Šios trys knygos vaikams – tai įkvepiančios istorijos apie drąsą mylėti, svajoti ir pasirinkti tiesą. Jas tris neatsitiktinai pristatome Velykų išvakarėse – juk tai knygos apie stebuklingą prisikėlimą naujam gyvenimui.

Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Iliustravo Bagram Ibatoulline. Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. Leidykla „Nieko rimto“, 2015.

Knygos „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ viršelis. Piešė Bagram Ibatoulline.

Sakoma: nespręsk apie knygą iš viršelio. O man nutiko kaip tik priešingai – pamačiau knygyne šios knygos viršelį ir iškart nusprendžiau, kad ji bus puiki. Ir neklydau. Kaip matote, viršelį puošia dailiu raudonu kostiumu aprengtas triušis, žengiantis takeliu didelio namo link. Saulė jau arti laidos, ir triušiui, matyt, norisi sutemas pasitikti jaukiuose šiltuose namuose, kuriems ir priklauso Edvardo Tiuleino gyvenimas ir širdis. Būtent čia, šiuose namuose, prasideda knygoje aprašyta nepaprasta triušio Edvardo kelionė.

Tiesa, tokių piešinių, kokį matome viršelyje, knygoje nėra tiek daug, kiek teksto (todėl jos imtis derėtų jau prakutusiam skaitytojui), bet visi jie – stebuklingi. Tiesiog meno kūriniai, ne kitaip. Ir kaip tik pačiais geriausiais atvejais pasitaiko – jie nėra skirti vien tam, kad palengvintų skaitytojo darbą, atpalaiduodami jo vaizduotę nuo poreikio pačiam savo galvoje kurti vaizdus ir savaip išgalvoti aprašomus pasaulius. Jų tikroji paskirtis yra suteikti skaitovo vaizduotei sparnus, būti jos dirgintoju, skatintoju ir atspirties tašku.

Dievaži, vien dėl iliustracijų ši knyga būtų galėjusi pakliūti į geriausių visų laikų knygų jauniesiems skaitytojams šimtuką, kur ją teisingai šalia kitų patalpino žurnalas „School Library Jounal“. O visgi nuostabu, kad knygos piešiniai yra tik dalis jos gėrio. Pati istorija yra be galo graži ir artima prasmės ieškančio žmogaus širdžiai.

Knygos „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ iliustracija. Piešė Bagram Ibatoulline.

Gal kai kam pasirodys, kad tai viso labo pasakojimas apie porcelianinį triušį, kuris ne savo noru klajojo po pasaulį, kol galiausiai grįžo į mylimos mergaitės glėbį ir tikruosius namus. Taip gali atrodyti tik jei pro akis praleidžiame kartkartėmis tekste tyliai paminimą triušio širdį, kuri ilgą laiką buvo nejautri ir tik retais atvejais trumpam sukrutėdavo šaltoje porcelianinėje krūtinėje, ir kuri pirmąsyk atgijo tik netekus visko, kas atrodė savaime suprantama: namų, rūpesčio, dėmesio, gerumo ir šilumos. Iš tikrųjų tai istorija būtent apie širdį, ir kaip mylint kartais ją suskausta, bet juk širdį užkietinus gyvenimas kažin ar turi kokią prasmę.

Ši knyga, mano nuomone, labai tinkama vaikams skaityti per Velykas, kurių pati esmė yra prisikėlimas. Juk Edvardas ir patiria tas tikrąsias velykas – prisikelia jo širdis. Jis jau nebe tas triušis, kadaise gyvenęs pasiturinčiuose namuose ir atsainiai, gal net niekinamai, stebėjęs jį supantį pasaulį. Dabar Edvardas išties gyvas, nes mylintis. Tik tam reikėjo visos nepaprastos, pavojų kupinos kelionės. Tam netgi reikėjo sudužti – mirti, kad prisikeltų naujam, tikresniam gyvenimui. Bet dabar ta kelionė jau liko praeityje kaip tamsus ir blogas sapnas, kurį visgi reikėjo iškentėti, kad visa ši istorija baigtųsi laimingai.

Noelia Blanco „Malūnų slėnis“. Iliustravo Valeria Docampo. Iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė. Leidykla „Nieko rimto“, 2016.

Knygos „Malūnų slėnis“ viršelis. Piešė Valeria Docampo.

Nuostabi pasaka, kuri kaip daugelis tokių istorijų, net jeigu ir išgalvotų, perteikia daugybę paprastų tiesų apie pasaulį ir žmogų.

Taupus, lakoniškas, tačiau labai gražiai ir aiškiai parašytas tekstas. Ir švelnūs, ramūs, atsipalaiduoti ir pasvajoti kviečiantys vaizdai. Žiūriu ir norisi toliau žiūrėti, nes bežiūrint darosi ramiau – primena lietuvišką pavasarį kurioje nors iš vaikystėje mylėtų vietų, gal kaime, pas močiutę. Ši knygelė iš tiesų yra kaip meditacija. Prie jos iliustracijų drąsiai galima pratinti dar ir nemokančius skaityti, o jau pažinusiems raštą ji tikrai turėtų atminty įstrigti ilgam ir geruoju.

Malūnų slėnyje laimingai gyveno vyrai, moterys ir vaikai, tokie, kaip mes visi – taip pradedama pasakoti istorija. Bet vieną dieną ten apsistojo Tobulos Mašinos, kurios žmonėms parūpindavo tobulus draugus, nepaprastus skanėstus ar tiesiog padėdavo nuostabiai jaustis. Bet kam tada išvydus krintančią žvaigždę dar galvoti norą, jeigu viskas atrodo tobula – taikliai klausia autorė – ir pasakoja, kad slėnio gyventojai pamažu visai nustojo svajoti, o kartu ir vėjas – visai užmirštas – nebenorėjo sukti senųjų slėnio malūnų sparnų.

Knygos „Malūnų slėnis“ iliustracija. Piešė Valeria Docampo.

Sakykite, argi ši istorija ne apie mus, kurie dažnai džiaugsmo, paguodos, įspūdžių ieškome telefonų bei kompiuterių ekranuose? O ten visko tiek daug, kad net išrankiausiam skoniui atsiras neišsenkanti gausybė tobulų dalykų. Ir vis sunkiau pakelti galvas, prapuolusias Tobulų Mašinų kuriamų pramogų bedugniame šuliny. Joks apylinkėse esantis dvarelis, piliakalnis ar pažintinis takas nenukonkuruos milijonus kainuojančių efektų prifarširuotos vaizdinės fantastikos. Taigi, galime ir sau pritaikyti gražų knygelės vaizdinį: kol mūsų pramogomis ir gyvenimais rūpinasi mašinos, netoliese esantys malūnai jau nustoja suktis.

Bet nereikia nusiminti, nes visuomet yra bent vienas žmogus, kuris nepamiršta svajoti, kuris kitaip tiesiog negali. Šioje knygoje tai miestelio siuvėja Ana. Vieną vakarą, kai Tobulos Mašinos užmigdė miestelį, tik viena Ana pasiliko svajoti ir sutiko kitą svajotoją – Žmogų Paukštį. Jų bendros svajonės įkvėptas vėjas miesteliui vėl priminė apie save ir visi tarytum pakirdo iš sapno, atgijo. Atėjo į miestelį atgimimas, lyg koks pavasaris. Žmonės atsiminė, kad gali svajoti, o tai juk kur kas daugiau, negu gali kokia nors mašina pasiūlyti, todėl viena po kitos jos nebenaudojamos užgeso.

Šią istoriją pirmiausia vertinu kaip įkvėpimą ir paskatinimą grįžti į šį, realų, pasaulį iš virtualiojo ir vėl prisiminti, koks jis nuostabus. Jei kitaip neįmanoma – gal net išsitrinant socialinius tinklus, o pasivaikščioti išeinant tik palikus namuose viską, kas gali trukdyti gėrėtis mūsų pasauliu. Todėl knyga svarbi ir jau užaugusiems, ir tiems, kurie su panašiomis problemomis dar tik susidurs tolesnėje ateityje – mūsų visų vaizduotė tegul būna vėl išlaisvinta. Grožėkimės pavasariu ir bundančiais malūnais.

Sonya Hartnett „Sidabrinis asiliukas“. Iliustravo Anne Spudvilas. Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. Leidykla „Nieko rimto“, 2016.

Knygos „Sidabrinis asiliukas“ viršelis. Piešė Miglė Dilytė.

Tai pasakojimas apie dezertyravusį karį, kurį bėgti iš karo lauko paskatino žinia apie sunkią broliuko ligą ir kuris pakeliui namo visai apako. Tuomet teliko atsisėsti palaukėje, šalia miško, ir nežinia ko laukti. Taip jį ir rado dvi mergaitės – susisupusį į kareivišką antklodę po krūmokšniais, dar tolokai nuo Lamanšo vandenų, kuriuos žūtbūt reikėjo pasiekti ir perplaukti, nes už jų – namai.

Dviejų sesučių, o vėliau ir poros vyresnių berniukų, pakviestų į pagalbą, širdyse nėra karo, tad nėra ir supratimo apie karius, priešus, pabėgėlius, o ir paprasčiausią vaikišką smalsumą nugali bendražmogiškas jautrumas kitam. Vaikai ne tik rūpinasi, kad karys turėtų ką valgyti, bet ir padeda jam toliau keliauti namo.

Ši meistriškai parašyta istorija yra apie žmogiškumą ir apie tai, ką karas dažnai paslepia savo mūšiuose ir žudynėse, bet ko net ir karas negali ištrinti iš vaiko širdies. Tyra vaiko širdis ir karo suluošintam žmogui gali priminti visa tai, kas gal jau visiems laikams atrodė prarasta vos atsidūrus kovos lauke: gerumą, nuoširdumą, pasiaukojimą. Būtent vaikai yra tie, iš kurių mes galime pasimokyti, ko reikia, kad šitas pasaulis iš tikrųjų taptų gražesnis.

Knygos „Sidabrinis asiliukas“ iliustracija. Piešė Anne Spudvilas.

Verčiant knygos skyrius vis šmėkščioja taip pat ir pasakojimai apie kuklius ir ištikimus asiliukus – mažuosius didžiųjų istorijų herojus. Asiliukai kariui primena ir vaikystę, ir jaunystę, ir net sergantį brolį ar kovos bičiulius. Tie prisiminimai ir sidabrinio asiliuko figūrėlė, vis spaudžiama delne, tapo sėkmės talismanu, padėjusiu nenužmogėti karo žiaurumų apsuptyje.

Apskritai, knyga palieka labai gerą įspūdį: daug dėmesio joje skiriama detalėms, vaizdingiems vietovių ir veikėjų aprašymams, o ir pats pasakojimas išties sklandus ir turtingas gausybės įdomių posūkių. Tikrai ne atsitiktinumas, kad ši rašytoja yra apdovanota vienu reikšmingiausių vaikų literatūros apdovanojimų – A. Lindgren atminimo premija.

Pabaigai norisi pridėti, kad nors leidykla šią knygą rekomenduoja 7–10 metų vaikams, bet aš, būdamas 26-erių, ją perskaičiau su dideliu malonumu bei pasigėrėjimu ir žinau, kad net ir dar vyresnis joje rasčiau šį tą sau brangaus. Raginu ir jus nesibaiminti paimti ją į rankas.