Christopher Windus (www.unsplash.com) nuotr.

Važiuoju dviaukščiu greituoju traukiniu iš Kauno į Vilnių, skubu namo. Labiau skubėti negaliu, todėl žvalgausi pro langą į besileidžiančios saulės nutviekstus snieguotus pušynus ir į galvą ateina mintis, kad patys svarbiausi dalykai gyvenime yra patys paprasčiausi.

Mintis tokia atkakli, kad neatstoja, kol jos neužrašau, o nugulusi lape paskui save atsitempia visą būrį kitų. Iškart prisimenu Sigito Gedos žodžius, kad pasaulio pradmenyse yra labai maži ir šventi dalykai, buvę tūkstančius metų prieš mus, ir kad žmogaus paprastume yra daugiau šventumo negu visuose pasaulio išradimuose.

Tik kas iš to? Ir kodėl prisimenu kaip tik dabar, matydamas sniego sunkumo prislėgtas pušis, kurių jau tik pačios viršūnės geria paskutinius saulės spindulius prieš ilgą žiemos naktį? Ką man sako palei kelią susodintų beržų alėja ar medinis lieptelis per upę, įšalęs lede? Kažkodėl norisi į visa tai įdėmiai įsižiūrėti – stabtelti ir kiek ilgiau pasigėrėti.

Matyt, tai ir yra pagrindinė, kaip kadais sakyta S. Gedos, pasaulio pradmenų žinia mums: gyvenimas iš tikrųjų yra lėtas ir paprastas, o visa kita yra mūsų pačių prie jo pridėta. Todėl pušis ar beržas, ar lieptelis sniege yra tam, kad mes sustotume ir susiprastume tame paprastume pabūti ilgėliau. Pabūti, atsikvėpti ir būti tikriau, tikresniais žmonėmis.

Ravi Pinisetti/Unsplash.com nuotr.

Matyt, kaip tik iš tokio supratimo ir vaikystėje girdėtas Justino Marcinkevičiaus bandymas nusakyti, kaip smagu jam būdavo eiti basomis, pasiraitojus kelnes, paskui arklą ką tik suarta vaga. Bandau įsivaizduoti žemės vėsumą pėdose, saulės kaitrą pečiuose, atskiestą lengvo vėjo, ir vieversį aukštai viršum galvos. Buvusių kartų prarasta, o mūsų taip ir neatrasta idilė?

Gal neatrasta, nes ir neaišku, kur jos ieškoti, bet vis tiek pažįstama iš tėvų, senelių, prosenelių – perduota krauju, įskiepyta į sielą, todėl jos intuityviai ilgimasi. Ir vis tiek tokiomis akimirkomis kaip ši, kai susideda daugybė dalykų – saulė vakarop, šaltis stipryn už lango, ir galva šiek tiek šviesesnė, neužgrūsta darbų – kaip tik tokiomis aplinkybėmis aplanko mintis apie J. Marcinkevičiaus apsakytas vagas ir ateina suvokimas, kad gal miesčioniškumas lietuviui yra išmoktas, bet pasąmonė vis dar arti pasaulio pradmenų – mažų šventų dalykų. Tebūnie dažnai jie lieka nepastebėti, bet gal kaip tik todėl, kad jie čia pat, mumyse. 

Dėl to mūsų tėvams dainuojant, susikibus už rankų, sugriuvo imperija. Žmonės čia arti savo šaknų ir arti vienas kito. O juk žmogus tikrinamas būtent santykiu su kitais žmonėmis, kaip ir visos didelės sistemos tikrinamos žmonių elgesiu vienų su kitais – ir tokias eilutes mums yra palikęs Sigitas Geda.

Jau pralekiame traukiniu Kaišiadoris, kai iš pat vaikystės gilių atsiminimų lėtai atslenka išgirstas poeto Vytauto Bložės samprotavimas: jūs daug suvalgote – sakė jis klausantiems – nes daug ir skaniai valgote, o aš išsiverdu paprastų kruopų – negi daug jų suvalgysi? Vėlgi apie tai, kiek nedaug žmogui iš tikrųjų reikia, kad jis būtų žmogumi. Saujelės kruopų, po saują laisvės, gyvos širdies ir retkarčiais – tylos, kurią dovanoja vakaro saulė, pasitraukianti į naktį pabaltavusių pušų viršūnėmis. O visa kita, tam esant, žmoguje savaime išsiskleis.

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė yra gerai parodžiusi, kokią išvadą prieina laisvos širdies žmogus, galvodamas apie gyvenimo malonę. Ji sakė sau ir draugams bandanti įkalti, kad kiekviena diena yra pilna palaimos ir kiekvienas rytas yra labas rytas, todėl reikia džiaugtis šiuo pasauliu ir gyvenimu kaip didžiule Dievo dovana.

Maži šventi dalykai gali padėti žmogui džiaugtis ir žengti į gelmę ir esmę – savęs ir gyvenimo. Ir išvesti vėl į pasaulį jie gali – tik jau kitokį, apvalytą – kaip gryną orą atgal pasauliui atiduoda naktį pasitinkantis pušynas, kurį dabar pravažiuoju.