Leidykla „Odilė“ išsiskiria savo leidžiamų knygų atranka ir kokybe: nedaug, bet išskirtinių ir itin kūrybingų. Ši taisyklė pasitvirtina ir naujoje leidyklos knygoje vaikams-Sigito Poškaus „Šokanti karvė, arba Maišatynė“, užmezgančioje dialogą tiek su lietuvių folkloro tradicija, tiek su S. Gedos, J. Erlicko poezija vaikams. Knygą galima įrašyti ir į šiuo metų kylančią naująją vaikų edukacijos bangą Rytų Europoje: plačiai imtą taikytą H. Gardnerio 7 intelektų teoriją, L. Piličiauskaitės, A. Navicko programą, emocinio intelekto ugdymo strategijas (pvz. Kimochi) ir pan. Pirmiausia, dėmesį patraukia ir maloniai nustebina puikiai pažįstamas dailininko Valentino Ajausko iliustracijų braižas. Keletą metų dingęs iš knygų akiračio V. Ajauskas šioje knygoje vėl sugrįžta: šį kartą visiškai aiškiai paliudydamas klasika tapusio vaikų iliustruotojo poziciją. Linksmi, spalvingi, netikėti, kai kur folkloriniais motyvais persmelkti, poetiški, kartais siurrealistiški knygos iliustracijų veikėjai, tylūs stebėtojai ir nuotykių ieškotojai suteikia puikią atsvarą standartizuotiems holivudiniams šablonams, dažnai naudojamiems šiuolaikinėms vaikų knygoms iliustruoti.

Neretai knygoje tekstai „kalbasi“ su iliustracijomis: pjesei „Obuolio šventė“ pasibaigus ir veikėjams Lapinui, Kadagiui, Varnai bei Musei Birutei palinkėjus „neužmigti, neaptingti, augti, linksmintis, draugauti, visą žemę apkeliauti“ kitame puslapyje išvystame K. Kolumbo „Santą Mariją“ primenantį, kažin kur su didžiule įgula keliaujantį laivą. Arba per visą knygą lydintis šalia knygos puslapių šmaikščiai kyšantis šokančios karvės ženkliukas tarsi primena, kad skaitome knygą „Šokanti karvė, arba Maišatynė“.

Nors knygos anotacijoje teigiama, kad knyga skiriama ikimokyklinukams ir pradinukams, tačiau S. Poškaus tekstai neabejotinai skirti visiems: tiek naujagimiams, tiek pradinukams, tiek tėveliams ar šiaip skaityti mėgstantiems žmonėms. Knygos sandara – eilėraščiai, pokalbiai, pjesės ir dainos – patenkins įvairių skaitytojų poreikius: tiek tų, kurie dėmesį sutelkti tegali keliolikai sekundžių, tiek pusvalandžiui susikaupiančių, tiek vienu kartu gebančių perskaityti visą knygą. Daugelis ritmo ir rimo principų besilaikančių knygos eilėraščių ir dainelių atskleidžia įdomų, jautrų ir gamtai artimą poetinį pasaulį. Jie tinkami patiems mažiausiems, pasaulį dar tik pradedantiems matyti, girdėti, suvokti. Tiems, kurie dar geba stebėtis aplinka, džiaugtis skaičiavimo nuoseklumu, netikėtomis žodžių pabaigos kombinacijomis:

miškut miškas

laukut laukas

namut namas

durut durys

vienas aukštas

kitas plonas

trečias blynas

o ketvirtas

 

o ketvirtas

penktas šeštas

ir septintas –

juo labiau!

 

Eilėraščiai „Buvo“, „Dvi lazdelės“, „Užubalių daina“, „Spalvų dainelė“, dainos „Kiek vabaliukų?“,  „Lėputis ir Tuputis“ atrodytų yra parašytos remiantis kūdikių ir mažų vaikų raidą tyrinėjančių mokslininkų knygomis: mini siužetai, spalvų gama, skaičiai iki 10, garsažodžiai, pokštai, patrauklūs  patiems mažiausiems. Tuo tarpu pjesės „Šokanti karvė pagal Pamelą Travers“ ir „Obuolio šventė“ skirta jau gerokai didesniems, skaityti, šokti, dainuoti ir vaidinti be(si)mokantiems. Didelė pagalba yra šalia dainelių tekstų surašytos natos: pedagogams, auklėtojams, muzikuotojams palengvinančios improvizacijas  ir, anot paties autoriaus, „pabuvimą kartu“. Šmaikštus ir visą kūrinio esmę talpinantis autoriaus teiginys atsako į visus klausimus:  „nurodymų, ką veikti su šia knyga, neturiu nė vienoje kišenėje, o liemenėje jos devynios. Ne dėl nurodymų ar taisyklių ji parašyta – tik dėl smagumo, pabuvimo kartu“.

Kita nepaprastai kūrybingomis iliustracijomis išsiskirianti ir originalia turinio koncepcija patraukianti knyga – leidyklos „Nieko rimto“ išleista „Interviu su daiktais“. A. Meškauskaitės idėja žurnalistiškai pakalbinti atrodytų paprastus, kasdienius daiktus (akiniai, adatos, sagos ir t.t.) nukelia į nepaprastai vingrius ir netikėtus šių daiktų istorijos pasaulius, kur paaiškėja, kad sagomis anksčiau buvo galima susimokėti už prekes, italė karalienė Kotryna Mediči kantriai mokė neišprususius (taip, labai netikėta) prancūzus valgyti šakute, o su degtukais buvę tikrai daug vargo, kol jie tapo nepavojingi aplinkai. Knygoje išradingai suderinamos enciklopedinio pobūdžio žinios su komiskų, laikraščių straipsnelių stilistika, o Jurgos Šulskytės iliustracijos tikrai vertos tiek mažų, tiek gerokai paaugusių skaitytojų dėmesio. Kūrinys pasižymi ne tik įdomiais, informacija turtingais tekstais ir iliustracijomis, bet ir interaktyvumu: knygoje yra keletas nuorodų į išmaniesiems įrenginiams skirtą programėlę „Išradingi daiktai“ tarsi pagyvinančią knygos skaitymą video įrašais.  Knygoje esama autentiškų istorinių nuotraukų, daiktų išradėjų ir tobulintojų trumpų biografijų, atskleidžiančių nenustygstančią, atkaklią ir aplinkos klišėmis nesivadovaujančią jų prigimtį. Knyga tikrai galėtų būti naudojama tiek pasaulio pažinimo, tiek istorijos, tiek kūrybinio rašymo pamokose kaip vertingas, kūrybingas ir smagus mokymo(si) šaltinis.