Kadras iš rež. Arūno Žebriūno filmo „Paskutinė atostogų diena“ (1964 m.). „Kino pavasario“ archyvo nuotr.

Lietuvių kino klasika pastaruoju metu atgimsta šalies kino ekranuose. „Kino pavasaris“ į šių metų savo programą įtraukė senuosius lietuvių filmus, kurie žaidžia vaikystės tematika. Naivi ir tyra atmosfera, fantazijos ir realios problemos susiduria šiuose vaikų gyvenimą žyminčiuose filmuose. Lietuviškoje retrospektyvoje dėmesys skiriamas keturiems lietuvių klasikų filmams: Arūno Žebriūno „Gražuolė“ (1969) ir „Paskutinė atostogų diena“ (1964), Algirdo Aramino „Andrius“ (1980) bei „Gyvieji didvyriai“ (rež. Arūnas Žebriūnas, Balys Bratkauskas, Vytautas Žalakevičius, Marijonas Giedrys, 1959).

Arūnas Žebriūnas – tai vardas, kuris vargu ar gali būti negirdėtas kino mylėtojui. Ką jau kalbėti apie jo režisuotą pirmąjį Lietuvoje miuziklą, sovietmečiu sukėlusį daug aistrų, „Velnio nuotaka“ ar ironiškąjį „Riešutų duona“, kur konfliktai dėl karvės išauga į savotišką Romeo ir Džuljetos meilės istoriją. Tačiau šį sykį festivalis atiduoda duoklę vaikams, todėl kino ekranuose plazda mergaičių figūros iš filmų „Gražuolė“ ir „Paskutinė atostogų diena“.

Kadras iš rež. Arūno Žebriūno filmo „Gražuolė“ (1969 m.). „Kino pavasario“ archyvo nuotr.

„Gražuolė“ – jau pavadinimas tarsi sufleruoja, apie ką šis filmas. Pirmosios kritikos strėlės, suabejojant mergaitės grožiu, stipriai paveikia Ingos (akt. Inga Mickytė) savęs suvokimą ir iškelia savivertės problemą. Visų gražiausia kiemo draugų pripažįstama Inga staiga iš naujoko sulaukia komentaro „Tu, argi tu graži?“, ir tada Inga pasijaučia suaugusi. Kai į naivoką vaikystės pasaulį įsiveržia šiurkštūs visuomenės stereotipai ir standartai, kas yra gražu, kiekvienas gali pasijausti suaugęs. Šis gyvenimo tarpsnis, kai esi toks pažeidžiamas, filme atskleidžiamas švelniai ir žaismingai. Nors, rodos, vaikystės naivios svajos griūva, tačiau taip pat lengvai jos ir atsikuria mažuose dalykuose.

Subtiliu simboliu „Gražuolėje“ tampa diemedis – jis įkūnija ir Ingos draugo meilę jai, kuris dėl jos viską gali atiduoti, kad tik gautų šią „šluotą, pražystančią žibuoklėmis“, o Inga jo ieško, nes galbūt, jei įvyks stebuklas ir diemedis sužydės, ji taps graži.

Ingos šokio epizodus apipavidalina Viačeslavo Ganelino muzika, šis kompozitorius dirbo ne prie vieno A. Žebriūno filmo – skambiausias iš tokių miuziklas „Velnio nuotaka“. Taip pat nuolatinis režisieriaus palydovas operatorius Algimantas Mockus įamžino lengvą mergaitės plaukimą, rankų mostus ir visą emocijų gamą, atsispindinčią jos veide.

Inga Mickytė, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį, stebina savo šarmu ir nesuvaidintu (kiek tai galima sakyti apie pačią filmo koncepciją) natūralumu. Nepaprastai išraiškingos akys, kiekviena emocija atsispindi kūno kalboje ir veido išraiškose. Ne veltui ji lyginama su italų neorealizmo režisieriaus Frederico Fellini mūza Giullieta Masina. Inga apdovanota IV sąjunginiame kino festivalyje Minske (1970 m.), kaip ir filmo režisierius A. Žebriūnas. Režisierius šią aktorę pastebėjo jau atrankose į savo filmą „Mirtis ir vyšnios medis“ (1968), tad į „Gražuolę“ ji atėjo be jokių atrankų.

Kadras iš rež. Arūno Žebriūno filmo „Paskutinė atostogų diena“ (1964 m.). „Kino pavasario“ archyvo nuotr.

„Paskutinė atostogų diena“ taip pat žymi vaikystės džiaugsmus ir skausmus. Filmas sukurtas pagal Jurijaus Nabigino novelę „Aidas“. Vika (akt. Lina Braknytė) leidžia savo paskutinę atostogų dieną pajūryje ir sutinka berniuką Romą (akt. Valerijus Zubarevas). Tačiau jis ją išduoda. Akimirkos trapumą ir amžinybę puikiai įkūnija operatorius Jonas Gricius. Didelių kalnų ir beribės jūros peizaže kontrastuoja mažos bejėgės vaikų figūros.

Tačiau vaikai čia nepasimeta, nes jie – natūrali gamtos dalis, jie jaučia harmoniją su aplinka, ir tai įkūnijama Vikos asmenyje, kurios juokas nugali bet kokias negandas. Simboliškai čia skamba aidas, taip pat simboliškai jis nebeskamba. Berniukas dėl pripažinimo sugeba išduoti savo draugę, tačiau gamta lieka jai ištikima ir neskamba kitiems, tik jai, tik su jos pritarimu.

Labai ryški gamtos ir žmogaus sąsaja skleidžiasi vasariškuose vaikų žaidimuose. Net ir nespalvotoje juostoje jaučiami vasariškos šviesos ir šilumos pliūpsniai, jūros gaivumas ir spalvinga Vikos asmenybė. Organiški vaikų santykiai natūraliai liejasi ekrane, ir Viką įkūnijanti Lina Braknytė tiesiog žavi savo energija ir natūralumu. A. Žebriūnas tikrai sugebėjo savo filmams parinkti pagrindines aktores.

Kadras iš rež. Arūno Žebriūno filmo „Paskutinė atostogų diena“ (1964 m.). „Kino pavasario“ archyvo nuotr.

Filmas „Paskutinė atostogų diena“ pelnė ne vieną prizą: „Sidabrines bures“ Lokarno (Šveicarija) kino festivalyje (1965 m.), A. Žebriūnas už geriausią režisūrą ir J. Gricius už operatoriaus meistriškumą pelnė prizus V Baltijos, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje (1965 m.). Be to, A. Žebriūnas pirmasis iš Lietuvos režisierių už šį filmą pelnė Didįjį prizą Kanų jaunimo filmų festivalyje. 

A. Žebriūnas „Paskutinėje atostogų dienoje“ ir „Gražuolėje“ sugeba perteikti visuomenės santykius, jos problemas, stereotipus, vertinimus, aplinkinių patyčias, kitoniškumo nepripažinimą. Tačiau visą tai jis sudeda į vaikų asmenybes, kai susiduriama su neretai negailestingu suaugusiųjų pasauliu, tačiau galbūt naivi, bet tokia gryna vaiko prigimtis iš pradžių, nors ir labai giliai išgyvenanti pirmąsias išdavystes, vėliau lengva ranka kaip vandens purslus nusibraukia šiuos skaudulius, sugeba vėl atgimti iš naujo ir atrasti džiaugsmą mažose gyvenimo akimirkose.

Andrius Araminas geriausiai žinomas iš savo filmo „Maža išpažintis“ (1972), kur girdime ir garsiąją frazę „Benai, plaukiam į Nidą!“, jaunimo problemas matome ir kitame žinomame jo filme ,,Kai mažas buvau“ (1968). Tai vieni įdomiausių portretų apie brendimą, jaunystę, pirmąja meilę ir konfliktus tarp kartų. Šis kūrėjas neretai atsigręžia į jaunystę ir kuria filmus apie jaunų žmonių problemas.

Kadras iš rež. Algirdo Aramino filmo „Andrius“ (1980 m.). „Kino pavasario“ archyvo nuotr.

„Andrius“ skirtas mažesniam žiūrovui – tai realybės ir vaikiškos vaizduotės sąjunga. Smagiai ir šmaikščiai rodoma, kaip vyksta užsienio mainai, kai pas dešimtmetį Andrių (akt. Edvinas Menčikovas) patenka mergaitė iš Čekoslovakijos. Ir visai nesvarbu, kad jie nemoka vienas kito kalbos, kam reikia žodžių, kai yra visas beribis fantazijos pasaulis. Šiame filme jungiasi tikrovės epizodai su vaikų klajonėmis po vaizduotės sukuriamus paveikslus. Tačiau kartais pagyvinančiais filmą neretai vis dėlto šiais epizodais yra užsižaidžiama, ir jie neduoda jokios pridėtinės vertės, nesukuria norimo gilumo.

Vis dėlto filme natūraliai perteikiami vaikų santykiai, šalia šmėkščioja susirūpinusios mamos portretas, iš kurios matome, kad šeimos gyvenimas nėra lengvas (tačiau vaikai sugeba atsiriboti nuo rūpesčių ir pabėgti su „bitė ritė baltaragė“), taip pat lyg ir ironiškai, bet kartu jautriai perteikiamas Andriaus „senelio“ Rauplėno (akt. Donatas Banionis) persikėlimas iš Senamiesčio į naujus namus Vilniaus vienodų daugiabučių rajone.

Kadras iš rež. Arūno Žebriūno, Balio Bratkausko, Vytauto Žalakevičiaus, Marijono Giedrio filmo „Gyvieji didvyriai“ (1959 m.). „Kino pavasario“ archyvo nuotr.

Laisvė ir paprastumas yra šio filmo ašis. „Gyvieji didvyriai“ sudarytas iš keturių skirtingų novelių: „Mums nebereikia“, režisuotos Marijono Giedrio, „Lakštingala“ (režisierius – Balys Bratkauskas), „Paskutinis šūvis“ (režisierius – Arūnas Žebriūnas) ir „Gyvieji didvyriai“, režisuotos Vytauto Žalakevičiaus.

Vaikystės gyvenimo epizodais vaizduojamas Lietuvos prieškaris, karas, pokaris ir dabartis. Iš dalies šis bendras kūrinys atitinka sovietmečio viziją ir norimą perduoti žinią, kad perėjimas į Sovietų Sąjungą yra labai puikus dalykas. Tačiau labiausiai tai pasireiškia paskutinėje novelėje „Gyvieji didvyriai“, kuri sujungia šias visas istorijas ir perteikia reikiamą džiaugsmingą realybę, šviesaus rytojaus ideologiją, kurioje vaikai gali svajoti ir tikėti ateitimi.

Kitos filmo dalys yra ir stipresnės, ir paveikesnės, ir natūraliau perteikiančios niuansuotą vaiko gyvenimą. „Mums nebereikia“ atspindi socialines problemas, sunkų vaiko gyvenimą. „Lakštingala“, sukurta B. Bratkausko, pasižymi aštresniu siužetu ir atskleidžia šio režisieriaus gebėjimą kurti daugiau nuotykių žanrą, vėliau matomą filme „Tadas Blinda“ (1973).

„Lakštingaloje“ berniukas nuvilioja vokiečių kareivius į miškus pas partizanus. Tokie filmai apie pionierius vaikus didvyrius tuo metu buvo labai populiarūs sovietinėje Rusijoje, nors šiame kūrinėlyje berniukas nėra siejamas su jokia pionieriška organizacija. Beje, po šio filmo pagrindinį herojų vaidinusiam aktoriui Vytautui Buiziui prilipo Lakštingalos pravardė.

Trečioji novelė „Paskutinis šūvis“ – apie mergaitės taškuota suknele, kuri tarsi vėliau nusikelia į kitą, jau aptartą, A. Žebriūno filmą „Paskutinė atostogų diena“, susidūrimą su banditu. Tai nekaltybės susidūrimas su šiurkščiu pasauliu. Su šio filmo atsiradimu gimė poetinė lietuvių kino mokykla. Filmas sulaukė daug apdovanojimų, taip pat už SSRS ribų – XII Karlovy Vary kino festivalyje jis apdovanotas specialiuoju kino kritikų prizu. Tačiau ten jis buvo rodomas be paskutinės novelės, labiausiai propaguojančios sovietinius idealus, „Gyvieji didvyriai“. Ganėtinai skirtingi, bet kartu ir panašūs lietuvių klasikų kūriniai nukelia ne tik į šiek tiek pamirštą sovietinę praeitį, bet ir į vaizduotės bei gyvybingumo kupinus vaikystės užkaborius.

KINFO.lt logotipas