„Vitam transire“ (2008 m.). Brolių Černiauskų nuotr.

Vasario 4-oji

Prieš 27 metus Vilniuje pasirodė antrasis Antano Maceinos filosofinio romano apie šventąjį Pranciškų „Saulės giesmė“ leidimas. (Pirmasis leidimas – JAV, Brukline, 1954 m.; už šią studiją autoriui buvo skirta „Aidų“ mokslo premija).

Nelabai seniai, 2014-aisiais, pasirodė Gilberto Keitho Chestertono dokumentinė apysaka „Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus“ (į lietuvių kalbą vertė Andrius Navickas). Ir štai „Magnificat“ leidyklos puikiai išleistas Felixo Timmermanso romanas „Šventojo Pranciškaus arfa“ (iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius).

Ką nauja dabar sužinome? Ką labiausiai akcentuoja, kuo žavisi flamandų rašytojas? Pirmiausia tai yra romanas – nuoseklus istorinis pasakojimas su ryškiais charakteriais ir konfliktais, su kasdienišku Asyžiaus gyvenimu ir fantastiškomis brolių pranciškonų klajonėmis. Įdomus, nuotykingas romanas. O leidykla pasirūpino taip išspausdinti, kad skaityti būtų galima ir prie žvakės šviesos, jei viensėdyje staiga užgestų elektra.

Bet lygindami „Saulės giesmę“ ir „Šventojo Pranciškaus arfą“ (arfa čia yra Pranciškaus siela) iš karto galime pastebėti štai ką: A. Maceinos studiją 1991 m. „Katalikų pasaulio“ leidykla išleido 20 tūkstančių egzempliorių tiražu, o Felikso Timmermanso romano tiražas – tik vienas tūkstantis. Ar per šiuos 27 metus taip ryškiai sumažėjo skaitytojų? O gal silpnėja dėmesys tokiai literatūrai? Matyt, čia yra laiko ženklas. Juk, pavyzdžiui, istorinio, nuotykingo Sauliaus Šaltenio romano apie mūsų krašto tolimą praeitį „Basas ir laimingas“ tiražas irgi mažas. Sumenko knygų svarba, ir taip yra ne tik Lietuvoje.

Ir vis dėlto romaną apie šventą Pranciškų iš Asyžiaus reikia skaityti. Tik šitaip pajusime tikrą nuostabą: vienas žmogus gali iš esmės pakeisti ir mažo Italijos kaimelio, ir viso didelio krašto, ir net visos Europos svarbiausias gyvenimo nuostatas. Mažas, nepaprastai asketiškas ir nuoširdus pamokslininkas yra teisus – ir tada, kai eina vienas ar su keliais bendraminčiais, ir tada, kai seka jo pėdomis tūkstančiai.

F. Timmermanso pasakojimo pradžia yra rami ir paprasta, šiek tiek primenanti kitas romantines to laiko istorijas. Bet herojaus sąmonę ir jausmus greitai užvaldo viena vienintelė idėja, ir siužetas darosi sudėtingesnis... Knygos pradžia susisieja su epilogu: iš pradžių angelų giesmę išgirsta vienas piemenėlis, pargenantis iš ganyklų avis, o kai visa švento Pranciškaus istorija jau papasakota, kai herojus miršta įvykdęs didžiąją savo gyvenimo kelionę – tą stebuklingą giesmę apie Pranciškaus seserį Saulę girdi jau visi asyžiečiai. Tai atsitinka vakare, kai „saulė nugrimzta lyg aukso žuvis“.

Švento Pranciškaus istorija yra paprasta ir taiki, o didžiųjų konfliktų atsiranda todėl, kad broliai nepasiduoda jokiems kompromisams. Pranciškaus pamokymas yra trumpas ir aiškus: keliaudamas kalbėk tik apie Jėzų, neturtą ir gerumą – ir niekada nesuklysi. Svarbi ir tokia pirmųjų pranciškonų nuostata: niekur nereikia eiti pamokslauti, jeigu tavo ėjimas nėra pamokslavimas. Jie taip ir ėjo. Iš savo varganos trobelės pirmieji Pranciškaus broliai išeidavo neturėdami nieko. Ir neketindami nieko imti. Jie gyveno taip, kaip kalbėjo. Šitaip jie kviečia į savo būrį ir naujus brolius: atsisakykit visų savo turtų ir galėsit kartu su mumis kentėti alkį ir šaltį, bet pajausit, kad Dievas yra šalia.

Šitaip ir didėjo brolių pranciškonų bendruomenė. Ypač nuoširdžiai prisijungdavo tie, kurie nors kartą gyvenime pasielgė gobšuoliškai. O konfliktai su oficialia Romos bažnyčia prasideda tada, kai iškyla gyvas reikalas šiam nepaprastam neturtėlių judėjimui sukurti taisykles – parašyti oficialią ordino regulą. Pranciškus nuoširdžiai, o kartais ir piktai ginčijasi su vyskupais ir lieka ištikimas savo idėjai nieko neturėti: turėdami nors menkiausią nuosavybę mes privalėsime įsigyti ginklų tai nuosavybei ginti, bet juk svarbiausia yra tarnauti Dievui.

Kaip gražu, kai šitokiam pranciškonų įsitikinimui čia pat pritaria vieversiai, visada skrajojantys laisvėje ir nežinodami jokių tą laisvę varžančių regulų. Tokios istorinės ir gamtinės paralelės F. Timmermanso romane. Autorius nepalieka Pranciškaus vieno, kas nors, rodos, vis netikėtai pritaria labai tiesmukai ir nuogai jo idėjai, nors bendra civilizacijos kryptis ir nėra palanki. Tikroji tiesa, matyt, yra tokia: idealistų buvo ir bus.

Pranciškus Asyžietis svarbiausius darbus padarė tryliktojo amžiaus pradžioje. Praėjo septyni šimtmečiai. Žmonių bendruomenės labai pasikeitė. (Šiandien tikrai jau nereikia savo nuosavybės ginti savo ginklu, tai daro valstybės įstatymai). Ir skaitant F. Timmermanso romaną kai kurie puslapiai dabar gali pasirodyti kaip fantastika. Kyla daug klausimų: kaip gali tie neturtėliai išbūti žiemos šaltyje su menkais abitais, kaip gali išbūti alkani, o kartais net ir išvejami iš kiemo kaip duoneliautojai. O jie ir vėl eina. Ir pamokslauja. Tokio atsidavimo šiandien mes jau nebesugebame suprasti.

Tikėdami, kad pranciškonai yra teisūs, dabar mes nevengiame įvairiausių kompromisų. Matome taip pat, kad ilgainiui keitėsi ir asketiškieji pranciškonai, keitėsi griežta jų regula, kurią rašė šventas Pranciškus. Kito svarbiausias reikalavimas – neturėti jokio turto. Dauguma vienuolynų viduramžiais buvo gana uždari, todėl nedideli, aukšta mūro tvora aptverti sodai vienuolius gelbėjo ir nuo bado, ir nuo ligų. Vienuolynuose atsirado vadinamieji herbulariumai, ramus darbas vaistažolių lysvėse darėsi panašus į meditaciją, o ideali tvarka tokiuose soduose galėjo būti suvokiama lyg Rojaus simbolis. Atrodo, kad pranciškonams jau darėsi sunku priešintis šitaip kintančiam vienuolių gyvenimui. Prasidėjo ir nesutarimų ordine, atsirado vis naujų vienuolijų.

Negalėjo pranciškonai visą laiką išlikti tokie, kaip sumanė šventasis Pranciškus. Bet juk ir patys pirmieji pranciškonai nebuvo pasaulyje vieniši. Šeštajame amžiuje prieš Kristų senojoje Indijoje atsirado budizmas, ir svarbiausias šio tikėjimo postulatas buvo askezė. Budizmo religija išplito ir Šiaurės Amerikoje, bet šiame žemyne gyvenę indėnai ir neišpažindami budizmo žinojo, kas yra pagarba Gamtai.

Yra išlikę indėnų laiškų JAV prezidentams, kuriuose aiškinama, kodėl jie negali niekam parduoti upių, ežerų ir kalnų – visa tai yra ne jų nuosavybė. Šitaip mąstė tikrieji savo krašto gyventojai... Prisimenant visa tai gal ir švento Pranciškaus iš Asyžiaus mokymas nebeatrodys tarsi fantastika. Taip buvo. Apie tai labai pagarbiai rašo F. Timmermansas. Atrodo, kad autorius labai nesunkiai nusikelia į tą tolimą tryliktąjį amžių. Mums gali pasirodyti, kad tai neįmanoma. Bet prisiminkime, ką pasakė Umberto Eco, kai žurnalistai paklausė jo, kaip galima šitaip atkurti penkioliktąjį amžių romane „Rožės vardas“? Aš gyvenu penkioliktajame amžiuje, taip atsakė U. Eco. Kai jo darbo kabinete knygos ir daiktai yra tik penkioliktojo amžiaus liudininkai, jis ir rašo romaną apie tą laiką. Štai kodėl „Rožės vardas“ verčiamas į kitas kalbas.

O ar bus labai drąsu, jei pasakysime, kad ir F. Timmermanso „Šventojo Pranciškaus arfa“ šiandien mums yra labai aktualus kūrinys. Gal perskaitę šį romaną patikėsime, kad lemta mums sulaukti tokio laiko, kai tryliktajame amžiuje atsiradę prieštaravimai, ir dabar vis tebesantys, ateityje bus išspręsti? Kodėl broliai pranciškonai galėjo be jokių regulų, be jokių suvaržymų sėkmingai skelbti savo tikėjimą tada, kai jų buvo nedaug, ir kodėl būtinai prireikė regulos, kai tų neturtėlių pamokslautojų atsirado daug?

Vyskupai iš Romos šitaip paaiškino Pranciškui iš Asyžiaus: prie tavęs, gerasis žmogau, prisišliejo žmonės, kurie neverti pasitikėjimo, jų atsiranda vis daugiau, ir tu negali visų jų sužiūrėti, todėl reikalinga griežta ordino regula. Praėjo 700 metų, ir šių dienų idealistai gali pasijusti lygiai taip pat. Juk, pavyzdžiui, įstatymas (regula), ginantis jautrius paupinius miškus, yra vienas ir tas pats visiems, nesvarbu, ar tas žmogus prie draustinio miško artinasi su kirveliu, ar su galinga technika. O juk išimčių galėtų būti.

Gal tie vienišiai gamtininkai, bandydami išsaugoti biologinę upelio slėnio įvairovę, gali nukirsti ir blindę, ir ąžuolėlį, kurie užstoja saulę miškinei obelaitei. (Tikra miškinė obelis mūsų miškuose yra jau retenybė, plinta tik miškinės ir naminės obels hibridai). Gal galėtų jie ir smėlio kopą supilti – sukurti ypatingą buveinę retosioms smėlynų rūšims, nors kraštovaizdžio draustinio nuostatai ir draudžia keisti žemės paviršiaus formas. Bet ūkininkui, pavyzdžiui, tame pat kraštovaizdžio draustinyje niekas nedraudžia su šaknimis išrauti savo žemėje savaiminį pušynėlį, kuriame atsirado labai gyvybingos rečiausių augalų rūšių – žalsvųjų ir lietuvinių naktižiedžių – populiacijos.

Kol tas jaunas pušynėlis popieriuose vadinamas žemės ūkio paskirties plotu, kol miškotvarka jo nepavadino mišku, penkiavagis plūgas gali per pusvalandį sunaikinti rečiausias floros ir faunos rūšis. Žinoma, prieš tai reikia tas pušis išrauti, bet skandinaviška technika dabar viską daro labai greitai. Gal būtų teisingiau, jei šitokias konfliktines situacijas valstybės sukurtos regulos aiškintų šitaip: kol žmogus į saugomą gamtos teritoriją ateina su kastuvu, sekatoriumi ir kirveliu, jis nėra Gamtos priešas, o tikras priešas pasidaro tada, kai sukuria didelį projektą, apsitveria tvora ir atsivaro aklą techniką.

„Vitam transire“ (2004 m.). Brolių Černiauskų nuotr.

Vasario 5-oji

Atšalo staiga. Vakar smarkiai tirpo sniegas, nuo stogo į kubilą pribėgo daug gyvojo vandens, o šį rytą – devyni laipsniai šalčio, ir ledą reikia pramušti kūju. Šaltis laikosi ir dieną, tai semiu tą ledinį vandenį kaušu ir pilu ant sniego senio, kurį vakar suritino Aušra ir Rokas. Padėjau ir aš – atnešiau iš rūsio storą morką lyg nosį, iškrapščiau iš krosnies dvi dideles juodas anglis senio akims, atsirado ir sena šluota.

Geras senis, todėl norisi pailginti jo gyvenimą, iš sniego noriu padaryti ledą. Bet vanduo kažkodėl susigeria į senio vidų, paviršiuje ledo nė kiek neatsiranda. Palaukiu valandžiukę ir vėl maudau nieko nebijantį senį besmegenį lediniu vandeniu. Ir vėl tas pats. Kad ir kiek piltum, senis nesidaro ledinis. Matyt, čia yra kažkokia paslaptis, kurios nežinau. Juk daro žmonės ledo skulptūras miestuose. Ta paslaptis gali būti visai menka, gal net ir vaikaitis Rokas galėtų patarti, bet jo nėra – karantinas mokykloje baigėsi, ir jam reikia sėdėti pamokose.

Tiesą sakant, vasarį prie raštų ir knygų sėdėti reikėtų jau trumpiau nei gruodį ir sausį: diena ilgėja, ir būtų gerai pamatyti, kaipgi tas šviesos pavasaris ateina. Reikia stebėti, kaip dabar bebrai remontuoja savo užtvankas, kaip tvarko namelius, kurie iš tolo atrodo lyg netvarkinga apgraužtų šakų krūva. Bitinų Balų krante, šalia bebrų namelio, auga sena pušis, po ja visai nėra sniego, ir dvi kuoduotosios čižylos šokčioja kažką snapeliais stropiai rinkdamos.

Ką jos dabar randa ant miško paklotės? Knygose juk parašyta, kad visos čižylos ieško maisto kopinėdamos medžių kamienais ir šakomis. O ūdra šaltame upelio vandeny dabar jaučiasi taip pat gerai, kaip ir vasarą. Išlipa ji į krantą šlapiu, žvilgančiu kailiu, paliuoksi tik truputį, palikdama letenuotas pėdas ir glotnios uodegos šliūžę, – ir vėl neria vandenin. Iš arti stebint ūdrą galima prisiminti, kad šie, 2018-ieji, yra Vydūno metai. Ir būtent Vydūnas rašė, kad grūdintis reikia nuolat, nebijant nei karščio, nei šalčio. Kad ir kur eitum, kad ir darytum, neapsivyniok kaklo šalikais, visada draugauk su šaltu vandeniu ir negadink savo vidurių keptomis mėsomis.

„Vitam transire“ (2009 m.). Brolių Černiauskų nuotr.

Vasario 17-oji

Merkinės krašto muziejus atsiuntė gražų atviruką, ant kurio užrašytos tokios svarbios datos: 1253–1795; 1918–1940; 1990–2018. O vakar vakare iki vidurnakčio klausiausi, ką kalba radijas, ir pasirodė, kad visi kalbėtojai dabar labai draugiški bei geranoriški. Juk šiandien, vos išvažiavau dviračiu, nes žiema ir vėl pasitraukė, tad galima keliauti lyg rudenį, – išgirstu tokią negerą naujieną: vienoje kaimo parduotuvėje, vos prasidėjo legali prekyba alkoholiu, susimušė vyrai nieko stipresnio dar nenusipirkę, ir tų kumštynių priežastis niekam nebuvusi aiški.

Pardavėja paaiškinusi labai lakoniškai – šitas vyrų piktumas esąs „po vakarykščio“. Suprask, kaip nori. Gal geriau nieko ir nesuprasti, o prisiminti tokią Jono Basanavičiaus užrašytą pasaką: trys vyrai kalbasi, ką darytų radę ant vieškelio pamestą kėžą (kėžas yra sūris). Du fantazuotojai aiškina, kaip jie tą surastą kėžą draugiškai pasidalintų, o trečias samprotauja, kad, jeigu jis rastų, tai vienas visą ir sugraužtų. Taip jie ir susipyko, ir pradėjo muštis to kėžo dar neradę...

Gali būti, kad kai kas ir šiandien, vis dar nesupratęs, kokios šventės Lietuva sulaukė, pradėjo muštis „po vakarykščio“. Čia jau, ko gero, derėtų prisiminti ir kito lietuvio – Jono Meko – pamokymą: kai kam daug velnių dar reikia, kol jie taps žmonėmis.

Merkinė. Brolių Černiauskų nuotr.

Vasario 24-oji

Šiandien – Vieversio diena. Sunku tikėtis pamatyti ar išgirsti tą pilką laukų paukštelį, nes vėl sugrįžo žiema. Ir sniegą atpūtė šiaurės vėjas, ir šaltį atnešė Sibiro anticiklonas. Džiaugiasi slidininkai ir vėl primena norvegų pamokymą: tas dar negimė, kas neslidinėjo kalnuose. Lietuviai šitą išmintį skelbia kaip reklamą – pirkit brangius kelialapius ir skriskit į tikrus kalnus, ten jūs gausit ir slides, ir aprangą, ir beregint pajusit, kad norvegai sako tiesą...

Mano patirtis paprastesnė: iš Vilniaus užtenka autobusu nuvažiuoti iki Kotlovkos, tuoj pat už Lavoriškių, ir galima pajusti, kas yra kalnai. Gerai yra ir paprasčiausios universalios slidės „Šatrija“. Išvažiuoti geriausia vakare ir slidinėti naktį, nes būtent naktį aukščiai gerokai padidėja. Taip būdavo, kai naktinėms mūsų kelionėms vadovavo geografas Rimantas Krupickas. O kai žiemą atrandi tuos Kotlovkos miškuose besislepiančius kalnus, tai ir vasarą norisi ten nuvažiuoti. Ir tada pamatai, kad ir baravykai ten tarsi drūtesni, ir bruknės raudonesnės...

Dabar atrodo, kad ir Kretuoną supančios kalvos būdavo labai stačios, ypač kai leki naktį žemyn pro didžiulius tamsius kadagius, o nusileidęs ant apsnigto ežero išgirsti, kaip skilinėja ledas. Žinoma, anksti rytą belaukiant pirmojo traukinio mažytėje Pakretuonės stotelėje tenka iškęsti didelį šaltį, bet vis tiek būdavo gerai, kad nereikia į tolimus kalnus lėktuvu skraidyti, o atšilęs ir net slogos nepajutęs gali pasigirti, kad esi antrą kartą gimęs.

Tikrą, nors ir pavėlavusią žiemą galima ką nors gero prisiminti. Visiškai nesinori niekur skristi ar plaukti, gili žiema yra čia pat, Aušrinės viensėdyje, prie Krūčiaus, prie Kreisos, prie Bitinų Balų. Net ir garsiąją Vilniaus knygų mugę galima sekti iš tolo, nesistengiant dar labiau šito sunkiai įsivaizduojamo Brauno judėjimo aktyvinti. Geriau dar kartą pavartyti Antano Poškos gyvenimo pasaką arba susirasti Vladislavo Reimonto romano „Kaimiečiai“ trečiąją dalį, kur aprašoma, kaip sodiečiai švento Morkaus dieną neskubėdami lanko tolimiausius kaimo laukų kryžius, kaip gieda ir meldžiasi, prašydami lietaus be krušos, šventos ugnies be gaisrų ir taikaus gyvenimo be maro.

Nebuvo tos geidžiamos idilijos Lenkijos kaime dvidešimto amžiaus pradžioje, bet sodiečiai vis tiek gyveno lėtajame cikliniame laike, o svarbūs atlaidai ar jomarkai tik dar labiau tą cikliškumą išryškindavo. Visas didžiulis romanas, už kurį autoriui 1924 metais buvo skirta Nobelio premija, taip ir padalintas į keturias dalis: ruduo, žiema, pavasaris, vasara.

O dabar kiekvienas metų laikas ir kiekviena diena suplėšomi į fragmentus, ir sekti tą kaleidoskopišką judėjimą galima tik retkarčiais įsijungiant mažą radijo aparatėlį. Bet kartais kas nors vis dėlto priverčia suklusti. Kodėl šiemet Knygų mugėje toks populiarus pasidarė Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“? Prieš savaitę pats autorius skaitė per „Klasikos“ radiją šios knygos ištraukas, klausiausi ir labai stebėjausi: argi čia kalbama apie Šiaulius? Ar čia iš tikrųjų labai svarbūs to miesto išskirtiniai ženklai, ar tik autoriaus sugebėjimas sukurti ypatingą savo laiko dvasią? Ir ar gali šitaip reikšmingai kūrinio kokybę paveikti keista tarmė, kuri nėra nei žemaitiška, nei aukštaitiška?

Reiškinys gana keistas, juk net ir į žemėlapį pažvelgus sunku ką nors gera pasakyti apie tokį plokščioje vietoje atsiradusį miestą: nėra nei upių, nei ežerų, nei sengirių. Bet juk nemeluoja R. Kmita. Reikia klausti savęs, kodėl studijų metais, o ir vėliau iš Vilniaus važiuodamas į tėviškę pro Šiaulius aš žinojau tiktai geležinkelio ir autobusų stotis, tik Pedagoginį institutą ir baisios architektūros Agrozootechnikumą, kuris garsėjo tuo, kad ten buvo pigi „Skeltanagių“ valgykla. (Skeltanagiai šiame kontekste yra tiktai kiaulės, nes toje valgykloje duodavo virtų kiaulių pusnagų, o anais metais tas valgis nebuvo pats prasčiausias.)

Kapiniškės. Brolių Černiauskų nuotr.

Kovo 10-oji

Pavasaris smarkiai vėluoja. Kalendorius rašo, kad šiandien – Keturiasdešimties paukščių diena, o nemačiau dar nė vieno sparnuočio, sugrįžusio iš šiltųjų kraštų. Virš pirmųjų pavasario gėlių – snieguolių – dar slūgso sniegas. Ir žalčialunkių žiedpumpuriai dar nė kiek neparaudę. Bet barsukas jau pabudo – labai ryškus jo pėdsakas ant mano tako prie Vaikšnoro Ravo, niekas kitas neturi tokių ilgų nagų, tik barsukas. Naktį čia vaikščiojo šis nerangus taikaus būdo žvėrelis, o dieną virš Vaikšnoro juodalksnynų plasnoja krankliai ir krunksi pavasariškai. Bus pavasaris.

Dabar kaip tik diena rungiasi su naktimi, ir tą šviesos pergalę – pavasarinį lygiadienį – pajusime už dešimties dienų. Bet iki to tikrai pavasariško meto bus dar trys svarbios šventės: rytoj, kovo vienuoliktąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, kovo šešioliktoji yra Knygnešių diena, o kovo devynioliktoji – Juozapinės. O kai sulauksime Lygiadienio, tuoj pat bus Verbų sekmadienis, Gandro šventė, tada jau kaip visada labai šventiška Teatro diena, tuoj pat Velykos, Tarptautinė juokų diena ir Vaikų knygos šventė. Geras daiktas yra tikslus kalendorius, jeigu nenori dirbti, visada gali pasiteisinti švenčių gausa.