Scena iš rež. Jono Tertelio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ premjeros Šalčininkuose. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kovo 16 dieną Šalčininkų kultūros centre įvyko režisieriaus Jono Tertelio naujo dokumentinio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ apie Šalčininkus premjera, praėjusią savaitę kūrybinės grupės ir žiūrovų diskusijoje po spektaklio sukėlusi pliūpsnį ne pačių pozityviausių šalčininkiečiams emocijų.

Scena iš rež. Jono Tertelio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ premjeros Šalčininkuose. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Šalčininkiečiai: pusantros valandos negatyvo

„Kai baigėsi spektaklis, pagalvojau: negi čia gimiau? Negi čia augau? Negi čia baigiau muzikos mokyklą? Po spektaklio susidarė nuomonė, kad čia gyvena truputėlį neįgalūs žmonės, ir kalba jie kažkokia keista kalba, – svarstė šiuo metu Vilniuje dirbanti viena Šalčininkų gyventoja. – Jūs puikiai vaidinote, neturiu jokių priekaištų aktoriams. Tik galvojau, pažiūrėsiu, kaip spektaklis pristato Šalčią tiems, kurie čia negyvena. Ir ką sužinai? Vien alkoholikai, kontrabandininkai, banditai, visi nuskriausti, vargšai tokie... Grįžusi į Vilnių aš nepasakysiu nei savo kolegoms, nei draugams, kad jie nueitų pasižiūrėti šio spektaklio.“ 

„Mes nesupratome jūsų filosofijos, o jūsų darbas – ją atnešti mums. Jūs neatsisakėte jokių klišių – jūs tas klišes atkartojote ir dar etikečių pridėjote. O buvo galima pasižiūrėti kitaip“, – tokios nuomonės buvo kitas žiūrovas. 

„Mes gyvename be galo išprususiame ir gražiame regione. Pažiūrėjęs šį spektaklį gavau pusantros valandos negatyvo, bet aš visada pristatau Šalčininkų rajoną kaip išsivysčiusį, augantį. Pažiūrėjęs šį spektaklį Vilniuje, turbūt bijočiau važiuoti į Šalčininkus“, – nuskambėjo dar vieno šalčininkiečio atsakas spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ kūrėjams. 

„Man nepatiko, – sakė diskusijoje dalyvavęs stačiatikių dvasininkas, kurio pasakojimas spektaklyje panaudotas. – Ar jūs turite teisę parodyti žmogų, kurį matėte vieną kartą? Aš save spektaklyje pamačiau kaip labai ironišką žmogų. Jūs rodote, tarsi tai būtų teisybė, realybė. Aš jus kviečiu ateiti ir pasikalbėti su parapijiečiais. Jie pasakys jums, kaip mes gyvename. Man atrodo, teatras turi parodyti teisybę, bet taip, kad žmogus ir suprastų, ir neįsižeistų. Mes turime visapusiškai, objektyviai į viską žiūrėti. Žmogus atviras, gali papasakoti viską, bet jūs kaip režisierius turite pagalvoti, ar jo nepavesite.“

„Visi faktai, parodyti aktorių ir nuostabiai suvaidinti, tinka bet kuriam kaimui bet kurioje Lietuvos vietovėje. Ir jeigu nebūtų to žodžio „Šalčia“, viskas būtų gerai, – atviravo dar viena žiūrovė, pasigedusi pozityvaus Šalčininkų atvaizdo spektaklyje. – Mano nuomone, arba žmonės, su kuriais jūs šnekėjote, nemyli šio krašto, arba jūs norėjote parodyti, kad toks šis kraštas. Tai žeidžia. Kas gero mūsų krašte – tai turėjo būti šio spektaklio šerdis. Kokie mūsų žmonės puikūs ir kokie visi poliglotai. Jie moka lietuvių, lenkų, rusų kalbas, mokosi vokiečių ir anglų. O šito mes nematome. Režisierius labai gražiai ginasi, bet nepagavo šito krašto esmės. Užtai aš jums negaliu padėkoti, kad tai yra Šalčios žemės spektaklis.“

Spektaklio aptarimas Šalčininkų kultūros centre. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Režisierius J. Tertelis: norėjosi iškirsti langą į Šalčininkus 

Pagavo ar nepagavo režisierius J. Tertelis su kūrybine grupe Šalčininkų krašto esmę ir dėkoti ar nedėkoti jam už naująjį dokumentinį spektaklį, sukurtą Šalčininkuose pusmetį gyvenant, čia rengiant dirbtuves ir klausantis šalčininkiečių istorijų – bus matyti, kai „Nežinoma žemė. Šalčia“ pratęs savo kelionę ir geografiškai, ir keisdamasi kūrybiškai. Nuo šio vakaro Vilnius tampa antruoju miestu, kuriame galima pamatyti šį darbą – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. 

Po premjeros Šalčininkuose pristatydamas „Šalčią“ J. Tertelis sakė: „Iš kur prasidėjo ši kelionė į Šalčininkų rajoną? Daug kartų esu kartojęs: jis taip arti Vilniaus, ir mes apie tai nieko nežinome. Ir toks jausmas, kad nenorime sužinoti. Čia, Vilniuje, sėdintys. Norėjosi perlipti tą neaiškią sieną, barjerą, jame išsikirsti langą ir pro jį įlipti.“ 

Kalbėdamas apie kultūrinį, socialinį kontekstą, kurį turėjo omenyje kurdamas šį spektaklį, J. Tertelis teigė, kad idėjų jam natūraliai kilo dėl klišių, ateinančių iš politikos, žiniasklaidos, gandų. Kita priežastis – režisieriui kilęs klausimas, kaip šiame regione susiformavo tokia įvairių tautų bendruomenė ir kaip joje atsirado naujų unikalių tradicijų.

„Labai ryškiai čia atsivėrė žmonių religingumas. Tuo, prisipažinsiu, iš pradžių netikėjau, maniau, tai dar viena tų klišių“, – sakė J. Tertelis ir pridūrė, kad taip pat į šį regioną buvo įdomu pasižiūrėti probleminės pasienio zonos kontekste. Jautri tema spektaklio kūrėjams pasirodė ir su vaikais bei jų užimtumu susijusios istorijos. 

„Nesakau, kad Šalčininkuose nesirūpinama vaikais. Jiems ir jų užimtumui čia skiriama labai daug dėmesio. Tačiau kartais kai kuriems vaikams norisi paprastos šilumos. Ši tema pasirodė labai jautri ir neišsakyta iki galo. Norėjosi atskleisti šią atmosferą – vaikai, mano galva, yra neatsiejamas miestelio istorijos dalykas“, – tvirtino J. Tertelis.

Režisierius Jonas Tertelis ir dramaturgė Eglė Vitkutė. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Bliūkštantys mitai apie Šalčios žemę 

Spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ dramaturgas Andrius Jevsejevas, paklaustas, apie ką šis spektaklis, atsakė: „Nežinau. Tai irgi nežinoma žemė. Kai pradėjome kalbėtis, kad važiuosime dirbti į Šalčininkus ir kurti spektaklį apie šitą kraštą, čia važiavau nuoširdžiai įsiteigęs, kad vykstu kurti spektaklio, kaip lenkai mušasi su lietuviais. Ir labai greitai nustebino, kad to čia neradome, nepajutome.“ 

„Šio spektaklio pagrindine tema, – galbūt tai ir gali nuskambėti labai arogantiškai, tapau aš pats. Bendraudamas su šiais žmonėmis pamačiau labai daug savęs“, – svarstė jis. 

Pasak dramaturgo, iš pradžių spektaklio kūrėjai manė, kad jiems bendraujant su šalčininkiečiais prireiks vertėjų pagalbos. Ir vėlgi tai tebuvusi išankstinė nuostata, kad šalčininkiečiai nekalba lietuviškai: „Visi žmonės noriai su mumis šnekėjosi. Ir lietuviškai. Man kaip filologui buvo įdomus ir kalbos – tuteišų ar poprostu, kad ir kaip pavadintum – aspektas. Šį dalyką bandėme spektaklyje užfiksuoti. Ir, manau, pavyko.“ 

A. Jevsejevo tikinimu, kūrėjai vienos ryškios spektaklio temos, – to paklausius pirmųjų atsiliepimų šalčininkiečiai būtent ir pasigedo, – nerado. „Žinoma, mes galėjome sukurti spektaklį apie lietuvių ir lenkų konfliktą. Bet tai būtų buvę labai neįdomu. Mes nuoširdžiai to čia neradome“, – sakė A. Jevsejevas. 

Režisierius J. Tertelis dramaturgui paantrino niekada nežiūrintis į istoriją vienpusiškai. „Man neįdomu, ir nejaučiu turintis teisę istoriją scenoje pastatyti iš vienos pusės. Kitaip tariant, nejaučiu teisės pasakyti apie šalčininkiečius, kad jie yra kontrabandininkai. Arba kad jie visi yra lenkai. Arba kad visi tik krikščionys. Arba kad čia vaikams tik blogai. Man svarbesnis dėmuo buvo sukurti mūsų pamatytą atmosferą, – mintimis dalijosi J. Tertelis. – Teatras nėra realybė, ir toje atmosferoje aš nenoriu nė vienam piršti minties – susidarykite savo nuomonę. Nė vienam nenoriu pasakyti, kas yra gerai ir kas – blogai.“

Scena iš rež. Jono Tertelio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ premjeros Šalčininkuose. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Apie atvirumą vieni kitiems 

Pasak J. Tertelio, šis spektaklis visų pirma kalba apie atvirumą, kurio Šalčininkuose trūksta daug kur. Ne veltui ir spektaklio scenografija – scena kaip iškirstas langas, kad žiūrovai, sėdintys abipus jos ir žvelgiantys vieni į kitus, pradėtų ir gyvenime vieni į kitus žiūrėti. 

Spektaklio dailininkės Paulės Bocullaitės manymu, toks išdėstymas scenoje atspindi iš nežinia kur susikurtą konfrontaciją – gal dėl didelio jautrumo, asmeniškumų, ilgalaikio nusistatymo. „Tikslas buvo pamėginti pasijausti tokioje situacijoje. Šalčininkuose konfrontacijų galima rasti labai daug. Čia ne tik pasienis – kas yra vienoje pusėje ir kas – kitoje. Čia tarp žmonių yra menamų sienų, ir norisi jas panaikinti“, – kalbėjo scenografė. 

„Nuo pat pradžių šnekėjau, kad atvažiavau čia ne ieškoti sensacijų, ne ką nors marginalizuoti, nors tokių dalykų čia masė“, – svarstė režisierius. Jo įsitikinimu, kokios nors sensacijos iškėlimas neatspindi paties miestelio ir rajono. Žmogiškoji pusė šiuo atveju buvo svarbesnė, norėta žiūrovus priartinti prie Šalčininkų pasaulio – tokio, kokį jį kūrėjai pamatė čia gyvendami pusę metų ir klausydamiesi šalčininkiečių istorijų. 

„Suprantu, kad žiūrėdami spektaklį atpažįstate konkrečius asmenis kaip personažus, jie gana ryškūs ir jūsų bendruomenėje. Bet šis spektaklis yra orientuotas ne tik į šalčininkiečius – jis orientuotas į visus Lietuvos gyventojus“, – teigė J. Tertelis.