Aktorius Andrius Gaučas. Evaldo Šemioto nuotr.

Tarptautinės teatro dienos proga kalbamės su jaunosios kartos aktoriumi Andriumi GAUČU, kuris šį sezoną, baigęs magistro studijas Esekso universiteto teatro mokykloje „East 15“ (Didžioji Britanija), sugrįžo ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre įprasmina aktoriaus talentą.

Šiandien vieni ryškiausių jo vaidmenų – dviejose vasario mėnesį įvykusiose premjerose. Spektaklyje „Aš – Moljeras“ (rež. Inesa Paliulytė) įkūnijamas Kleantas ir „Vasarvidyje“ (rež. Eglė Kižaitė) kuriamas Lisandras. Šių vaidmenų, siejamų meilės leitmotyvo, akivaizdoje – pokalbis su aktoriumi apie dramaturgijos klasiką ir šiandienos teatrą.

Molière'o idėjos šiandien

Molière'o (Jeano Baptiste'o Poquelino 1622–1673) gyvenamasis laikas – klasicizmo epocha – griežtų kanonų, moralės dogmų laikotarpis. Jūsų manymu, moralė – tai paveldėtos ir amžių tėkmėje nekintamos vertybių normos ar kiekvieno žmogaus susikuriamas elgsenos modelis?

Mano galva, moralė yra kiekvieno susikuriamas pasirinkimų ir elgsenos modelis. Ankstesniais laikais, kai mokiausi mokykloje, buvo tarsi diegiama viena moralė, vienos normos. Visai trisdešimties vaikų grupei diegta viena sistema. Aš su tuo nesutinku. Neabsoliutinu, bet, mano akimis, tai neteisinga, negalima taikyti visiems to paties modelio. Ypač moralės, vertybių normų. Pagrindinė taisyklė: gyventi ir netrukdyti gyventi kitam taikoje. Kol ji galioja, tol viskas gerai. Kiekvieno vertybių normos ir elgsenos modeliai turi būti individualūs. 

Kaip ugdyti moralę?

Galima tai daryti pateikiant amoralumo pavyzdžių ir leidžiant kiekvienam atrasti pačiam, kaip įveikti negatyvią situaciją. Nereikia nurodinėti, ypač vaikystėje. Pagrindinis principas, kuris galioja visiems – kito žmogaus pagarba. Tai pagrindinis dalykas: jei gerbsi save – gerbsi ir kitą. 

Spektaklyje „Aš – Moljeras“ labai ryški tėvo ir dukros santykio linija. Kiek aktualu tai šiandien?

Mano galva, „Tariamo ligonio“ pasirinkimas yra labai artimas kūrinys, nes Arganas nori, kad dukra tekėtų už gydytojo, o Kleantas nėra joks gydytojas, vadinasi, jo gyvenimo būdas, jo profesija yra tarsi kažkuo menkesni. Nesutinku. Aš pats esu iš medikų šeimos ir puikiai žinau, kaip buvo tais laikais, kad, jeigu susirandi partnerį, kuris yra medikas, vadinasi, tavo gyvenimas jau yra sėkmingas, nes tai yra labai garbinga profesija.

Molière'o užfiksuota ir yra komiška – ta beprotiškai kvaila Argano tuštybė, noras mąstyti dukters smegenimis, kai ji pati gali tai daryti puikiai, nes spektaklyje pamatome, koks vis dėlto yra tas ateinantis pirštis Tomas Diafuarus nevykėlis ir netikėlis, nesvarbu, kad jis gydytojas.

Ne įgyti laipsniai ir ne profesija apibūdina žmogų, o jo santykis su kitais, jo požiūris, elgsena. Taip kad, man atrodo, labai aktualus ir šiandien Molière'o žvilgsnis, prieš tiek šimtmečių mestas į tuštybę.

Mes gyvename iš tiesų dar vis labai konservatyvioje visuomenėje. Menininkas, aktorius visada nori įtikti, režisierius nori, kad jo kūrinys skambėtų, ir kartais pasirenkami saugesni keliai. Tai absoliučiai suprantama. Turbūt reikės daug laiko, kad tai pasikeistų. 

Kūrybinės laisvės drąsa

Abiejų spektaklių pagrindas – dramaturgijos klasika. Ar esate sušiuolaikinimo, ar tradicijos išsaugojimo šalininkas?

Esu klasikos sušiuolaikinimo šalininkas, nes menui, kuris nekinta, vieta muziejuje. Teatras bet kuriuo atveju negali būti muziejinis menas. Gyvename XXI amžiuje, kai tiek įvairių problemų, aktualių klausimų. Turint tokią platformą kaip sceną tikrai galima atrasti koncepciją, kaip kalbėti meno lūpomis, išlaikant pagarbą autoriui, dramaturgui, ir kartu taip, kad menas skambėtų šiandien, kad jis dar kitais atspalviais nušvistų.

Lengviausia turbūt yra sakyti ir daryti tai, kas parašyta, nebandant atrasti kito rakto, kito kelio, neeikvojant, nevarginant savęs, nes paieškos kainuoja daug jėgų. Man atrodo, reikia drąsos sušiuolaikinti, bet taip, kad drama neprarastų esmės ir prasmės, tačiau stengiantis pažvelgti į kūrinį iš kitos pusės. O jeigu jis yra toks nutolęs, kad šiandien neskamba, atvirai pasakius, tada nematau prasmės tokį kūrinį statyti. Nes dabartis yra aktualu kūryboje. 

Kokie vertingi sušiuolaikinimo pavyzdžiai Lietuvos teatro scenoje?

Oskaro Koršunovo „Hamletas“ – puikus pavyzdys. Taip pat O. Koršunovo „Visuomenės priešas“. Didžiulės vertės Henriko Ibseno klasika. Ir vėlgi sugebėjimas į tai pažvelgti visai kitu aspektu, pritraukti prie to, kas aktualu dabartyje. Tai du labai ryškūs pavyzdžiai, kaip galima tokioje svarioje klasikoje atrasti šiuolaikiškumo. 

Pakalbėkime apie kūrybinę drąsą, išmonę Lietuvoje.

Mano galva, mes gyvename iš tiesų dar vis labai konservatyvioje visuomenėje. Menininkas, aktorius visada nori įtikti, režisierius nori, kad jo kūrinys skambėtų, ir kartais pasirenkami saugesni keliai. Tai absoliučiai suprantama. Turbūt reikės daug laiko, kad tai pasikeistų. 

Kaip pagreitinti šį procesą?

Manau, pagrindinis dalykas – jaunų žmonių, meno krypčių jaunosios kartos atstovų švietimas. Jiems – scenografams, režisieriams, kompozitoriams, kostiumų dailininkams – visiems, kuriantiems teatrą, skirti kuo daugiau dėmesio. Tobulinti jų studijas, kad spėtų su laiku, kad juos drąsintų mokslo įstaigose, kad jose būtų suteikiami tramplinai, leidžiantys sužinoti, kas vyksta, kaip yra svetur – nuvažiuoti, tarkim, į Berlyno „Schaubühne“ teatrą, į nacionalinį teatrą Londone.

Pamatyti, kaip statoma ta pati „Heda Gabler“ šiandien, kad ji būtų aktuali kiekvienai moteriai. H. Ibseno kūrinys, parašytas prieš tiek metų, kad galima manyti, jog nieko bendra neturi su dabartimi, bet jis pastatytas taip, kad kiekviena moteris salėje, stebėdama tą Hedą, joje atranda save. Be galo drąsus režisieriaus Ivo van Hove sprendimas, be galo drąsus – drastiškas! Ta drąsa užburia, nes kartu išsaugota visa kūrinio esmė, tiesa. Tai leidžia įdirbis, talentas, žinios.

Ar tarpkultūrinis bendradarbiavimas, jūsų nuomone, yra laisvėjimo raktas?

Taip, būtent bendradarbiauti. Mes turime išsaugoti savo kultūrą, savo teatro braižą, kuris skamba visame pasaulyje, yra labai teigiamai priimamas, vertinamas, bet kartu neužsidaryti nuo to, ką dar galime sužinoti, ką dar galime gauti. Menininkas miršta turbūt tada, kai galvoja, kad viską žino, kad jo tiesa yra vienintelė. Kai ambicija tampa didesnė už smalsumą ir norą vis daugiau sužinoti. Tai pražudo, ir menas tampa sausas.

Man buvo be galo įdomu dirbti matant, kaip režisierius įsigilinęs į medžiagą, kokios beprotiškai plačios jo žinios apie W. Shakespeare'ą. Režisierius turėjo pateisinimą, paaiškinimą kiekvienam personažo žingsniui, kiekvienai vaidmens linijai.

W. Shakespeare'o meilė

Visai neseniai grįžote iš Didžiosios Britanijos, kur Londone teatro mokykloje „East 15“ įgijote magistro laipsnį. Ar studijuojant teko prisiliesti prie Williamo Shakespeare'o kūrybos? Jeigu taip, kokia tai patirtis?

Taip. Teko. Mes vaidinome „The Globe“ teatre „Cymbeline“ – vieną paskutinių W. Shakespeare'o kūrinių. Kiti mano kolegos – „Vasarvidžio nakties sapną“. Įdomu, kad šio pastatymo trupėje visus vaidmenis kūrė vien moterys. Tai buvo visiškai kitoks šiuolaikinis režisieriaus variantas. Iš tiesų viskas labai priklauso nuo režisieriaus, toks jo sumanymas buvo visiškai išteisintas.

Mes „Cymbeline“ vaidinome taip, kaip parašyta, laikydamiesi visų remarkų. Tai Didžiojoje Britanijoje labai populiaru. Jeigu kuriamas klasikinis pastatymas, jie ir kurs visiškai klasikinį pastatymą. Neapsimetinėdami, neįdėdami modernizmo elementų, tarkime, 5 procentai modernizmo, sušiuolaikinimo ir 95 procentai – klasikinio varianto – ne, jie ir stato klasikinį variantą, orientuodamiesi į publiką, kuriai to reikia. Tad „Cymbeline“ buvo visiškai klasikinis, ir netgi naudojomės pirmuoju dramaturgo parašytu kūrinio variantu, kad būtų išlaikyta kuo autentiškesnė kalba.

Man buvo be galo įdomu dirbti matant, kaip režisierius yra įsigilinęs į medžiagą, kokios beprotiškai plačios jo žinios apie W. Shakespeare'ą. Režisierius turėjo pateisinimą, paaiškinimą kiekvienam personažo žingsniui, kiekvienai vaidmens linijai. Didžiausias malonumas dirbti su režisieriumi, kurio matymas, kurio žvilgsnis – tokios perspektyvos tolumos. Tai automatiškai sukuria besąlygišką pasitikėjimą juo, tikėjimą jo žiniomis, jo tikslumu, dėl to atsirandančia kūrybos laisve.

Beprotiškai sunku dirbant su W. Shakespeare'u man, kaip užsieniečiui, kurti vaidmenį kita kalba. Tokia sudėtinga pjesė, bet režisierius savo žinojimu sukūrė pasitikėjimą. Man tai buvo tikrojo W. Shakespeare'o atradimas. Nuo to laiko aš tiesiog įsimylėjau jį. Be abejo, išverstas į lietuvių kalbą W. Shakespeare'as jau nėra W. Shakespeare'as, kaip ir bet kuris kitas vertinys. Tai adaptacija.

Anglijoje W. Shakespeare'as vis dar labai populiarus. Žmonės be galo didžiuojasi turėdami tokį dramaturgą. Nacionaliniame teatre buvo pastatytas „Vasarvidžio nakties sapnas“, sukurtas labai šiuolaikiškai – veiksmas perkeltas į biuro erdvę. Tai buvo šedevras. Kai tokioje stabilioje klasikoje kiekvienas sušiuolaikinimo, modernumo žingsnis yra motyvuotas ir pagrįstas, nekyla klausimų, ką tai reiškia, viskas akivaizdu. Nes žmogus, kuris tai sugalvojo, buvo labai motyvuotas ir išanalizavo kiekvieną smulkmeną, o smulkmenos atskleidžia esmę.

Nieko organiško – aš labai nemėgstu šio žodžio, – nėra tuose tekstuose, ir nereikia ieškoti buitinės, virtuvinės organikos W. Shakespeare'o kūryboje. Nereikia aktorinės mažakraujystės. W. Shakespeare'as yra W. Shakespeare'as.

„Vasarvidžio“ apžavai

Pasidalinkite mintimis perskaičius W. Shakespeare'o „Vasarvidžio nakties sapną“?

Jėga. Nerealu. Kokie nuostabūs vaidmenys. Gal ir aš gausiu suvaidinti lyrinį, poetinį herojų Lisandrą. Hm, ir kažkuo primena „Romeo ir Džuljetą“.

Vienintelis stebuklas yra tas, kad meilė visais laikais ta pati. O pagrindinė tema „Vasarvidyje“ ir yra meilė, šiek tiek stebuklingos jos paieškos. Bet kuriuo atveju visos pjesės yra apie meilę. „Vasarvidžio nakties sapne“ į meilę pažvelgęs W. Shakespeare'as sugebėjo atrasti absurdo, netgi tokių kartais keistų farso elementų, nebijodamas pašiepti įsimylėjėlių. 

Kaip išsipildo „Vasarvidyje“ W. Shakespeare'o idėjos?

Tai nėra viso „Vasarvidžio nakties sapno“ pastatymas. Iš tiesų dirbame nuostabioje komandoje. Visi esame susikabinę ir veikiame kaip laikrodis. Kartais pavyksta geriau, kartais truputėlį paklystame tame miške. Esu tikras, kad nuolatos reikia grįžti prie esmės, grįžti prie tekstų, grįžti prie pagrindinės pjesės, tada vaidinti ir pakeistą variantą bus aiškiau ir prasmingiau. 

Kaip priima žiūrovai?

(Nusijuokia.) Labai teigiamai. Su didele nuostaba, iš prdžių sumišę: „Kas čia vyksta?“ Viskas labai pakinta nuo tos scenos, kai žiūrovai supranta, kad Lisandras ir Demetras – Pako užkerėti. Tai man labai smagus duetas su Pijumi Narijausku, toks, sakyčiau, dinamiškas, teikiantis didelį džiaugsmą. Taigi kai žiūrovai supranta, tada ir prasideda tikroji komedija.

Salė tiesiog atgyja, kai suvokia, kad jie suklydę savuose sprendimuose, kad jie užkerėti! – sutrikę, nesupranta patys, kas vyksta, – akli įsimylėjėliai. 

Ar kurdamas Lisandro vaidmenį skaitėte pjesės originalą?

Be jokios abejonės. Ir ne vieną kartą, nuolat grįždavau prie Lisandro scenų anglų kalba, ir taisėme vertimą. Aš taip pavydžiu žmonėms, kurie moka puikiai skaityti rusų kalba ir gali suprasti Antoną Čechovą... Perskaityti tikruosius jo užrašytus žodžius... Nors ir puikūs vertimai, bet gimtąja kalba parašytame tekste yra daug niuansų, kurie vertime kartais pradingsta.

Jeigu, kaip „Vasarvidžio“ atveju, režisierius ar spektaklio kūryboje dalyvaujantis dramaturgas yra atviri pataisymams, tada labai gerai. Vis dėlto tai juk nėra tikrasis W. Shakespeare'as, tai – W. Shakespeare'o adaptacija. Vadinasi, kurdamas vaidmenį gali rasti smulkių niuansų, kurie padėtų jį priartinti prie to, kaip tu supranti, įsivaizduoji.

Naudojomės Antano Miškinio vertimu. Jis geras, bet kai kurie žodžiai, mano galva, galėtų būti tikslesni. Mes turėjome didžiulę prabangą dirbti su dramaturge Daiva Čepkauskaite, ji, dalyvaudama kuriant spektaklį, padėjo tekstą sušiuolaikinti. Tai eiliuotas tekstas, be jokios abejonės, išverstas tvarkingai ir gražiai, tačiau anglų kalba jis skamba šiek tiek kitaip, tačiau prasmė išlaikyta ta pati.

Svrbu kalbėti tuo tekstu, kad jis skambėtų. Nieko organiško – aš labai nemėgstu šio žodžio, – nėra tuose tekstuose, ir nereikia ieškoti buitinės, virtuvinės organikos W. Shakespeare'o kūryboje. Nereikia aktorinės mažakraujystės. W. Shakespeare'as yra W. Shakespeare'as. Bet reikia paversti tą tekstą gyvu, aktyviu, atrasti jo mintį ir žiūrėti, kaip ji veikia partnerį. Darbas su tekstu – tai viena aktoriaus užduočių. Tad sugebėti atrasti būtent W. Shakespeare'o tekste – ir anglų, ir lietuvių kalbos variante, svarbiausius, kertinius žodžius. Tai šiek tiek suniveliuoja rimą, jis gali publikai skambėti kiek keistai, nepriimtinai, tiesiog dėl to, kad gyvenime taip nekalbame, bet tai padeda paversti tekstą aktyviu.

Retai kada jaučiuosi laisvas gyvenime. Jaučiuosi laisvas vaidindamas. Gal dėl to, kad iš dalies tada nesu aš, bet kūryba man teikia laisvę. Laisvė man yra buvimas taikoje su savimi. O tai atrasti yra labai sunku. Ir nebijojimas savęs tokio, koks esi.

Aktorystės patirtys ir atvertys

Paraleliai kurti du spektakliai. Kaip jaučiatės, kiek lieka gyvenimo tikrovės, jūsų paties joje?

Geras klausimas. Visų pirma, kai mokaisi tekstus, tada šiek tiek išsitrina viskas, kas vyksta čia ir dabar, nes tavo galvoje vis skamba kiti žodžiai, po to jie tampa situacijomis, o situacijos – vaizdiniais. Kažkas tokio nesuvokiama vyksta nuolat. Vėliau, pradėjus repetuoti, ta gyvenimo tikrovė bent jau man kaip tik suaktyvėja, nes joje tu ieškai aktualijų, ženklų, kabliukų, situacijų, kurios įkvėptų tave kuriamam vaidmeniui.

Juk norisi, kad jis būtų aktualus, šiuolaikinis, skambantis žiūrovui. Taigi įsijungia dar viena akis, kuria stebi pasaulį, ir dar įsijungia kita klausa, kuria girdi žmonių pokalbius. Taip žiūri kino filmus, klausai muzikos ir stengiesi šio laikotarpio dramose atrasti savo vaidmeniui ką nors tokio, kad būtų gyva ir skambėtų šiandien. Taip kad, sakyčiau, tavęs atsiranda dar daugiau kaip Andriaus ir tokio dar jautresnio pasauliui, įsitraukiančio daug labiau į gyvenimą, negu nerepetuojant. 

W. Shakespeare'as – renesanso epochos asmenybė, įprasminanti antropocentristinį žmogų. Jo akivaizdoje kiek jaučiatės laisvas kaip aktorius? Kiek jos apskritai esama gyvenime?

Retai kada jaučiuosi laisvas gyvenime. Jaučiuosi laisvas vaidindamas. Gal dėl to, kad iš dalies tada nesu aš, bet kūryba man teikia laisvę. Laisvė man yra buvimas taikoje su savimi. O tai atrasti yra labai sunku. Ir nebijojimas savęs tokio, koks esi.

Šiuolaikiniame gyvenime, tarkim, mūsų valstybėje laisvės regiu labai nedaug. Svarbiausia yra dvasinė laisvė, o žmonės vis dar kažko labai bijo. Bijo darbdavių, bijo giminaičių, bijo kaimynų, bijo savęs. Laisvę atima materialinė gerovė, deja, mūsų valstybėje daug kam.

Kita vertus, matau ir labai daug laisvų žmonių. Laisvų žmonių keliauti, laisvų žmonių mokytis. Aš pats turėjau prabangą ir laisvę išvažiuoti svetur, pamatyti kitokio gyvenimo. Būtent tas išvažiavimas dabar man padeda suvokti, kad galbūt ne viskas dar vis yra taip, kaip turėtų būti, ypač jauniems žmonėms. Tai ne koks nors dramatizmas ar pesimizmas, bet nėra sukurta galimybių, kiek turėtų būti duodama jaunam žmogui mokytis, užsidirbti, gyventi ir kurti čia.

Vis dar norima kištis vieniems į kitų gyvenimą, vieniems į kitų požiūrį. Nenorima priimti žmogaus tokio, koks jis yra – nenorint jo pakeisti, matyti jame tai, kas gražu, ir tą grožį iškelti į paviršių. Kažkodėl dažnai norima prigesinti. Tai kartais pasireiškia ir kūryboje, kai turima viena ir vienintelė vizija ir nenorima nieko kvestionuoti, visų pirma – kvestionuoti savęs. Tarsi norima kurti muziejų arba meną, sustabdytą laike, kuris turbūt gali būti tik fotografija ar muzika, bet ne teatras. Tada yra didelis suveržtumo pojūtis, kuris slegia. 

Koks didžiausias malonumas jums, kaip aktoriui, kūrėjui, o kartu ir iššūkis?

(Ilga mąstymo tylos pauzė.) Labai norėčiau suvaidinti Oriną Eugene'o O'Neillo „Elektrai skirta gedėti“. Kaip iššūkį man, kažką labai dramatiška, visai ne lyriška, ne komiška. Prisiliesta prie jo buvo studijų metais su Vytautu Anužiu ir Velta Anužiene. Šis prisilietimas paliko ženklą. Tai buvo nesuvokiamo dydžio kurso vadovų darbas, tikėjimas, ir kartu tai buvo lūžis, kai taip pradėjau tikėti šia profesija.

Dabar, jau vėl turėdamas šansą kurti Nacionaliniame teatre, galvoju, kad tai būtų iššūkis ir labai įdomu dėl mūsų gyvenamojo laiko, nes temos, atrodytų, sudėtingos, tamsios, dramatiškos, liečiančios žmogaus psichologiją, žmogaus psichinę sveikatą, to yra daug kūrinyje, demonus, kartais valdančius žmogų, labai aktualios šiandien. Apskritai nuostabus dramaturgas E. O'Neillas. Dievinu jo pasaulio matymą. Mane dar labai įkvepia žinia, kad visai neseniai „Ilgoje dienos kelionėje į naktį“ vaidino Jeremy Ironsas. Tai mano vienas aktoriaus idealų. Dabar rodomas pastatymas su juo.

Taigi mano pasąmonėje likęs tas Orino vaidmens, kurto su kurso vadovais, vaizdinys. Dabar esu visiškai kitoks, tad man būtų didžiulis iššūkis. Labai norėčiau save gerokai papurtyti. Dar labai norėčiau, kad kas nors statytų Stepheno Sondheimo „Svynį Todą“, ir aš tame miuzikle suvaidinčiau berniuką.

Jūsų mintys Teatro dienai.

Norisi, kad mes, menininkai, kūrėjai, pasistengtume išlikti teisingi vieni kitiems ir reikalautume iš savęs mene ne nuoširdumo, o teisybės, tiesos mene, kūryboje, ir išliktume, – turbūt svarbiausias dalykas, – atviri ir ištroškę, nepasotinami, labai labai besidomintys ir priimantys kitokį pasiūlymą, priimantys kitokį aktorių, priimantys kitokį teatrą, ne keičiantys, o bandantys suprasti, nes tik besistengiantis ir norintis suprasti menininkas lieka gyvas. To linkėčiau.