Cameron Kirby/Unsplash.com nuotr.

Nuotraukų manija, epidemija. Jeigu būsi kur nors išvažiavęs, jeigu dalyvausi kuriame nors renginyje ir nenusifotografuosi, tai kaip ir nebuvo to įvykio.

Nufotografuoti žvilgsniu ir taip sustabdyti akimirką – ar tai nėra alternatyva fotoaparatui? Sudėtingesnis veiksmas, kas be ko – reikia įsižiūrėti, įsiklausyti. O įsižiūrėjimas, įsiklausymas reikalauja pastangų, laiko. Turi būti poreikis. Turime būti dvasinio vyksmo dalimi, turime matyti, kas šalia mūsų, ne pragmatiškai, ne materialistiškai, o visai visai kitaip. Pamatyti dvasios akimis – įdomu, kas pirmas pavartojo tokį pasakymą? Šekspyras?

Bet mes skubame, skubame ir nesuspėjame išgyventi didelio grožio akimirkų. O jeigu nesuspėjome arba nesugebėjome, tai ar fotoaparatas pajėgus tai atlikti už mus?

Be abejo, turėtume suklusti prie nuotraukų komentavimo. „Čia aš ir Niagaros krioklys“, „Čia aš su draugais. Už mūsų Eifelio bokštas“ – juk galimi ir tokie paaiškinimai.

Nuotraukų manija. Nuotraukų epidemija.

***

Einu į parduotuvę. Mane pasiveja pažįstamas vyras, gal dešimtmečiu vyresnis.

– Šalta? Man irgi šąla rankos.

– Bet gražu.

– O aš vakar sūnų palaidojau. Su širdimi kažkas. Keturiasdešimties nesulaukė.

Klausausi ir nežinau, ar turėčiau įsiterpti į pasakojimą. Prieina nepažįstama moteris ir ima jo klausinėti apie sūnaus ligą.

Tyliai pasitraukiu. Ką iškart prisimenu? Antono Čechovo apsakymą „Ilgesys“. Jau greitai bus savaitė, kai palaidojo sūnų, o pasikalbėti apie tai nebuvo su kuo. Tai jo nelaimė, kitiems paprasčiausiai nerūpi – galbūt ir taip interpretuotume.

Kodėl iškart lyginu su grožiniu kūriniu, o ne ieškau panašių situacijų mūsų gyvenime? Gal kad esu filologas, gal kad šis kūrinys kažkada labai paveikė ir privertė įsižiūrėti, kaip elgiamasi tokiais atvejais.

**

Imu galvoti, kad, ko gero, liūdniausias kūrinys pasaulyje yra Anderseno „Nauji karaliaus drabužiai“. Apgavikai siuvėjai neva siuva karaliui drabužius. Neva. Neva, nes niekas nevyksta ir nieko žmonės nemato, tačiau turi veidmainiauti.

Niekas nenorėjo sakyti, kad nieko nemato: tai būtų reiškę prisipažinti, kad esi kvailas ir nesąžiningai savo darbą dirbi.

Amžinas kūrinys? Turbūt tik kai kur rimčiau analizuojamas, nes tai juk pasaka? O pasaka ir lieka pasaka.

Kada mes matome save kaip šios pasakos veikėją? Kokie ten būname? Ar mums svarbu elgesio šiame veiksme motyvai?

***  

Vaikštau po Vilnių. Užsuku ten, kur žmonių beveik ir nėra. Galvoju. Eidamas pamatau du geriančius vyrus. Artėdamas girdžiu, kad labai linksmi, kad labai entuziastingai keikiasi. Grįžti atgal?

– Sveiki. Gal jūs man pasakytumėte, ar žingsniuodamas šiuo taku pasieksiu kokią nors gatvę? Nelabai jaučiu, kurioje vietoje esu.

Ir kas atsitinka? Vyrai užmiršta vyną ir ima man aiškinti, kur pasukti.

– Tik neišsigąskite – ten vienas žmogus laiko labai piktą šunį. Bet jis uždarytas. Ir reikia saugotis mašinų.

Dėkoju, dėkoju, o jie net atsistoję, šiek tiek painiodami žodžius man aiškina, aiškina.

***   

Knygų pristatymo įvairios spalvos. Susirenka ir tie, kuriems tai labai svarbu, ir tie, kurie yra pakviesti ir nėra kaip nedalyvauti. Skaitomi kūriniai ar jų ištraukos, grojama ar dainuojama – šventė.

Bet kartais ir taip pagalvoju: „O kiek žmonių, čia buvusių, labai rimtai perskaitys šią knygą, kiek žmonių norės apie ją su kažkuo pasikalbėti, kiek žmonių jaus, jog šis faktas jo kasdienybėje gana svarbus?“

Dar pagalvoju ir taip: „Kodėl tokiuose renginiuose neapsiribojame tik knyga? Skaitomos ištraukos, ją skaičiusieji kalba apie savo įspūdžius, autorius užsimena apie įdomiausias rašymo akimirkas. Kodėl girdime ir muziką? Nes nepasitikime grožiniu kūriniu?

***  

Po mano balkonu

Utenėlė kad skuba, kad skuba.

Paprašau kelias nuostabas

Nuplukdyti į Vyžuoną,

Kad Bronius Radzevičius atsilieptų.

Ko gero, šios mano eilutės galėtų tapti savotiška vizitine kortele, nurodančia ir buvimo vietą, ir mąstymo, jausenos rūpesčius.

Čia, prie Utenėlės, susirenka labai daug rašytojų: ir lietuvių, ir kitų šalių. Galvoju apie juos įvairiose situacijose, lyginu, įsivaizduoju biografijos detales, visokiausiais rakursais matau kūrinius. Utenėlė už gero puskilometrio įteka į Vyžuoną, tuomet ir ši upė tampa mano refleksijų liudininkė ir aktyvi dalyvė.

Vyžuonėlių dvare kartais iš termoso geriu kavą ir mąstau apie dailininkę Marianą Veriovkiną, čia gyvenusią. Kartais, nors būnu čia gana dažnai. Lyg ir egzistuoja savotiškas limitas: ką supratai apie Veriovkinus, tą ir supratai, prie tų pačių atradimų visą laiką nesėdėsi, eik savo keliu. Bet kokie žavingi Marianos Veriovkinos laiškai, jie man atveria tokią trapią, dramatišką sielą, kad net skaudu galvoti. Ateinu į šį dvarą, kad geriau pajausčiau dailininkės likimą? Ne, žinoma, ne. Apie ją mąstyti galiu ir savo kambarėlyje.

***

Ne kartą skaičiau Česlovą Milošą, ne kartą kalbėjau mokiniams.

– Jei turi laiko ir noro, aš tau parodysiu savąjį Kėdainių kraštą. Eisime ir Česlovo Milošo takais.

„Važiuoti ne su didele grupe mokinių kas kita“, – tik taip gali atsidusti mokytojai lituanistai ir autoironiškai nusišypsoti.

Ramybė, neskubėjimas, galimybė įsižiūrėti, įsiklausyti, pajausti, kas vyksta šią akimirką.

Mąstai, žiūri, tyli, lėtai eini, stebiesi, prisimeni, lygini, džiaugiesi.

Ar grįžęs mano vėl griebiau Milošo knygas? Ar po tokios ramios kelionės kitaip skaičiau? Taip. Kodėl? Niekaip nepaaiškinčiau.

***

– Tai grafomanija. O kaip man atsibodo visi grafomanai! – išgirstame mintį.

Ką pagalvojame?

Mačiau daug žmonių, kuriems svarbu išleisti savo eilėraščių knygutę. Na labai labai svarbu. Vieni papasakoja ir apie motyvus, kiti tyli. Dauguma, matyt, girdėjo apie neigiamas reakcijas, dauguma pavargsta nuo prašymų paremti – visko būna. Konkurencinėse finansinės paramos dalybose būna gana skaudžių dalykų.

Kaip literatų knygas, autorių pastangas prabilti meniniu žodžiu vertina rašytojai? Kaip bendrauja tas, kuris rašo gerus eilėraščius, su tik prastai eiliuojančiu žmogumi? Man regis, kalbėdami apie literatūrą neturėtume apeiti ir šių niuansų.

Kita vertus, labai dažnai mąstau, ar turėtų rašytojai recenzuoti kolegų knygas. Na ne norėdami pasidžiaugti, kitus paskatinti perskaityti tą knygą, o kritikuoti?

***

– Tegul grožines knygas skaito moterys, mes, vyrai, tam neturime laiko. Na gal ne tik laiko. Įsivaizduokite: sėdžiu fotelyje su knyga. Juk tuo metu aš galiu daug ką prasmingo nuveikti. Na pasirūpinti šeimos gerove: kad visiems užtektų pinigų, kad būstas patiktų. Jei skaityčiau, o nesirūpinčiau šeima, būčiau niekšelis. Man gėda skaityti, o ne rimtais darbais užsiimti.

Na maždaug taip man kažkada aiškino vienas mažai pažįstamas verslininkas.

***

– Būk savimi.

– O ką tai reiškia?

– Na kalbėk, ką jauti, neveidmainiauk. Nebijok parodyti ir savo neigiamybių.

Ar toks dialogas mus įtikina?

Kaip rašantieji stabteli prie šios problemos?

***

Kelti mokytojo profesijos prestižą – graži siekiamybė.

O kaip tai daryti? Pakelti atlyginimus? Ir viskas?

Juk turėtų keistis požiūrių tų, kurie leidžia savo vaikus į mokyklą. Kaip jų požiūrį keisti? Kad gerbtų kitą, kad nebūtų savimylos savanaudžiai, kad nesistengtų kitus tik peikti, reikalauti specialaus dėmesio.

Kita vertus, žmonių, patarinėjančių mokytojams, kontroliuojančių mokytojus, yra per daug. Ar patarinėti ir kontroliuoti yra tas pats? Na ne, bet mokyklos kasdienybėje neretai šie žodžiai tampa sinonimais. Kartais pamokos struktūrą mėginama įsprausti į Prokrusto lovą – dabar tokia pamoka gera, mes dabar ugdome moderniai, vadinasi, tik taip turėtų būti. Na toks mano aiškinimas primena šaržą, tačiau realybė slepia daug nepagarbos mokytojo savitumui, kūrybiškumui.

Mėgindami apibūdinti konkrečią mokyklą, bandome chrakterizuoti jos vadovus. Kaip jaučiasi mokytojai: bijo, išgyvena stresą po streso, jaučia, kad yra negerbiami, žeidžia intrigos, gal net apkalbos ar dirba kaip laisvi žmonės? Štai retorinis klausimas, kuris padėtų pakelti ir profesijos prestižą. Direktoriai, jų pavaduotojai neturi būti paskirti visam laikui. Beje, mažai kalbame apie pavaduotojus, juk jie gali būti įtakingais pilkaisiais kardinolais.

Kiekvienas turėjo nemažai mokytojų. Nemažai žmonių geba rašyti. Ar galėtume pasakyti, jog mėgstama gražiai pasakoti apie savo buvusius pedagogus? Gal išėję iš mokyklos pajaučiame, jog mes esame už juos ir gabesni, ir įdomesni. Nusiviliame? Gal paprasčiausiai užmirštame. Juk mums atsiveria horizontų horizontai, nejaugi rūpinsimės praeities epizodais. Na ne.

Prisiminkime: kiek knygų apie mokytojus skaitėme, kiek filmų matėme? Noriu pasakyti, kad reikia garbinti? Ne, manau, jog su metais turėtų atsirasti gilesnė pagarba, gilesnis dėkingumas.

– Papasakotume, bet neturime tokių įsimintinų mokytojų, – kategoriškai tvirtinsime?

Ką tokiu būdu teigsime apie žmogaus prigimtį? Vadinasi, nuo prigimties, nuo amžinųjų bendravimų niuansų turėtume pradėti kalbą apie mokytojo prestižo pakėlimą.

***

Man regis, vienas iš esminių prieštaravimų – santykis tarp tylėjimo ir kalbėjimo. Tarkim, būname dviese, trise ar būryje žmonių. Mums nesinori ką nors sakyti, užtenka to, kad esame kartu. Bet... kažkas su kažkuo diskutuoja, kažkas kažką moralizuoja, o tu stovi, galvoji apie savo rūpesčius ar ilsiesi, ir tiek. Negražu? Va imi ir išsigąsti, ir pradedi taukšti niekus – kitiems palengvėja, nes manė, jog šalia jų išpuikėlis, juos smerkiantis asmuo. Ir taip nereikalingu, tuštoku kalbėjimu užmušame tylos džiaugsmą.

Galbūt tylos ir kalbėjimo santykis apbūdina mus visus, apibūdina įvairias konfliktų priežastis.

***

Nemažai metų prisimenu šią prancūzų rašytojo Antuano de Sent Egziuperi mintį: „Visai nesistenk, kad žmogus suprastų tavo poelgius. Niekas niekad nesupras jų ir jokios neteisybės čia nėra.“ Tiesą pasakius, pirmą kartą skaitant jo kūrinį „Citadelė“, iš kurio ir cituoju šiuos teiginius, man pasidarė šiek tiek nejauku. Kaipgi taip? Tiek metų kentėta, jaudintasi, jog žodžiai, veiksmai visiškai ne taip aiškinami, o čia: niekas niekada nesupras... Egziuperi man autoritetas, todėl ne kartą stengiausi patikrinti jo tezes savo gyvenime. Visaip būdavo, visaip. Kas mane trikdo? Jeigu neturėtume kreipti dėmesio į kitų asmenų reakcijas į mus, tai gal taptume išpuikėliais, visiškais egoistais? Kas tada būtų? Neaiškintume savo elgesio, savo žodžių motyvų, neišklausytume pastabų – juk neva vis vien adekvataus supratimo nebus. Ar tokiu atveju bendravimas būtų kokybiškesnis?

Dabar galvoju štai apie ką: jeigu patikėtume šia mintimi, sumažėtų temų, kurias aptarinėtume savo kūriniuose. Sumažėtų konfliktų, gal ir žmonių bendravimas taptų primityvesnis? Na gyventume tvirtai žinodami, jog esame vieni, jog neturime niekam aiškinti apie savo galvojimus, neturime ir kitų galvojimais domėtis, kadangi vis vien nesuprastume?

***

Penktadieniais aš perku obuolius – jau gana senas ritualas. Iš ryto iš Anykščių atvažiuoja sunkvežimis, kuriame daug įvairiausių rūšių obuolių. Ažuožerių obuoliai. Kodėl perku būtent juos? Pirmiausiai dėl to, kad Ažuožerių kaime yra gimęs rašytojas Antanas Vienuolis. Iš vaikystės atėjo meilė jo sakiniui. Vėliau – „Paskenduolė“, „Iš mano atsiminimų“ su mokiniais. Svarbu tai, kad Anykščių muziejuje ilgą laiką dirbo mano bendrakursė Vida. Kodėl dar? Kad obuolius atveža labai simpatiškas žmogus: mandagus, linksmas, paprastas. Man patinka su juo apie daug ką pasikalbėti. Ypač tomis valandėlėmis, kai pirkėjų nėra, kai jis šypsodamasis man linksmai ką nors kalba.

– Yra čia pas jus toks žmogelis, man regis, kurčias. Tai vaikštinėja, vaikštinėja ir ką nors pavagia.

Pasako ne tą žodį, bet gražiai nusikeikdamas.

– Tai negi aš vysiuos... Tegul jam lieka ant sąžinės.

Ir paskutinė priežastis – Ažuožerių obuoliai labai skanūs.

***

Didelė parduotuvė. Bet durys varstomos, o visai netoli nuo jų – kasos. Pardavėjoms čia dirbti ne pyragai: kai šalta lauke, tai ir joms labai šalta, nors ir prisirengusios. Bet šypsosi. Esu kažkada rajoninėje spaudoje apie tai rašęs: na kaip galima negerbti pardavėjų – juk joms buvimas visai arti varstomų durų sveikatos neprideda.

Na ir kas.

Neretai pagalvoju, kad ši situacija gerai apibūdina žmogaus prigimtį: už kitą nepakovosiu, neversiu atsakingų asmenų susirūpinti. Kita vertus, juk turėtų būti įvairios institucijos, kurių pareiga kontroliuoti, ar darbo sąlygos tinkamos. Bet...

***

Einu per Uteną galvą nuleidęs.

– Ko tu toks?

– Mąstau.

– Negražu taip atrodyti. Pesimizmas visada yra blogis. Turi ginti savo profesiją – kodėl mokytojus, nors ir buvusius, žmonės turi matyti liūdnus, galvą nuleidusius. Ir kodėl tu nebūni renginiuose? Nejaugi tau nebeįdomu? Nusivyliau tavimi.

Va taip. Tokie dialogai pasitaiko, pasitaiko. Ir niekada žmoniškai nieko nepaaiškinu. Ar aš nesugebu, ar nesugeba manęs išklausyti. Bet prisibijau agresyvių moralisčių, optimizmo, galbūt irgi šiek tiek agresyvaus, skelbėjų. Tad geriau dingti iš miesto ir eiti laukais, vieškeliais.

Liūdesio poetika – matyt, galima būtų ir taip pasakyti. Joje daug spalvų, daug grožio. Matyt, ne vienas tai slepia, kad nebūtų apkaltintas negebėjimu bendrauti, nes vis sugadina kitiems pakilią nuotaiką. Gal tik poezija, o ne proza, drama gali praverti vartus į šią paslaptingą žemę? Gydau liūdesiu – ar įmanoma tokia terapija?

***

Vis prisimenu savo šviesaus atminimo profesorių Donatą Sauką. Ypatinga šviesa, sklindanti iš akių. Studijų prisiminimas: kasame bulves, šaltoka, profesorius su keliais vaikinais žaidžia čia pat futbolą. Viskas kartu: ir stulbinantis savo erudicija, požiūriu kalbėjimas apie literatūrą, ir gana buitiniai klausimai apie mūsų reikalus. O vėliau – profesoriaus knygos, ugdančios ir pasitikėjimą meniniu žodžiu keliančios.

O vėliau išdrįsdavau profesoriui paskambinti. Graudumas: sužino, kad aš sirguliuoju, kad turiu bėdų, tai pats vis skambteli ir labai konkrečiai, labai įtikinamai pataria, kaip galbūt įmanoma būtų įveikti šias nemalonias situacijas.

Mes turėjome tikrų profesorių – galiu tik paliudyti tai.

***

Juknėnuose, poeto Antano Miškinio tėviškėje, tarptautinė poezijos šventė. Lietus, mes nežinome, kur prisiglausime. Bet kaip staigiai užėjo, taip staigiai ir pasitraukė. Toks gamtos ramumas, toks čia esančiųjų gražumas.

Kai išgirstu savo pavardę, priėjęs prie mikrofono perskaitau tokį sakinį:

Kai manęs neliks,

Zylė balkone ilgai verks

Nepamaitinta.

Perskaitęs prisiglaudžiu prie obels, toliau klausausi. Po eilių – arbata, kava, saldumynai. Prie manęs pribėgusi lituanistė juokdamasi klausia:

– Tai tau zylutės gaila? Sakai, kai mirsi, jos niekas nepamaitins?

Nuėjo. O tas pasišaipymas liko. Dabar, kai nuvažiuoju į Juknėnus, visada prisimenu ir savo zylę, ir tą lituanistę. Įvairiai apie tai mąstau, nesureikšminu, bet kažkodėl neužmirštu.

***

Iš rašytojų, kilusių iš Utenos ar čia kurį laiką gyvenusių, man, ko gero, paslaptingiausias yra Margalis. Primena Antaną Strazdą. Esu apie jį skaitęs, bet žymiai daugiau jo gyvenimo epizodų įsivaizduoju. Man vis atrodo, kad kada nors apie Margalį bus rašomi grožiniai kūriniaiJauki Sudeikių bažnyčia, kurios šventoriuje poetas, kunigas palaidotas. Kartą važiavau vėlai vakare, Alaušo ežeras jau snaudė, o bažnyčia buvo gražiai apšviesta – nustebau. Kažkas nepaaiškinamo, didelio, kas slepia nepraeinamumą, viltį.

Jeigu gebėčiau, rašyčiau ir apie Margalį, ir apie Liudviką Jucevičių.

***  

Einu namo. Iš Vyžuonų.

Saulė raudona raudona, jokio debesėlio, tik raudonumas danguje. Vis stabteliu, vis įsižiūriu.

Šąla.

Prabėga kelios stirnos. Lauko viduryje sustoja, žvalgosi ir staiga visu greičiu beržyno link.

Prisimenu Henriko Radausko eilėraštį „Vakaro lietus“: 

Švelnų, liūdną lietų

Vakaras paliejo.

Tūkstantis poetų

Laukė ir tylėjo... 

Prisimenu ne visą eilėraštį: man šįsyk svarbu pasakymas „tūkstantis poetų“. Va jeigu tiek čia dabar būtų, kaip jie reaguotų, į ką kreiptų dėmesį, ar pakaktų visiems vieno vaizdo, kokie eilėraščiai galėtų gimti...

***

Mokiausi tada Zarasuose, gal dešimtoje klasėje. Kultūros namuose spektaklis – rodoma Violetos Palčinskaitės pjesė „Aš vejuos vasarą“. Netikėtumas: pradedama vaidinti salėje. Na o paskui viskas taip jau gražu. Vėliau, jau mokytojaudamas, pagal šį kūrinį bene tris spektaklius sukūriau. Vaidino vis kiti mokiniai, bet visuomet tiek mano aktoriams, tiek žiūrovams buvo labai įdomu. Violetos Palčinskaitės kūrinio fenomenas?

***

Sūnus su šeima išvažiavo, o aš su šuniu vis vaikštinėju po Vilnių.

Mėta liūdnoka, tai ją vis kalbinu:

– Na neliūdėk, Inga ir Vytenis greitai sugrįš, neliūdėk. Eisime ten, kur daug lapų, tu galėsi ten pasiausti: vartysies, vartysies – tai bus abiem smagu.

Mėta manęs negirdi. Ji greitai lekia, staiga sustoja, kažkur žiūri.

O aš galvoju apie Ernesto Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“. Žmogus kalbasi su žuvimi. Man kažkada tai atrodė labai nenatūralu, gal net dirbtina. Nors esu girdėjęs, kaip kaime moterys šnekina katę, karvę, vyrai – arklį. Tada tokais monologais nesistebėdavau.

Dabar einu per Vilnių ir kalbinu Mėtą – man tai visai priimtina. Dėl to, kad senstu?

***

Dukros ir žento staigmena – važiuojame pro Eitminiškes. Kažkada esu gavęs šioje vietovėje dirbusio mokytojo laišką. Žaismingas klausimas: kodėl Eitminavičius moko Utenoje, o ne Eitminiškėse?

Matome mokyklą, suprantame, kad ji veikianti. Važiuojame toliau ir nustembame – gimnazija. Kaip tai? Tokioje lyg ir nuošalesnėje vietoje pagrindinė mokykla ir gimnazija? Neįtikėtina. Labai skoningai papuošta: ant sienos daug gražių inkilėlių.

***

Važiuoju į Vilnių. Vairuotojas pažįstamas – Saulius Veteikis. Smagu žinoti, kad jis patikimas, sąžiningas, darbštus, neirzlus.

Vaistus į veną lašino labai miela slaugytoja, kurios nei vardo, nei pavardės nežinau, bet visada būdavo smagu į tą kabinetą patekti ir dėl jos.

Žmonės savo vietoje, sąžiningi žmonės – kaip tai daug. Toks mano teiginys yra banalus, milijonus kartų girdėtas, tačiau vis vien man labai patinka.

***  

Įsidėmėtina citata iš Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“:

Man rodos, kad pasitenkinimo gyvenimu paslaptis teatspėjama tokiu būdu: žmogus neprivalo per daug reikalauti iš gyvenimo. Reiktų vaikus iš pat mažens mokyti, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė. Jei jis ir duoda kartais trumpų laimės valandėlių, tai yra jo malonė, ne pareiga.“

Kaip jaučiamės dažnai atsiremdami būtent į šias nuostatas?