Jono Čepo darbas keramikos krosnyje. Vido Poškaus nuotr.

Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų erdvėje, buvusiose keramikos krosnių patalpose „Krematoriumas“, pasirodo du VDA Grafikos katedros dėstytojai, žinomi menininkai – Jonas Čepas ir Matas Dūda.

Jonas yra menininkas ekspresionistas. Jo darbuose koreliuoja grafika (medžio raižinys), tapyba (neoekspresionizmas), gatvės menas (grafitis) ir performatyvumas. Lektorius Grafikos katedroje dėsto vizualinę raišką, estampą (ksilografiją) bakalaurams.

Kaip sako pats Matas (čia informacija iš VDA tinklalapio), jis mėgsta juodus ofortus ir visa kita, laisvalaikiu spaudžia estampus, augina pomidorus ir bites, pjauna žolę ir nieko neveikia. O akademijoje docentas dėsto estampą ir giliaspaudės technologiją, knygrišystės pagrindus.

Tai ne pirmas abiejų menininkų kūrybinis veiksmas, jo metu specifinėje aplinkoje pasirodantys autoriai savo kūriniais prijaukina erdvę, kalbasi vienas su kitu ir apeliuoja į žiūrovo intelektą bei emocijas. Aprūkusi, specifinę atmosferą kurianti aplinka yra lyg specialiai sukurta J. Čepui ir M. Dūdai, o šie tartum kuria jai.

Mato Dūdos darbas keramikos krosnyje. Vido Poškaus nuotr.

Prisiminimai

Kadangi šio teksto autorius yra tiesiogiai susijęs su minėta institucija (vadinkite mane pečkuriu), tad jis turi teisę nesidangstyti tariamų distancijų ir įsivaizduojamų objektyvumų saistomais korektiškumais. Nebekalbės jis ir trečiuoju asmeniu. Joną ir Matą pažįstu ganėtinai seniai. Tad iš pradžių pasidalinsiu prisiminimais.

Su Matu susipažinau (iš matymo jau buvome pažįstami vienus studijų metus) pirmosios vasaros praktikos metu. Profesorius Adomas Butrimas ir pirmo kurso dailėtyrininkus (tarp jų buvau ir aš), ir grafikus (analogiškai mano atvejui Matas tarp merginų grafikių žydėjo vienas it koks bijūnas ar gvazdikas tarp rožių, tulpių ir ramunių) ištrėmė į savo gimtąją Žemaitiją – pačią jos širdį – tapybiškuosius Platelius.

Ekspedicijas (vieni piešė, kiti matavo, fotografavo, kitaip dokumentavo) rengėme ir į šalia esantį Beržorą bei Gintališkę, mus aplankydavo netoliese (Sedoje) rezidavusios irgi pirmo kurso tekstilininkės. Su Matu gyvename tame pat buvusio dvaro statinio kambarėlyje. Pamenu, kad vakarais kalbėdavomės apie egzistencializmą ir mitologiją (tą patį lietingą ir šaltą birželį, visai prieš Jonines mirė Norbertas Vėlius), jau temstant aplankydavo grafikų praktikos vadovas Giedrius Jonaitis.

Jis savo inteligentišku ir mielai didaktišku balsu komentuodavo Mato piešinius ir pasteles (pamenu vieną peizažą, beveik pažodžiui iliustruojantį chrestomatinį Jono Aisčio eilėraštį apie pievą, lauką ir t. t.), o aš žvelgdavau per petį galvodamas, kaip fainai tas Matas vis dėlto piešia. Abi šios personos man bandė aprašyti didįjį, pačioje Beržoro bažnyčios varpinės palubėje pakabintą varpą – virvėmis surišo dvejas iš kaimynystėje esančios sodybos esančias kopėčias, atremdami jas į vidurinę siją.

Kopiau tuo įrenginiu dangaus kryptimi, tačiau žvelgdamas žemyn galvojau, kad 1) vis dėlto bijau aukščio; 2) nenoriu mirti (nei dėl akademijos, nei dėl meno, nei dėl varpų), 3) kad labai noriu namo. Iš niūrios, tamsios varpinės apačios žvelgė kopėčias prilaikantis kolega Matas ir kažką raminamai kalbėjo. Tokie yra ir šio menininko darbai – intelektualūs, dažniausiai labai medžiagiški, tamsūs (jeigu kalbame apie ofortus) ir spinduliuojantys ramybę.

Jono atveju tokių ar panašių bendrų nuotykių neteko patirti, net nelabai pamenu, kada mes asmeniškai susipažinome. Greičiausiai Mariaus Danio ar to paties Giedriaus Jonaičio dėka. Jonas yra visiškas ekspresionisto įsikūnijimas – užtenka pasižiūrėti, kaip jis kalba, gestikuliuoja, bendrauja. Tai žmogus, apsėstas linijų – jis jas braižo, raižo, piešia jas net mojuodamas rankomis.

Minėtajam „Krematoriumui“ šių menininkų parodos proga kepsninėms skirta anglimi jis išpaišė iškabą veidrodiniu būdu išrašytas raides KREMATORIUMAS. Kopėčias jam ramiai prilaikantis Matas (vėl toks déjà vu) tarstelėjo, kad atvirkštinis principas išėjo netyčia: „Grafikai juk visuomet galvoja apie klišę.“

Mato Dūdos darbai ir lubos. Vido Poškaus nuotr.
Jono Čepo darbai ir lubos. Vido Poškaus nuotr.

Ekspozicinė architektūra

Vienas pirmųjų parodos lankytojų – Petras Repšys, apsilankęs dar prieš oficialųjį parodos atidarymą (ėjo į „Kairėje–dešinėje“ tuo pat metu atidaromą Vytauto Jurkūno parodą) vyrams davė pipirų dėl eksponavimosi principų: „Kodėl grafika yra sujungta su tuo odiniu asambliažu?“ (Matui), „Kodėl darbai yra sujungti vienas prie kito? O čia dabar kas – prie radiatoriaus?!“ (Jonui).

Klasikui nepatiko instaliatyvus eksponavimosi pobūdis. Pagalvojau, kad taip atsitikę dėl to, kad jis ėjo į tokią parodinę erdvę, kurioje kūriniai yra paprastai eksponuojami pagal visus geriausius (pavadinkime juos taip) to žanro reikalavimus – steriliai ir oficialiai (rėmai, stiklai, paspartai, ant storesnio kartono atspaustos etiketės ir pan.), o „Krematoriumo“ dalyviai elgėsi visiškai chuliganiškai. Tokį toną yra suteikusi ir pati aplinka, ir pats abiejų menininkų požiūris į ją. Tai organiškas kūrinys, pagrįstas simbioze – menu, dūmais ir kosminiu šalčiu alsuojantis organizmas.

J. Čepo ir M. Dūdos „Pritempimai“ – tai vieninga instaliacija, sudaryta iš dviejų skirtingų sandų. Mato kūryboje dominuoja švytinti tamsi dėmė, Jono darbuose viešpatauja linija (labai organiškai besijungianti su spalva). Viena siena ir yra skirta Jonui, kita – Matui. Viena instaliacijos dalis sprogsta linijomis, kita švyti ir įtraukia savo dėmėmis. Vieno kompozicijos dinamiškos, linijos čia juda iš kairio arba dešiniojo kampo į apatinį, viršutinį priešingą (kalbu apie Joną), kito struktūriniai elementai (tamsios dėmės, iš daiktų siluetų suformuotos šviesesnės dėmės) juda ramiau, lygiagrečiai apatinei ir viršutinei stačiakampio formato kraštinei.

Tad vieną autorių iš tiesų būtų galima apkaltinti klasicizmu ir įžiūrėti jo sąsajas, kad ir su kokio Claude‘o Lorraino arkadiškais peizažais. Kalbu čia, žinoma, apie Matą ir suprantu, kad jo mąstyme Arkadija yra kitokia – su dar gilesniais šešėliais, su dar sunkesniu intelektiniu bagažu. O Jonas – grynas Albrechto Altdorferio bičiulis, fontaniškai trykštantis spalvomis, drakoniškai spjaudantis juodomis ir baltomis linijomis.

Ši instaliacija – tai yra tikras organizmas – šį žodį pavartojau neatsitiktinai. Abiejų menininkų darbai yra sukibę, sulipę it kokie besibūriuojantys amarai, jie lipa dangopi. Pavartojau šį archaišką linksnį neatsitiktinai, nes Jono ir Mato kūryboje yra kažkokio pirmapradžio gaivalo. Nuo esminio tikslo juos skiria tik lubos ir materialus jų būvis – popierius, anglis, dažas arba tai, kas yra ypač apčiuopiama Mato asambliažiniuose darbuose: medis ir ypač odos (konotuojančios menininko tėvą – lietuviškosios odininkystės klasiką Rimantą Dūdą bei paties menininko profesinius interesus).

Jono Čepo darbai. Vido Poškaus nuotr.
Mato Dūdos darbai. Vido Poškaus nuotr.

Pačių menininkų žodis

Jeigu pasakyčiau, kad abu menininkai yra iškalbūs, būčiau teisus. Nė vienas iš jų nėra oratorius, tačiau pauzėse tarp žodžių esama tikrumo ir tiesos. Juolab kad Matas yra rašantis žmogus. Kultūros spaudoje kartais pasirodo jo kritinių recenzijų ir dailėtyrinių impresijų. Prieš savo akis darbo kabinete ant stalo matau kiekvieno save gerbiančio grafiko ar besidominčio grafika katekizmą – dar 2012 metais VDA leidykloje išleistą knygą (kuo tikriausią knygos meno šedevriuką – turbūt buvo apdovanota?) „Trumpa esė apie giliaspaudę su netechnologiniais nukrypimais“. Jonas rašo štrichais ir įbrėžimais, tad šiuo atveju skaityti reikia vaizdinius.

Bet, paklausti, kodėl „Pritempta“, menininkai atsakytų:

„Dabar parodoma kritimai ir greitesni judesiai, pritempiantys prie gyvulinių vietų. Buvo bandoma įlįsti į neaiškias vietas ir ištrypti porą duobių. Ir sustatyti kelias laikinas sąramas ir išlenkti tepaluotus žiedus. Tai reikalinga tam, kad karštesnis būtų ėjimo momentas, kad strypai persmeigtų suglebusią burną. Dar tebėra trauka sudėlioti išplėtotą atsikišusių ataugų statinį atremiantį ydų kamuolius. Norėta prieitose vietose išjudinti, ištampyti kūnus, išsukti plytų ratus ir suremti kelis geležinius trikampius tvirtumo vardan. Gal ši detalių daugybė parodys ieškomus trenksmus viduj ir aplink. Judėjimo kryptys dažnai kartodavosi. Neaiškūs šliaužiojimų žymenys rodė purvinus tikslus. Tikimasi pasiekti dar lipnesnę smalą.“ (J. Čepas)

„Kai jau nieko nebepapasakosi. Istorijos sustingusios. Dėžutės sodinukams ant palangės. Tirštos durpės. Kaip aksomas smaloje. Fragmentai įsirausę juodžemyje. Mirksta durpių aksominėje smaloje. Vienas kitas supus, ar jau supuvęs, kiti persprogs ir išleis. Sėklos hibridinės. Teisingai derės tik vieną kartą. Žiūrėsim, kas bus.“ (M. Dūda)

Paroda veiks iki kovo 24 dienos.

„Krematoriumas“, iškabos kabinimas. Vido Poškaus nuotr.

Vladimiro Leleivos filmas apie Joną Čepą (2013 m.):