Paulius Šliaupa. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar menininkai dirba? Kam naudingas jų darbas? Ką jie veikia visą dieną savo studijoje? Menininkams neretai tenka atsakyti į tokius klausimus. Po studijų susirinkę šeši vieno kurso tapytojai bendroje savo kūrybos parodoje, kurios atidarymas įvyks kovo 23 dieną 19 valandą Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, pabandys į šiuos klausimus atsakyti.

O mes pabandėme išsiaiškinti, kur, kaip ir ką dirba parodą surengę tapytojai Eglė Grėbliauskaitė, Eglė Knyzė, Akvilė Maliukienė, Kristina Mažeikaitė, Gabrielė Šermukšnytė ir Paulius Šliaupa.

Tapytoja Eglė Grėbliauskaitė. Vytauto Paplausko nuotr.
Eglės Grėbliauskaitės darbo vieta. Vytauto Paplausko nuotr.
Eglės Grėbliauskaitė, „Titaniko“ grindys. Eglės Grėbliauskaitės nuotr.

Eglė Grėbliauskaitė: „Kūrybos procese svarbu su vandeniu neišpilti kūdikio…“

Jos darbo vieta yra galvoje. Kūrinio idėja, sako, ateina intuityviai. Vizija dažnai būna labai detali, kūrinys tarsi iškyla realybėje. Kita darbo dalis – knygos ir tekstai, o įgyvendinimo stadija – vadybos, estetikos ir filosofijos mišinys.

Tapybą menininkė lygina su meditacija: „Tarsi pasineri į bekraštį vandenyną ir bandai suvaldyti ten veikiančias jėgas – kartais su jomis kauniesi, kartais – žaidi, tarsi ištrauki paveikslą ant drobės – padedi jam pasirodyti.“

„Paveikslas randasi studijoje, vėliau sprendi, kur, kada ir ar iš viso esi pasiruošęs savo darbą eksponuoti“, – pasakoja Eglė. Užtat jos instaliacijos gimsta iš karto viešojoje erdvėje, ir čia, priduria, jau negali pasislėpti už galerijos ar studijos sienų. Kūrybos procesas susipina su praeivių reakcijomis, komentarais, viešomis įvairiausių auditorijų nuomonėmis.

„Taigi iš tam tikru požiūriu saugios darbo vietos galvoje persikeliu į priešingą – visiškai atvirą viešąją erdvę“, – sako Eglė.

Menininkės diena perpildyta veiklomis. Eglė studijuoja Vilniaus dailės akademijos meno doktorantūroje, dirba su studentais, yra mados renginių režisierė, „E:E event engineering” meno vadovė. Dar ji – keturių vaikų mama. „Labai norėčiau kas dieną skirti kūrybai bent 3–4 valandas, tačiau realybėje tai kol kas man neįkandama prabanga“, – pripažįsta.  

Eglei taisyklės nekoreliuoja su kūrybos sąvoka, tačiau ji sako nuolat susidurianti su vidiniu cenzoriumi, kuris reguliuoja, kiek kalbėti tiesiai ir kiek likti politiškai korektiškai. Kiek racionalumo įsileisti, o kiek likti intuityvių asociacijų lygyje.

„Man svarbu pasitikrinti, kad kūrybos procese drauge su vandeniu neišpiltum kūdikio… Kiekvienas meno kūrinys turi savo aurą, racionalūs patobulinimai gali jį formaliai padaryti teisingesnį, tačiau kur kas svarbiau, kad kūrinys išliktų gyvas“, – sako menininkė.

Tapytoja Eglė Knyzė. Vytauto Paplausko nuotr.
Eglė Knyzė. Vytauto Paplausko nuotr.

Eglė Knyzė: „Darbingiausia jaučiuosi šiltuoju metų laiku“

Tapyboje tikėjimo, nežinojimo ir įsivaizdavimo temas tyrinėjanti tapytoja Eglė Knyzė dabar jau tik prisimena savo pirmąją studiją, kurioje tekdavo puoštis slidinėjimo kostiumu, kad dirbdama nesušaltų. Liūdėti jai neleisdavo iš apačioje įsikūrusios šokių studijos sklindanti muzika, ta pati daina skambėdavo keliolika kartų iš eilės. Jau daugiau kaip pusmetį Eglės studijoje šviesu ir šilta. Vakarais čia renkasi tapyti norintys išmokti suaugę žmonės.

„Kūrybai man reikalinga ramybė, – sako. – Ir išorinė, ir vidinė. Jeigu dėl kokių nors priežasčių nerimauju, nesiseka ir kūryba. Susikaupti padeda rami muzika, saulėtas ryto laikas. Darbingiausia jaučiuosi šiltuoju metų laiku, ilgomis, šviesiomis dienomis turiu daugiau energijos, o žiemą šaltis priverčia kūną įsitempti, sykiu ir mintys tampa sukaustytos.“

Minučių tikslumu sudėlioto darbo grafiko tapytoja neturi. Jos darbo diena baigiasi vėlai, namuose būna tik apie dešimtą vakaro. Rytą, jei nėra didelės skubos, ji skiria sau: sportui, skaitymui ar buities reikalams. „Dažniausiai iš vakaro arba tik atsikėlusi rytą sudarau dienos planą, jame pažymiu, ką tądien noriu nuveikti“, – pasakoja menininkė, parodoje pristatanti du darbus, kuriuos sieja bendras motyvas – oranžerijos ir suvokimo temos.

Tapytoja Akvilė Maliukienė. Vytauto Paplausko nuotr.
Akvilė Maliukienė. Vytauto Paplausko nuotr.

Akvilė Maliukienė: „Man svarbu, kad dirbčiau viena ir man niekas netrukdytų“

Tapytoja Akvilė Maliukienė niekuomet neturėjo studijos, visada dirbdavo ten, kur gyvendavo. Tačiau visai neseniai ji persikėlė į naujus namus, kuriuose iškart buvo suplanuota speciali kūrybos erdvė.

„Pagaliau galiu savęs nevaržyti ir atsiduoti kūrybai, – sako Akvilė ir prisipažįsta nemėgstanti daug bendrauti, jai labiausiai patinka žmonės, su kuriais nereikia leistis į ilgas kalbas. „Šiame ekstravertiškame pasaulyje intravertas dažnai būna nesuprastas“, – dar priduria.

Kūryba Akvilei – ritualinis procesas, kuris kasdien tampa dienos rutina. Kas jį įkvepia? „Nežinau, – sako ji. – Visada tapiau: vaikystėje, jaunystėje, studijų metais, po jų – visada. Kitaip nemoku gyventi turbūt. Klausimas, kodėl kuriu, man tampa svarbiausiu klausimu mano kūryboje. Jis priverčia analizuoti save. Kitas motyvas kurti – grynai narcistinė menininko prigimtis. Savo gerėjimosi ir analizės centre juk esu AŠ. Tarsi ekshibicionistas eksploatuoju savo kūno atliejas-kaukes, o žiūrovą įtraukiu į savo orgiją.“

Savo darbuose Akvilė naudoja kosmetines kaukes. Jos – tarsi sluoksniai, tarsi jos pačios kūno štampai. Menininkės kūnas tampa pirmine medžiaga kūrybai, menui. „Tai kūrinį daro dar labiau asmeninį“, – aiškina menininkė.

Tapytoja Kristina Mažeikaitė. Vytauto Paplausko nuotr.
Kristina Mažeikaitė. Vytauto Paplausko nuotr.

Kristina Mažeikaitė: „Nutapyti šviesą“

Kristinos Mažeikaitės nuosavos tapybos studijos paieškos prasidėjo dar studijų dailės akademijoje metais. „Mano darbai – dideli, taigi ji turėjo būti erdvi, aukštomis lubomis“, – pasakoja.

Šiandien Kristinos studija – didžiuliais langais ir šviesiai geltonomis sienomis. „Iš pradžių man ta geltona spalva ir kėlė nerimą, ir džiugino, – prisimena tapytoja. – Baltos spalvos sienos nekonkuruoja su tapybos darbu, tačiau, priimant sprendimą, man atminty iškilo Henri Perruchot romantiškai aprašyta Vincento van Gogho studija geltonomis sienomis, taigi nusprendžiau joje apsistoti. Tapau čia jau šeštus metus, prie sienų spalvos pripratau, o per tą laiką gana erdvi studija nuo darbų skaičiaus gerokai susiaurėjo.“

Menininkė sako, kad tapant svarbiausia – šviesa. Jai gražu stebėti, kaip keičiasi šviesa ir spalvos einant dienos laikui. Tapyti pradeda nuo ryto, nes vakarinė šviesa – aštresnė, o ir mintys rytais labiau koncentruotos. Nemažai laiko menininkė skiria tapybos studijavimui ir drobių ruošimui: pati surenka porėmius, užtempia ant jų drobę, ją gruntuoja. Ne ką mažiau svarbi kūrybos proceso dalis – parodų kuravimas.

„Buvo metas, kai tapydavau po aštuonias valandas per dieną ir daugiau. Dabar tapybą turiu derinti su darbu, – pasakoja Kristina. – Todėl viską tenka daryti dar intensyviau, energingiau, stipriau. Žinau, kad, jeigu šiandien nebaigsiu darbo, galėsiu sugrįžti tik po penkių dienų, kai visas drobės paviršius jau bus išdžiūvęs, arba, jei šiandien nenugruntuosiu drobės, grįžusi į studiją ne galėsiu tapyti, o turėsiu gaišti laiką prie pasiruošimo.“

Tapytoja Gabrielė Šermukšnytė. Vytauto Paplausko nuotr.
Gabrielė Šermukšnytė. Vytauto Paplausko nuotr.

Gabrielė Šermukšnytė: „Mano studijoje griežtai uždrausta sakyti, kad nepavyks“

Tapytojai Gabrielei Šermukšnytei nuo namų iki studijos, kurioje praleidžia daug laiko – vos per gatvę. „Tapydama, ar yra aplink žmonių, ar nėra, vis tiek būnu pati viena su savo kūriniu. Beje, kiekvienas turi savo garso takelį. Man patinka, kai nereikia niekur skubėti, tačiau pastaruoju metu tai tarosi tikra prabanga“, – sako Gabrielė.

Menininkė stengiasi įsprausti save į dienos režimą. „Kai pati sau esi bosė, labai nesudėtinga pernelyg atsipalaiduoti“, – šypsosi.

Rytais Gabrielė skuba į sporto salę, po to keliauja į studiją ir dirba ten iki septintos vakaro, kol į studiją pradeda rinktis jos mokinės.

Netapybos dienomis ji mokosi siūti, kantriai tai daryti ją moko studijos kaimynė, drabužių dizainerė Ramunė Strazdaitė.

Gabrielės studijoje griežtai uždrausta sakyti, kad kas nors nepavyks. Visa kita – leidžiama. Sako, kūrybai ir gerai studijos aurai nei drabužių fotosesijos, nei smagūs vakarėliai netrukdo.

„Savo darbuose noriu būti nuoširdi visų pirma sau, noriu liesti aktualias temas, prie nieko nesiderinti ir nepataikauti tendencijoms. Į tapybą žiūriu kaip į vizualų dienoraštį, kuris rašosi pats, nieko per daug kruopščiai nedėliojant į vietas“, – sako menininkė, parodoje pristatysianti savo pačios – menininkės – portretą ir paveikslą, kuriame pavaizduota menininko sofa.

Tapytojas Paulius Šliaupa. Giulios di Franco nuotr.
Paulius Šliaupa. Ievos Bublytės nuotr.

Paulius Šliaupa: „Tapau ant senelio sukalto molberto“

Tapytojas Paulius Šliaupa Lietuvoje dirba bent dviejose vietose: šaltuoju metų laiku studijoje – mažame sovietinio stiliaus kambarėlyje Vilniuje. Kai įmanoma tapyti lauke, jis tai daro Bartelių kaime, Varėnos rajone, savo senelių namo šešėlyje. „Tapau ant senelio sukalto molberto, kurį kartais nusitempiu prie Merkio upės“, – pasakoja.

Pastaruosius šešis mėnesius Paulius praleido Romoje. Gyvena jis mažame mediniame sodo namuke, šalia kurio ir tapo. Sode žydi milžiniška mimoza, prie jos vis dar nepripranta – geltonai švytintis medis vasario mėnesį.

„Galiu tapyti tik būdamas vienas, – sako. – Laukiu ypatingos šviesos – ryto valandų iki vidudienio ir dviejų valandų prieš sutemstant, tada šviesa būni ypač švelni, su begale pustonių, joje susijungia mano mėgstamos spalvos. Kurti padeda balti ir pilkšvi atspalviai aplinkoje ar už lango, ambient, vaporwave, postrock stiliaus muzika.

Pauliaus rytai iki vidudienio ir popietės, dvi valandos iki sutemų yra skirti tapybai, kitas laikas – rašymui, skaitymui, videodarbams, fotografijų redagavimui.

„Nemėgstu totalios tvarkos aplink save, – pasakoja menininkas. – Patinka, kai daiktai organiškai atsiduria savo vietose, kai pro langą sklinda prislopinta šviesa, nes jis nėra iki blizgesio nušveistas.“

Kūrybai Paulių įkvepia įvairūs dalykai: ypatinga šviesa pavasarį, kai drėgna žemė garuoja nuo kaitrios saulės, kaimo rūkas, kelionė tolyn, alsuojanti laisve, knyga, įvardijanti tai, ką jaučia, tačiau kam neranda žodžių, nauja pažintis, sudegusios žievės gabalas, apsnigta surūdijusi skarda, pojūtis liečiant gruoblėtą drobės paviršių, kurį tapo jau metus, ledo gyslos ant sušalusių plytelių. Ir visa, kas apaugę laiku, materija, sluoksniais, apmąstymais. 

Paroda „Ką menininkai veikia visą dieną?“ Dailininkų sąjungos galerijoje – nuo kovo 23 dienos iki balandžio 14 dienos.