Šv. Augustinas moko. Freska, tapyta 1464 – 1465 m.

Dažnas vartoja terminą erezija, tačiau ne visada žino, ką šis žodis reiškia arba kai koks nors teiginys būna eretiškas. 

Pats žodis erezija yra kilęs iš senovės graikų žodžio hairesis, reiškiančio atskala. Juo paprastai vadinama bet kurios religijos srovė, prieštaraujanti oficialiajai, pagrindinei religijai. Kaip pati žodžio kilmė nurodo, erezija yra genetiškai susijusi su atskilimu. Taigi, erezija galima laikyti tik tas mintis ir teiginius, kurie atsiranda puikiai suvokus tikėjimą ir jį atmetus. 

Jei teiginiai, prieštaraujantys religinei doktrinai, kyla iš prasto tikėjimo suvokimo, jie nėra erezija, tai tiesiog elementari išprusimo stoka, kurią galima pataisyti, pasigilinus į tikėjimo tiesas. Kitas reikalas, jei žmogus, gerai pažindamas tikėjimą, sąmoningai jį atmeta. Toks atsakas yra erezija, kuri paprastai veda prie religinio skilimo.

Įdomu tai, kad atskilusi atšaka pagrindinę religiją taip pat kaltins erezija. Tad tai, kokie tikėjimo teiginiai bus laikomi erezija, labai priklauso ir nuo to, kurios atskalos (ar atšakos) pusėje esi ir kurios mokymą palaikai.

Kelių ankstyvosios krikščionybės erezijų pavyzdžiai:
Arijonizmas: Jėzus yra Dievo sukurtas, todėl nelygus Jam. Jėzus yra mažesnis Dievas.
Doketizmas: Jėzaus fizinis kūnas buvo tik iliuzija.
Markionizmas: atmetė dalį Biblijos bei neigė žydų ir krikščionių Dievo tapatumą.
Monofizitizmas: Jėzus turėjo vienintelę prigimtį. Tradicinė krikščionybės kryptis pripažįsta dvejopą – žmogišką ir dievišką Jėzaus prigimtį.
Katarai: žemę sukūrė Šėtonas, o dangų – Dievas.