Šv. Benedikto tėvai buvo juodaodžiai iš Afrikos, paimti į vergiją Sicilijos kaime. Ten jie priėmė Katalikų tikėjimą ir gyveno tokį pavyzdinį gyvenimą, išpildydami visas pareigas, kad šeimininkas dovanojo jų vyriausiam sūnui Benediktui laisvę. Nuo mažumės Benediktas buvo labai dievobaimingas. Jis labai griežtai elgėsi su savo kūnu, ne tik dėl nuolatinio sunkaus darbo, bet ir dėl įvairių savanoriškų apsimarinimų. Jis toliau tarnavo savo šeimininkui už darbo užmokestį ir kai pakankamai susitaupė, nusipirko porą jaučių, kad galėtų dirbti artojumi.

Dėl juodos odos ir žemos kilmės jis dažnai buvo žeminamas kitų darbininkų. Tuomet jis susipažino su keletu atsiskyrėlių, kurie gyveno pagal šv. Pranciškaus Asyžiečio regulą. Jų gyvenimas taip patraukė Benediktą, kad jis pardavė visa, ką buvo įsigijęs, išdalijo vargšams ir pats tapo atsiskyrėliu Palermo apylinkėse. Iki keturiasdešimties metų jis tarnavo Dievui šiuo būdu ugdydamas dorybes ir gyvendamas labai asketiškai. Tuomet popiežius Pijus IV išleido įsakymą, kad visi atsiskyrėliai, gyvenantys pagal šv. Pranciškaus regulą, turi prisijungti prie vieno iš Ordino konventų. Šv. Benediktas nedelsdamas atvyko į Mažesniųjų brolių konventą Palermo mieste ir ten toliau tęsė pamaldžias praktikas kartu su sunkiu darbu, kurį pats savanoriškai prisiėmė. Sekdamas šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu, jis pasninkaudavo septynis kartus per metus po keturiasdešimt dienų, miegojo po kelias valandas ant plikų grindų, dėvėjo labai skurdų abitą. Jis kruopščiai saugojo neturtą ir skaistybę.

Kadangi jis buvo gyvenimo pavyzdys visiems konvento broliams, Benediktą išrinko vyresniuoju, nors jis tebuvo eilinis brolis be jokio išsilavinimo. Jo šventumas, nusižeminusi meilė ir pasiaukojimas taip palietė kitus, kad niekas jo nekritikavo, o labai gerbė.

Būdamas 63 metų amžiaus, jis susirgo keletu ligų, nuo kurių ir mirė 1589 balandžio 4 dieną. Po keleto metų jo kūnas buvo rastas nesugedęs ir skleidžiantis malonų kvapą. Popiežius Pijus VII 1807 m. paskelbė jį šventuoju.