Kovo pradžioje paskelbtas Darbo grupės pasiūlymams dėl valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo parengti dokumentas viešojoje erdvėje įžiebė audringas diskusijas. Premjero potvarkiu sudarytos darbo grupės dokumente raginama skirtingus humanitarinės krypties institutus sujungti į vieną Humanitarinių tyrimų centrą. „Siekiant efektyviau įgyvendinti bendrą visiems HM (humanitarinių mokslų, – red. past.) institutams lituanistikos prioriteto misiją ir ją susieti su kitais valstybei ir visuomenei aktualiais uždaviniais, siūlome sutelkti HM institutų mokslinį potencialą į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą. Siekiant sutelkti ir suderinti valstybės tyrimų pajėgumus HM srityje tikslinga į šį centrą įtraukti ir LGRTC (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, – red. past.)“, – rašoma dokumente.

Jame taip pat akcentuojama, kad visų humanitarinių mokslų krypties institutų sujungimas į vieną leistų geriau spręsti esminius valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo, lietuviškojo ir europietiškojo pilietiškumo stiprinimo uždavinius, leistų peržengti siaurus disciplinų rėmus ir atsiverti tarpdisciplininiams tyrimams. Šiuo metu Lietuvoje veikia keturi tokie institutai: Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvos kultūros tyrimų. Kaip jau minėta, į Humanitarinių tyrimų centrą siūloma įtraukti ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą.

Tačiau minėti siūlymai kelia diskusijas ne tik dėl tokio žingsnio tikslingumo ir efektyvumo, bet ir dėl to, ar siūloma reforma nėra tik pretekstas nusavinti institutų valdomą nekilnojamąjį turtą.

D. Kuolys: orveliška kalba stumia mus į orvelišką tikrovę

Darius Kuolys

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Visuomenininkas ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Darius Kuolys teigia, kad tokia orveliška darbo grupės kalba stumia mus į orvelišką tikrovę: „Darbo grupė teigia, kad bus pagerinta lituanistinių institutų veikla juos sunaikinus ir įsteigus „Humanitarinių tyrimų centrą“. Vyriausybei pateiktoje grupės „Ataskaitoje“ mįslingai sakoma, kad būtina „peržiūrėti“ esamų humanitarinių institutų „tikslus ir misijas“. Nutylimas esminis dalykas: kuo bus pakeista Lietuvos istorijos instituto misija – tirti Lietuvos istoriją, Lietuvių kalbos instituto misija – tirti lietuvių kalbą, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto misija – tirti lietuvių literatūrą ir tautosaką?“

Paklaustas apie pagrindines lituanistinių institutų bėdas, kurias derėtų neatidėliotinai spręsti, D. Kuolys akcentuoja, kad būtina kalbėti apie jau dešimtmečius trunkančią jų rezistenciją: „Jie priversti kovoti dėl išlikimo su savo valstybės biurokratija kaip su dar vienu svetimu okupaciniu režimu. Primityviai subiurokratintas, nepasitikėjimu ir kontrole pagrįstas Lietuvos mokslo valdymas trukdo kurtis savarankiškų bendradarbiaujančių lituanistinių institucijų tinklui. Tokiam tinklui, kuris aprėptų ne tik mokslo institutus, universitetų lituanistinius centrus, bet ir muziejus, bibliotekas, kultūrinę spaudą, medijas. Toks kūrybingas tinklas šiandien būtų labai reikalingas Lietuvos kultūrai, Lietuvos visuomenei.“

Nutylimas esminis dalykas: kuo bus pakeista Lietuvos istorijos instituto misija – tirti Lietuvos istoriją, Lietuvių kalbos instituto misija – tirti lietuvių kalbą, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto misija – tirti lietuvių literatūrą ir tautosaką?

Anot D. Kuolio, rimtiems lituanistiniams tyrimams šiandien būtinos ilgalaikės tyrimų programos ir ilgalaikė raidos perspektyva: „Tik tokioms sąlygoms esant gali būti nuveikti daug laiko ir mokslinės kūrybos reikalaujantys darbai. Tik tuomet gali į tyrimus įsitraukti ir augti jauni mokslininkai. O ilgalaikė perspektyva atsiranda tariantis ir susitariant mokslininkams ir politikams. Tokio susitarimo dabar nėra – tik „politikais“ tapusių žmonių pastangos jėga primesti mokslui savo sprendimus. Būtent toks yra ir darbo grupės pasiūlytas „modelis“: jis be rimtų argumentų ir be aiškios perspektyvos. Galima jame įžvelgti ir norą palenkti lituanistiką propagandiniams siekiams, griežtesnei politinei kontrolei. Beje, viešose kalbose to viceministras Giedrius Viliūnas ir neslepia. Taip, toks modelis tikrai padėtų sustiprinti biurokratinę kontrolę. Ar padėtų mokslinei kūrybai? Ne. Tam reikia kitų sprendimų.“

Svarstydamas klausimą, ar patys institutų, kurios rengiamasi reformuoti, vadovai bei bendruomenės nariai buvo pakankamai įtraukti į vykstančias darbo grupės diskusijas, D. Kuolys buvo skeptiškas. Jo teigimu, bendruomenė norėjo susitikti ir su ministre, ir su premjero patarėja, tačiau to padaryti nepavyko. „Pats gerokai anksčiau esu siūlęs premjero patarėjai Unei Kaunaitei atgaivinti dar Andriaus Kubiliaus įsteigtą Lituanistikos plėtros komisiją – kaip svarbią mokslininkų ir politikų dialogo erdvę. Sulaukiau neigiamo atsakymo. Įdomu ir tai, kad institutų „reforma“ pasiūlyta būtent tuo metu, kai Lietuvos istorijos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų vadovai baigė savo kadencijas. O kad būtų sukalbamesnė Lietuvių kalbos instituto direktorė, ministerija šiame institute skubiai surengė dar vieną tradicinį auditą“, – kalbėjo D. Kuolys.

O kaip gali atrodyti sprendimas po vienu stogu sukrauti NKVD-KGB bylas, Kazimiero Būgos pradėto rinkti Didžiojo lietuvių kalbos žodyno žodžių korteles, šimtmetį kauptą lietuvių tautosakos archyvą, Jono Basanavičiaus knygas, Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto rankraščius ir susodinti į gretimus kabinetus juos tyrinėjančius mokslininkus?

Paklaustas apie siūlymus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą pakišti po tuo pačiu bendru stogu, D. Kuolys teigė: „O kaip gali atrodyti sprendimas po vienu stogu sukrauti NKVD-KGB bylas, Kazimiero Būgos pradėto rinkti Didžiojo lietuvių kalbos žodyno žodžių korteles, šimtmetį kauptą lietuvių tautosakos archyvą, Jono Basanavičiaus knygas, Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto rankraščius ir susodinti į gretimus kabinetus juos tyrinėjančius mokslininkus? Žinoma, galima taip eksperimentuoti. Tik būtų gerai sužinoti, kokia tokio eksperimento kaina ir prasmė.

Kita vertus, glaudesni Lietuvos istorijos instituto, universitetų istorikų ir Genocido centro ryšiai būtų labai reikalingi. Genocido centro medžiaga turėtų sulaukti kur kas gausesnio būrio mokslininkų tyrėjų, negu kol kas yra sulaukusi. Ir čia galėtų rastis bendros tyrimų programos.“

Kas būtų šiandien Tiškevičių rūmuose, jei Lietuvos ir užsienio mokslininkai nebūtų sukilę prieš Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos uždarymą? Žinoma, visi, dar prisimenantys vyriausybės norus perduoti Vileišių rūmus vienai ar kitai užsienio ambasadai ir šiandien dėl šių rūmų išsaugojimo lituanistikai nuogąstaujantys, gali būti apkaltinti piktais prasimanymais.

Galiausiai, kalbant apie baimes, ar minėtos reformos tikrasis taikinys nėra institutų turtas, D. Kuolys klausė, ar šiandien dar prisimename, kokius rūmus Antakalnyje ir Gedimino prospekto pradžioje turėjo Lietuvos istorijos institutas ir kas šiuose rūmuose šeimininkauja dabar „Kas būtų šiandien Tiškevičių rūmuose, jei Lietuvos ir užsienio mokslininkai nebūtų sukilę prieš Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos uždarymą? Žinoma, visi, dar prisimenantys vyriausybės norus perduoti Vileišių rūmus vienai ar kitai užsienio ambasadai ir šiandien dėl šių rūmų išsaugojimo lituanistikai nuogąstaujantys, gali būti apkaltinti piktais prasimanymais. Bet argi nebūtų suprantama, jei geras vadybininkas, paskirtas naujo „Humanitarinių tyrimų centro“ vadovu, vieną dieną paklaustų: kaip vienos įstaigos darbuotojai gali efektyviai dirbti penkiuose po miestą išsimėčiusiuose pastatuose?“– klausė D. Kuolys.

Premjero patarėja U. Kaunaitė: kalbama apie mokslinio potencialo stiprinimą ir veiklų plėtojimą

Unė Kaunaitė

Savo ruožtu premjero patarėja ir minėtą dokumentą, kuriame užsiminta apie lituanistinių institutų sujungimą, rengusios darbo grupės narė Unė Kaunaitė akcentavo, kad jokie sprendimai kol kas nėra priimti, o pagrindinis darbo grupės tikslas buvo teikti siūlymus, kaip gerinti institutų darbo veiklą: „Buvo parengta pirminė ataskaita, ji pristatyta Mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų strateginei tarybai, buvo sulaukta komentarų ir į šiuos komentarus bus mėginama atsižvelgti. Laukia ir platesnės diskusijos su suinteresuotomis pusėmis ir specialistais.“

Nors pasigirsta gąsdinimų, kad tokiais veiksmais norima mažinti lituanistinių mokslų svarbą, buvo kalbama tik apie mokslinio potencialo stiprinimą ir veiklų plėtojimą.

Be to, anot premjero patarėjos, darbo grupėje buvo pabrėžiamas noras stiprinti lituanistikos mokslus: „Nors pasigirsta gąsdinimų, kad tokiais veiksmais norima mažinti lituanistinių mokslų svarbą, buvo kalbama tik apie mokslinio potencialo stiprinimą ir veiklų plėtojimą. Grupėje buvo kalbėta apie dabar egzistuojančią fragmentaciją, kai lietuvių kultūrą atskiriame nuo lietuvių tautosakos, Lietuvos istorijos ar literatūros, nors šios sritys neabejotinai glaudžiai susijusios. Tarp kitų dalykų nagrinėtos veiklos sritys ir per kelias institucijas dirbančių mokslininkų ir tyrėjų skaičius.“

„Stebėdami pasaulines mokslinių tyrimų tendencijas matome, jog jie krypsta į tarpdiscipliniškumą, tai sukuria stipresnį mokslinį potencialą ir platesnes veiklos galimybes. Imkime lietuvišką pavyzdį: Fizinių ir technologijos mokslų centras šiandien yra vertinamas kaip vienas geriausių institutų, pateikiamas kaip neabejotinas pavyzdys. Jis buvo įkurtas 2010 m. reorganizavus Chemijos, Fizikos ir Puslaidininkių fizikos institutus Vilniuje bei Tekstilės institutą Kaune. Nors pokyčiai tuo metu visus taip pat gąsdino, skirtingų mokslo sričių sujungimas per kelerius metus pavertė šį naują centrą viena pirmaujančių mokslo įstaigų šalyje.

Diskutuodami nekalbėjome apie mechaninį sujungimą, o apie egzistuojančias sąsajas ir tyrimus, kurie persidengia arba kaip tik pasislepia fragmentuotoje sistemoje.

Tie patys humanitariniai institutai istoriškai taip pat buvo įkurti kaip vienas, tik turėjo skirtingus skyrius. Šiandien mes taip pat svarstome apie tinklinį modelį, kuris paskatintų sąsajas tarp dabartinių įstaigų. Išskaidymas pagal sritis, kuris atrodo pakankamai dirbtinis, trukdo teminiams tyrimams. Sakykime, istorinės atminties tyrimai, kurie neabejotinai gali apimti tiek kultūros, tiek istorijos, tiek literatūros, tiek kalbos tyrinėjimus. Tad tikrai diskutuodami nekalbėjome apie mechaninį sujungimą, o apie egzistuojančias sąsajas ir tyrimus, kurie persidengia arba kaip tik pasislepia fragmentuotoje sistemoje“, – akcentavo U. Kaunaitė.

Labiausiai nenoriu, kad diskusija būtų diskredituota nepagrįstomis ir neegzistuojančiomis kalbomis apie turtą. Netgi priešingai – svarstomos galimybės modernizuoti institutų infrastruktūrą ir archyvus.

Kalbas apie tai, jog reforma gali būti taikomasi nusavinti institutų dabar valdomą turtą, premjero patarėja pavadino niekuo nepagrįstais kaltinimais, kurie metami tam, kad iškart būtų diskredituojama diskusija dėl būtinų pokyčių. „Galiu tvirtai pasakyti, kad niekada nebuvau girdėjusi jokios su turtu susijusios diskusijos, o darbo grupė šiuo klausimu apskritai nediskutavo. Vileišių rūmai lietuvių kultūros židiniu yra jau beveik šimtmetį, tad, ko gero, geriausias saugiklis yra mūsų šalies istorija. Aš asmeniškai pasisakyčiau griežtai prieš, jei kam nors kiltų panašių minčių, ir neabejoju, kad lygiai taip pat pasisakytų ir darbo grupės nariai. Labiausiai nenoriu, kad diskusija būtų diskredituota nepagrįstomis ir neegzistuojančiomis kalbomis apie turtą. Netgi priešingai – svarstomos galimybės modernizuoti institutų infrastruktūrą ir archyvus“, – patikino U. Kaunaitė.

Reikia suprasti, kad specifines funkcijas saugo ne institucijos pavadinimas, o valstybės poreikiai bei institutuose dirbantys tyrėjai ir mokslininkai.

Svarstydama siūlymą dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro įjungimo po bendru stogu, premjero patarėja argumentavo, kad darbo grupė atkreipė dėmesį, jog LGGRTC veiklos laukas yra artimas kai kuriems iš institutų, ypač Lietuvos istorijos institutui. Todėl esą tokia galimybė dabar iškeliama platesnei diskusijai, tačiau tai nėra baigtinis siūlymas. „Reikia suprasti, kad specifines funkcijas saugo ne institucijos pavadinimas, o valstybės poreikiai bei institutuose dirbantys tyrėjai ir mokslininkai. Neabejoju, kad valstybės poreikis tokiose svarbiose srityse niekur nedings, nepriklausomai nuo to, koks būtų galutinis sprendimas“, – kalbėjo U. Kaunaitė.