ (etiudas, 2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Oranžerija“ (2016 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Nidos kopos prieš lietų“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Nėrimas vąšeliu

Tai – išsvajota tapytojos spalva, atrasta tikrovėje ir vėl perkelta į vaizduotės bei fantazijos valdomą meno pasaulį.ų ir Iš fantazijų pasaulio, iš meno, autorė traukia spalvas vėl į realybę – grąžina jas tikrovei. R. Jatkevičiūtė-Kasparavičienė planuoja užsisakyti pagal jos paveikslo koloritą užmaišytų dažjais papuošti suoliuką kieme. Suoliukas kieme dar nestovėjo, ir baseinėlio ten nebuvo (jis ir neatsirado), kai autorė juos nutapė iš natūros. „Mano sodas“ išsiskiria iš kitų parodos darbų akvareliška, vandeninga tapysena, tapymu teptuko kotu. Šis darbas pradėjo menininkės firminiu ženklu tapusią baseinėlių seriją.

Spalva R. Jatkevičiūtei-Kasparavičienei ypač svarbi. Etiudas „Nida rūke“ išsikovojo neliečiamybę, teisę likti eskiziškas dėl spalvos taiklumo. „Oranžerija“ – tai kompoziciškai ir idėjiškai įspūdingas darbas, kviečiantis prisėsti ant ištapytų grakščių suolelių ir grožėtis spalvų laukais.

„Nidos kopos prieš lietų“ – bene vienintelis paveikslas, kuriame dominuoja smėlis, o ne mėlis. Kopų motyvas įtraukiamas ir į paveikslo „Paukščiai“ kompoziciją. Nuostabų, švytintį vandens paviršių išryškina puikiai apibendrintas, stilizuotas, nenukankintas molas. Menininkė ir pati sakė norinti, kad paveiksle nebūtų justi prakaito kvapo. Estetinį pasigėrėjimą sustiprina paukščių triados išdėstymas. Paukščiai patriotiškai tupi ir „Ramaus ryto“ paveiksle, sergėdami vėliavą. Trijų žuvėdrų portretų tapymo procesą autorė vadina proto išeiginėmis, nėrimo vąšeliu pakaitalu.

Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Ramybė“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė „Ramybė“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Itin paveikus, daugelį esminių R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės tapybos būdingųjų bruožų savyje sukaupęs paveikslas – valties portretas „Ramybė“. Autorė liūdi, kad tokios nuostabios plastikos, per daugelį metų išdirbtos formos kūriniai netausojami, nesaugomi, nepriskiriami paveldo kategorijai. Tapytoja valties grakštume įžvelgia skulptūros požymius. Šis paveikslas, kaip ir visa R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės paroda, spinduliuoja ramybe ir užburia, užhipnotizuoja neišsemiama mėlio įvairove.