Evgenios Levin nuotrauka

Apie meilę Lietuvai, kaip ir kiekvieną meilę, kalbėti yra labai lengva. Žymiai sunkiau mylėti iš tikrųjų. O žodžiai... Jie visada apgaulingi. Pačiam kartą ar du teko labai bjauriai jaustis, kai pasakiau žmogui, jog jį myliu, ir tada suabejojau, ar iš tikrųjų. Darbai šiuo atveju yra žymiai svarbesni už žodžius.

Žinojau, kad konferencijoje reikės kalbėti apie meilę Lietuvai, ir jai artėjant vis susimąstydavau, ką galiu pasakyti. Itin daug minčių sukėlė vasario 15-oji, Lietuvos šimtmečio išvakarės. Darbininkai gatvėse plušo dėliodami paskutinius papuošimus. O kas liks širdyse tada, kai visos dekoracijos anksčiau ar vėliau bus nuimtos?

Tą pačią vasario 15-ąją ėjau į pasimatymą. Ir eidamas galvojau apie Lietuvą. Laukiau merginos V. Kudirkos aikštėje. Ir, be abejo, pažvelgiau į Lietuvos himno žodžius. Žiūriu ir galvoju, kas man yra meilė Lietuvos, kuri turėtų degti mano širdyje. 

Kartą man vienas protingas dominikonas patarė – kai nežinai, ką daryti, galvok apie tai, kas esi. Tad šioje situacijoje būtent ir nutariau apsistoti ties šiuo patarimu. Ir mano mintyse dingtelėjo – krikščionis. Kaip krikščionis turėtų mylėti Lietuvą.

Iš krikščionių apskritai reikalaujama be proto daug. Mylėti priešus. Taigi, kas mūsų priešai? 

Didžiausi lietuvių priešai yra lietuviai. Umberto Eco knygoje „Pape Satan aleppe“ pasakoja istoriją apie taksistą iš Pakistano, kuris Niujorke pirmą kartą iš U. Eco lūpų išgirsta apie tokią tolimą ir egzotišką šalį kaip Italija. Vairuotojui labiausiai rūpi klausimas, į kurį rašytojas nepajėgus atsakyti – kas yra italų priešai. Jis nepajėgia suprasti, kaip gali būti, kad šalis nekariauja ar net neturi konfliktų dėl sienų. 

Ir tik lipdamas viešbučio laiptais, U. Eco supranta, kad didžiausias italų priešas yra italai. Lygiai taip pat mes esame didžiausi savo pačių priešai. Lietuva man visų pirma yra žmonės. Negali mylėti Lietuvos, jeigu nemoki mylėti lietuvių.

Kartais lengva. Nes Lietuva yra ir mergina, kurią esu įsimylėjęs. Mano šeima, draugai. Bet Lietuva yra ir JIE. Seimo nariai, kurie kartais priima kvailus įstatymus. Niūrūs žmonės gatvėse, dėl visko niurzgiantys žmonės. Jie irgi yra Lietuva. 

Deja, meilė dažnai yra be atsako. Daug matome žmonių, kurie tikrai nedega meile net savo šeimos nariams, ką jau kalbėti apie svetimus. Dar daugiau tokių, kurie Lietuvą turbūt pirmiausia suvokdami kaip valdžią, skundžiasi, kad iš Lietuvos nieko negauna. Į tokius skundus jau JAV prezidentas Johnas Kennedy atsakė, kad pirmiausia turėtume klausti savęs, ką galime duoti mes. 

Kasdieniame gyvenime meilė taip pat dažnai nesulaukia atsako. Patyriau tai nemažai kartų. Kiekvieną rytą meldžiuosi šv. Pranciškaus Asyžiečio maldą, kurioje yra žodžiai: „Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau kitus mylėti, o ne pats būti mylimas.“ Kai prieinu prie šių žodžių, kartais būna labai labai sunku juos ištarti. Kažkas viduje užsikerta ir būna graudu... 

O Lietuvai mūsų meilės reikia. Jeigu mes jos nemylėsime, ji taip ir nesuklestės, ir nieko gero iš jos tie, kuriems Lietuva nieko nedavė, nieko ir negaus. Nereikia didelių darbų. Juk mūsų Lietuva ir yra tie, kurie yra arčiausiai mūsų. Jeigu labiau vieni kitus mylėsime, Lietuva bus gražesnė, o mes joje laimingesni.

***

Šv. Pranciškaus Asyžiečio maldos antroji dalis prasideda žodžiais: „Nes kas duoda – gauna...“ Tai įneša šviesos ir vilties, o juk to turbūt labiausiai ir reikia, kai jaučiamės nemylimi. 

„Kas duoda – gauna.“ Duokime vieni kitiems, ir Lietuva bus gražesnė. 

Tekstas parengtas pagal Lietuvos Sąjūdžio Marijampolės skyriaus konferencijoje „Tegul meilė Lietuvos“ skaitytą pranešimą.