Saulius Augustinas Kubilius. G.Zubrickytės nuotr.

Vesdamas šešiaaukščio radijo laiptais nuo vienos įrašų studijos prie kitos, niekada Lietuvoje negyvenęs ilgametis Vatikano radijo lietuvių redakcijos žurnalistas Saulius Augustinas Kubilius kalbėdamas kirčius sudėlioja nepriekaištingai, o balses pratęsia taip preciziškai tiksliai, kad pasijunti tarsi klausytumeisi Lietuvos tarpukario žmogaus. Visgi paralelė su praėjusiu šimtmečiu – neatsitiktinė. Saulius yra legendinės asmenybės, politiko ir visuomenininko Stasio Šilingo, 1918 m. kūrusio Lietuvos nepriklausomybę, anūkas. „Lietuvos pajautimas, nors ir negyvenęs joje, man yra labai savas, artimas. Manau, nemaža dalimi taip yra dėka tėvų perduotų žinių bei senelio Stasio Šilingo darbų, kuris įvairiose valstybės fazėse buvo grojantis vos ne pirmu smuiku, siūlantis naujas iniciatyvas, veiklas, kurios išliko ir kurios yra svarbios“, – su Italijos lietuvių naujienų portalu ITLIETUVIAI.IT mintimis dalinosi S.A. Kubilius, buvęs Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkas. 

Australijoje gimęs ir augęs 58-erių Saulius taip ir nėra matęs savo senelio. Pirmosios sovietų okupacijos Lietuvoje metu Stasį Šilingą atskyrė nuo šeimos ir ištrėmė į Rešiotus, Krasnojarsko kraštą, kur po metų vėl suėmė ir išsiuntė į Kansko kalėjimą, dar vėliau į Mordovijos lagerį, galop į Vladimiro kalėjimą. Tuo metų žuvo į Altajaus kraštą ištremta jo žmona Emilija Bytautaitė Šilingienė ir dukra Raminta, o likusios dukros iš Lietuvos pasitraukė. „Kai 1944 m. rusai vėl grįžinėjo, mano mama ir jos likusios seserys, gyvos tada 7, suprato, kad gresia didžiulis pavojus, ir nusprendė trauktis į vakarus, Vokietiją. Ten prabuvo keletą metų lietuvių kolonijose ir paskui visos sesutės išemigravo. Vienos į Ameriką, viena į Kanadą, kitos į Australiją. Mano mama buvo iš paskutiniųjų ir išvyko pas kitas dvi seseris į Australiją. Tai buvo dvasinis bėgimas nuo komunizmo. Europa, ypač Vokietija, Italija, po karo buvo griuvėsiai, žmonės nenorėjo čia užsibūti. Mano tėvai apie 50-uosius metus ir išemigravo į Australiją, ten aš užaugau“, – šeimos istoriją pradėjo S. A. Kubilius.

S. Šilingas 1913 m. Maskvoje su žmona Emilija Bytautaite-Šilingiene. S. Šilingas 1918 m. Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumo vicepirmininkas sostinėje Vilniuje. Lietuvos valstybės centrinio archyvo nuotr.

Iki 18 metų Adelaidėje, Pietų Australijos sostinėje, gyvenęs Saulius visada jautėsi lietuviu. Pasak žurnalisto, jam net nekildavo dvejonių dėl savo tapatybės ir tautybės. „Aš visuomet supratau, kad esu lietuvis, tos abejonės nebuvo. Gyvenom ir augom kaip lietuviai, mano tėvams tas buvo labai svarbu, mes ir namuose lietuviškai šnekėdavom. Turėjom bendruomenės namus, parapijinę lietuvių bažnyčią. Taigi kiekvieną savaitgalį atgydavo tam tikra Mažoji Lietuva. Kildavo ir savotiškų konfliktinių situacijų dėl to, kad esu lietuvis. Pavyzdžiui, gimnazijoje mokytojai norėjo, kad pasirašinėčiau esantis australas, o aš neklausydavau ir visur rašiau, kad esu lietuvis. Buvo ir daugiau iš migrantų kilusių moksleivių, tačiau visi jautėsi daugmaž naujieji australai. O aš turėjau šeimos užnugarį, supratimą, kad mes nepriklausome iki galo tai anglų kultūrai, mūsų kultūra kita. Taip pat buvo ir tas politinis suvokimas, kad nesame Lietuvoje, kadangi kraštas okupuotas, ir tėvams reikėjo iš ten bėgti“, – apie lietuvybės išsaugojimą kaip pagrindinę vertybę ITLIETUVIAI.IT pasakojo lietuvių išeivių šeimoje gimęs S.A. Kubilius.

Sulaukęs pilnametystės Saulius nusprendė tapti kunigu. Pasak vyro, savo laiku ir paties tėvas žengė panašiais žingsniais, tad atvyko į Italiją studijuoti teologijos ir filosofijos Romos Laterno universitete. „Man ir pačiam savaime suprantama atrodė, kad jeigu man skirtas toks (kunigo – aut. past.) gyvenimas, tai su lietuviais. Nebuvo kilusi mintis imtis kažkokios misionieriškos veiklos su australais. Atvykau į Romą 1978 m. ir pamačiau, kiek daug buvo daroma dėl Lietuvos mažiausiomis pajėgomis, ir kokie pasišventę žmonės tuos kilnius darbus dirbo. Todėl pagalvojau, kad turėčiau čia pasilikti, galbūt galėčiau kaip nors padėti. Su laiku susipažinau su lietuviška veikla Europoje ir kitur. Kas keletą metų vis kitoje šalyje vykdavo Pasaulio jaunimo suvažiavimai, kongresai. Man teko porą kartų dalyvauti, turėjau atstovauti Italijos lietuvių jaunimui, o jo Italijoje nebuvo, buvau aš vienas. Mane 1981 m. kun. Vytautas Kazlauskas pakvietė įsidarbinti Vatikano radijuje, ir tada pradėjau svarstyti nebesiekti kunigystės, atsisakyti teologijos mokslų. Vėliau dirbau „Laisvosios Europos“ radijo lietuvuių redakcijoje Miunchene, o nuo 1995 m. esu nuolatinis Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijos žurnalistas “, – savo profesinį kelią nupasakojo S.A. Kubilius.

Nors lietuvis Italijoje praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, jis prisipažino nesijuntąs šios tautos dalimi. „Italijoje visiems draugams ir pažįstamiems esu lietuvis, kitaip ir būti negalėtų, kartais tenka pasiaiškinti savo australiškąją kilmę, tačiau Italijoje nesu joks italas, jokiu būdu ne! Esu nuolatinis Romos gyventojas. Roma man sava, puikiai čia jaučiamės, sunkiai galėčiau įsivaizduoti gyvenimą kitur, ne Italijoje. Italija – nuostabi šalis! O jei ir kiek „suitalėjęs“, manau, tai normalu po tiek metų. Tačiau tai nekeičia mano tapatybės: esu lietuvis gyvenantis Italijoje“, – neabejojantis savo identitetu teigė vyras, vedęs Vokietijos lietuvę, su kuria kartu užaugino lietuviškai kalbančius biologą sūnų ir dukrą, kuri šiuo metu Italijoje rengia doktoranto disertaciją, kaip lietuviai pasaulyje bandė garsinti Lietuvos vardą nuo 19 a. pabaigos iki Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. laikotarpiu.

S. A. Kubilius jau penkerius metus yra atkūręs lietuvišką pilietybę ir visur keliauja su lietuvišku pasu. Tiesa, dar Lietuvos okupacijos metais Saulius ir jo žmona Jūratė turėjo po garsųjį „Lozoraičio pasą“ (taip pasaulio lietuviai vadino Lietuvos diplomatinės tarnybos, kurią okupaciniu laikotarpiu Italijoje tebevykdė S. Lozoraitis, išduodamus dokumentus, kurie tuomet simbolizavo Lietuvos valstybingumo išsaugojimą ir pasipriešinimą SSRS okupacijai, – aut. past.). Pasak dvigubą – australišką ir lietuvišką – pasą turinčio žurnalisto, pilietybė yra prigimtinė žmogaus teisė ir vienas iš būdų palaikyti ryšį su tėvyne. „Neprisimenu bet kada sakęs, kad jaučiuosi kitokiu lietuviu nei pilietis, pilietė Lietuvoje. Aš irgi pilietis, tad esam, arba bent jau iš šalies žiūrint, turėtume būti visi lygūs. Kadangi nesu gyvenęs savo tėvų gimtinėje, taigi, savaime aišku daug ką matau, girdžiu ir vertinu, suprantu arba nesuprantu kitaip. Dabar pasaulis stipriai suartėjęs, ir ta tendencija tęsiasi, tai artina taip pat ir mane su Lietuvos kraštu, su jos žmonėmis, kartu mažėja skirtingumai. Jei mano tėvų kartos žmonės ir svajojo „sugrįžti“, man tokia kategorija visai netinka. Prisipažinsiu, kad atvykęs į Lietuvą jaučiuosi labai savas tarsi namuose, draugų ir artimųjų aplinkoje, bet tik paėjęs žingsnį kur nors vienas, galiu pasijusti ir visai kaip turistas, kuriam viskas svetima, bet žavu, ir kuris turi viską iš naujo atrasti. Štai, pastaruoju metu bendradarbiauju su pal. Teofilijaus Matulionio fondu Lietuvoje ir esu jų atstovas Romoje“, – ITLIETUVIAI.IT pasakojo S. A. Kubilius.

Sauliaus senelis neretai yra palyginamas su Lietuvos valstybės pradininkais. „Stasys Šilingas, kurį kai kas vardan jo darbų gretina su Lietuvos patriarchais Vincu Kudirka arba Jonu Basanavičiumi, dėl savo vaidmens Lietuvos valstybės kūrimo istorijoje patyrė fizinę ir psichologinę prievartą sovietiniuose lageriuose, kalėjimuose ir psichiatrinėse, ištverdamas du dešimtmečius trukusį kankinimą. Išsiųstam į Vladimiro kalėjimą seneliui buvo atimta tapatybė, nebevadino vardu, o buvo kalinys Nr. 31, nuteistas 25 metams kalėjimo. Mirus Stalinui, politinių kalinių padėtis ėmė gerėti, ir Stasys Šilingas 1954 metais sugrįžo į Lietu vą, jį priėmė jo seserys Kaune, Adomo Šilingo, iš kurio Stasys, kaip įsūnytas vaikas, paveldėjo barono titulą, dukros. Tačiau iš Kauno po mažiau nei trijų savaičių jį vėl ištrėmė, šį kartą izoliavo Ukrainoje Dovbyšo psichiatrinėje, Žytomyro srityje, į Lietuvą grįžto su visam tik 1961 m. ir netrukus mirė Kelmėje“, – apie žymaus tarpukario Lietuvos politinio veikėjo tragišką likimą sunkiai kabėjo anūkas.

„Mano senelis, kuris buvo Lietuvos valstybės vadovas su Antanu Smetona ir Justinu Staugaičiu nuo 1918 lapkričio 15 dienos iki 1919 balandžio 4 dienos, labai daug prisidėjo kuriant valstybę ir formuojant jos visuomenę. Jo nuveiktų konstitucinių, valstybinių, kultūrinių, socialinių ir visuomeninių darbų sąrašas ilgiausias, nors valstybės tarnyboje, kaip ir visuomeninėje veikloje, buvo aktyvus tik kiek daugiau nei tris dešimtmečius, nuo 1907 iki 1940 metų. Kai kas šio šimtmečio proga sako, kad tuomet, kai mano senelis, Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumo pirmasis vicepirmininkas, o paskui ir Prezidiumo pirmininko pavaduotojas, Vilniuje vykdė Lietuvos valstybės vadovo funkcijas, valstybei ne tik grėsė egzistencinis pavojus, bet jos dar nebuvo! Manau, taip skelbiantys klaidina, nes kuriamos valstybės konstitucinė raida, kuriai pradžią davė Lietuvos Valstybės Tarybos 1918 metais lapkričio 4 dieną priimta pirmoji laikinoji Konstitucija, niekuomet nenutrūko, įgalino Lietuvos Valstybės Tarybą pagal Vasario 16 akto raidę ir dvasią sušaukti Steigiamąjį Seimą, kad jis galutinai nustatytų būsimą Lietuvos valstybės valdymo formą, ką ir padarė Lietuvos Respublikos įkūrimu“, – nepagrįstai visuomenės užmirštus Stasio Šilingo nuopelnus Lietuvai priminė jo palikuonis.

S. Šilingas, Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumo vicepirmininkas, vadovavęs antrajai Lietuvos Valstybės Tarybos konferencijai Kaune 1919 m. sausio 16-23. (antrosios konferencijos papildyta Lietuvos Valstybės Taryba, stovi iš kairės: J. Kavoliūnas, S. Banaitis, P. Dovydaitis, J. Jakimavičius, L. Noreika, K. Bizauskas, L. Brokas, V. Petrulis, M. Ivanauskas, V. Mironas; sėdi iš kairės: prel. K. Šaulys, V. Lastauskis, A. Petrulis, S. Šilingas, J. Staugaitis, J. Šernas, dr. J. Alekna ir D. Malinauskas). Lietuvos Respublikos Seimo svetainės nuotr.

Tačiau ir pats S. Šilingas turėjo išgyventi jautrią savo paties ir savo tėvų dramą. „Stasys buvo nesantuokinis vaikas. Jo tikrasis tėvas, kunigas Motiejus Juozapavičius, jį augino, ir Stasys užaugo įvairiose Lietuvos parapijose, tad ją regėjo įvairią. Pats Stasys tiesą žinojo, tai buvo jo asmeninė tragedija, nes jis niekur viešai negalėjo savo tėvų vadinti tėvais. Jam tai, be abejo, buvo didelė kančia. Dabar jie yra palaidoti tame pačiame kape. Jei šis faktas tuomet būtų viešas, jis galėjo pakenkti jo karjerai, mergaičių gyvenimui. Biografijose tai nėra užfiksuota. Tačiau laikas apie tai kalbėti, nes, vis dėlto, Motiejus Juozapavičius labai daug davė Stasiui – išmokė jį lietuviškai (pats buvo spaudos platintojas spaudos draudimo laikais). Aš tik vėliau sužinojau, kad mano senelis iš jo mamos pusės kilęs iš Paberžės Šilingų prie Kėdainių, kur 1863 m. prasidėjo sukilimas su kun. Mackevičiumi. Ir nei mama, nei mano tetos niekad nieko nepasakojo, aš turėjau tai atkurti vėliau iš senelio laiškų. Paskutiniuosius 5-rius metus, kai buvo ištremtas į Ukrainą, vyko susirašinejimas, ir jis daug ką parašė, dalykų, kurių jos irgi nedrįso sakyti. Taip kad Stasys savo lietuviškumą, meilę Lietuvai gavo iš pirmų rankų – tėvo Motiejaus ir mamos Valerijos Šilingaitės“, – S. Šilingo gyvenimo nuoskaudomis pasidalino anūkas.

Sauliaus motina savo tėvo politinės karjeros antroje dalyje buvo sąmoningesnio amžiaus, tad šį laikotarpį prisiminė geriau ir savo sūnui daugiau apie Stasį Šilingą galėjo papasakoti šiuo jo gyvenimo etapu. Pasak Sauliaus, senelis buvo labai užimtas: svarbios pareigos ir aukštas postas reikalavo didžiąją laiko dalį pašvęsti politiniams ir visuomeniniams reikalams. „Senelis buvo itin aktyvus. Jos (dukros – aut. past.) galbūt per dažniausiai jo ir nematydavo, nes jis buvo labai labai užsiėmęs žmogus. Tačiau taip pat pasišventęs ir savo šeimai. Jie kartu praleisdavo savaitgalius, vasarodavo savo ūkyje-sodyboje, kur buvo pasistatę namą (netoli Ilguvos, prie Šakių, ant Nemuno kranto seneliai turėjo didelę sodybą, kur praleisdavo visas vasaras, šventes, buvo sukaupę ir atsivežę dailės vertybių, paveikslų, kitų žymių menininkų, asmeninių draugų dirbinių). Taip pat mama prisiminė, kaip jie kartu eidavo į teatrą, operą Kaune. Jie turėjo savo šeimos ložę – Stasys buvo vienas iš operos steigėjų, ir prezidento ložę, kuomet jo nebūdavo, užleisdavo Šilingui su gausia šeima. Ji prisimindavo ir pasakodavo keliones Nemunu iš Kauno į Ilguvą garlaiviu“, – gražų tarpukario šeimos laikotarpį su nostalgija atpasakojo Saulius.

S. Šilingas 1920 m. sostinėje Kaune su kitais Operos vaidyklos steigėjais J. Žilevičiumi, J. Tallat-Kelpša, K. Petrausku. Kauno muziejaus svetainės nuotr.

Pasak Romos lietuvio, kuris taip pat buvo pirmasis 2002 m. atkurtos Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, jo senelis visa širdimi dirbo vardan Lietuvos ir labai anksti suprato, kad Lietuva turi būti nepriklausoma šalis. „Ir visą pirmutinį lietuvišką darbą senelis atliko su Ramūnu Bytautu. Dar būdami gimnazistais Vilniuje jie svarstė, kokia turėtų būti Lietuva – sutarti su lenkais dėl unijos, atkurti LDK – variantų buvo įvairių. Tačiau jiedu aiškiai suvokė, kad lietuvių kalba ir kultūra yra tas pagrindas, kuriuo turi remtis pati valstybė. Taigi tuo keliu ir pasuko: 1910 m. pradėjo leisti „Aušrinę“. Tai buvo pirmas laikraštis studijuojančiam jaunimu, apie kurį subūrė netgi savotišką sąjūdį – skatino rinkti tautosaką, kurią vėliau spausdindavo, tuos, kurie rašo poeziją, grožinę literatūrą, ragino siųsti kūrybą į redakciją. Šis laikraštis dar 1910 m. tapo praktiškai visą Lietuvą apjungiančiu laikraščiu jaunimui. Jau tada jie turėjo aiškias ir politines idėjas dėl Lietuvos nepriklausomybės: apsisprendė už tokį modelį, kad Lietuva turi būti tarptautinis, suvenerus vienetas“, – ilgą Stasio Šilingo nuveiktų darbų Lietuvos labui sąrašą pradėjo jo anūkas.

Sauliaus žiniomis, Pirmojo pasaulinio karo metu Rusijoje gyveno apie 200-300 tūkst. lietuvių ir visi buvo pabėgėliai arba evakuoti žmonės. Jo senelis buvo vienas iš pirmųjų įkurtos Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikėjų. „Tiek Vilniuje prieš karą, tiek Sankt Peterburge karo metu jis steigė mokyklas, suorganizavo Rusijos lietuvių seimą, buvo išrinktas pirmininku ir kreipėsi į valdžią dėl pabėgėlių poreikių finansavimo. O kai karas baigėsi, bent Rytuose, tai skubėjo grįžti į Lietuvą ir 1918 m. vasarą su šeima parvyko iš Rusijos. Taigi vos ne sekančią dieną tuoj pat buvo paskirtas į Lietuvos Valstybės Tarybą, o lapkritį buvo išrinktas Valstybės Tarybos vicepirmininku ir nuo tada, kai Valstybės Taryba priėmė pirmąją konstituciją, Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumui pavesdama Lietuvos valstybės vadovo pareigybę, jis šias pareigas vykdė su kitais prezidiumo nariais Smetona ir Staugaičiu. Vėliau, kuomet buvo sudaroma Antroji Lietuvos vyriausybė, Šilingas tuo metu Vilniuje buvo vienas. Tai kaip Lietuvos valstybės vadovybės pareigybę einantis, kartu su vyriausybe turėjo priimti sprendimą, ar evakuotis iš Vilniaus, ir buvo nuspręsta perkelti sostinę į Kauną“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo S.A. Kubilius.

S. Šilingas 1938 m. Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas ir teisingumo ministras su kitais XVII kabineto nariais sostinėje Kaune (pirmas iš kairės, šalia – užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis). Šeimos archyvo nuotr.

Šilingo politinės pažiūros, pasak Sauliaus, buvo vienareikšmiškai aiškios. „Jis buvo demokratas iš principo. Dar Rusijoje, kai su kitais kūrė Demokratinės tautos laisvės santaros partiją, įsivaizdavo Lietuvą kaip modernią šalį. Šiandien senelis būtų patenkintas esama Lietuvos santvarka, nes tai atspindi Vasario 16-osios akto dvasią, Steigiamojo seimo kryptį ir pirmųjų Seimų darbą. Žinoma, jis stipriai prisidėjo ir prie tos pačios demokratinės santvarkos nušalinimo 1926 m., kai vyko perversmas. Bet, matomai, tada jie vertino išorės pavojus kitomis akimis ir matė kaip neišvengiamybę išaugoti valstybę. Man atrodo, jis džiaugtųsi dabartimi, nes Lietuva yra teisinė valstybė, visiems suteikiamos tos pačios teisės, piliečiai yra lygūs. Manyčiau, dabar svarbu tvirtinti tą teisinės valstybės aspektą, kad šalis būtų pajėgi atlaikyti galimas politines audras iš išorės, kad neįvyktų kaip karo metu, kai Lietuva buvo ar nesubrendusi, ar nepasiruošusi, ar ne tie žmonės priėmė sprendimus, kuomet buvo padaryta klaidų ir prarastas valstybingumas. Senelis savo laiškuose minėjo, kad vienos kartos klaida gali kainuoti viso krašto valstybingumą“, – akcentavo S.A. Kubilius.

Tuo, kad paties senelis buvo iškili Lietuvos asmenybė, Saulius didžiuojasi ir jam tai padeda suvokti senelių ir tėvų tėvynės istoriją. „Lietuvos pajautimas, nors ir negyvenęs joje, man yra labai savas, artimas. Manau, nemaža dalimi taip yra dėka tėvų perduotų žinių bei senelio Stasio Šilingo darbų, kuris įvairiose valstybės fazėse buvo grojantis vos ne pirmu smuiku, siūlantis naujas iniciatyvas, veiklas, kurios išliko ir kurios yra svarbios“, – ITLIETUVIAI.IT mintimis dalijosi Australijoje gimęs ir gyvenimą Italijoje susikūręs lietuvis.

„Jei šiandien galime džiaugtis nepriklausomos Lietuvos Respublikos valstybės gyvavimu, tai dėka daugelio, kurie vienaip ar kitaip rengė kelią Vasario 16 – sios Aktui ir pagal jį darbavosi vardan Lietuvos valstybės gerovės, jos šviesios ateities ir kurie šio Akto dvasios įkvėpiami gynė Lietuvos valstybę praeityje ir šiandien ryžtasi toliau ją ginti: Šimtmečio proga vertėtų atminti nesuskaičiuojamus vyrus ir moteris, už Lietuvos gerovę atidavusius gyvybę, sveikatą, žuvusius kovose, kartais nelygiose, nekaltas Lietuvos engėjų prievartos aukas, kankinius“, – pokalbį linkėjimu baigė Romos lietuvis, ilgametis Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijos žurnalistas ir Stasio Šilingo anūkas Saulius Augustinas Kubilius.

Giedrė Zubrickytė 
ITLIETUVIAI.IT