David Werbrouck/Unsplash.com nuotr.

Staiga iš ligoninės durų iššoko velnias. Faktas. Tikras velnias, nors visiškai į modernišką žmogų panašus, su balta prijuoste per visą pilvą. Pamatęs šliaužiančius numirėlius, pragariškai, kaip vieni velniai temoka, nusikeikė. Pagaudamas už kojų, veikiai jisai sutampė nepaklusnius numirėlius atgal į krūvą. Atitempė, eilėsna suguldė, batu šonkaulius ir pakaušius aptvarkė, numerius ant pilvų patikrino. Patenkintas savo darbu, pažvelgė į juos. Tikrai, darbo vaisiai puikūs buvo. Nė vienas numirėlis daugiau nebejudėjo, nebemirksėjo, nebežiopčiojo.

Balys Sruoga, Dievų miškas

Būtų sudėtinga suabejoti tuo, kad Holokaustas yra blogis. Net jei šią akimirką suprastumėte, jog gyvenate nacionalsocialistinėje Vokietijoje ar kad ji laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, o kiekvienas sutiktas žmogus žodžiu, veiksmu ir įstatymu jums mėgintų įrodyti priešingai, Holokaustas nuo to netaptų nė kiek geresnis. Galima net įsivaizduoti, kad minėti įtikinėtojai palaužė jūsų valią. Visi jūsų draugai bei artimieji galvoja, kad jūsų valstybė turėjo teisę atlikti tai, ką atliko, kad masiniame ir sistemingame žydų tautos naikinime iš tiesų nebuvo ir nėra nieko blogo, ir jūs, paveiktas nuolatinių jų argumentų, iškankintas bei pasimetęs, ėmėte abejoti savimi, o gal net buvote priverstas pripažinti, kad įtikinėtojai teisūs. Gal tikrai teisūs? Tačiau ar iš šono pažvelgę į šią situaciją ir save nesakytumėt, kad siaubingai suklydote? Net jei visas pasaulis išsikraustė iš proto, juk, objektyviai žiūrint, Holokaustas negali būti niekas kitas, kaip tik blogis?

Tai radikalus pavyzdys, tačiau panašių būtų galima rasti žymiai daugiau ir artimesnių mūsų kasdieniams gyvenimams. Ir negatyvių, kai neabejojame konkretaus veiksmo ar sprendimo blogumu, ir pozityvių, kai nepajėgtume paneigti kilnumo. Galų gale tokių, kai, galbūt net nežinodami atsakymo, koks veiksmo pasirinkimas būtų geras, o koks blogas, neabejotinai jaučiame šio sprendimo svorį – galimybę lemtingai suklysti arba pasirinkti teisingai. Visa tai – gana dažnos moralinės bei etinės intuicijos, įsitikinimai, sprendiniai ir pasirinkimai, kuriuose vienaip ar kitaip susiduriame su tuo, ką galima vadinti moralės objektyvumu. Ar bent jau taip sakytų du žydų kilmės Amerikos filosofai – Thomas Nagelis ir Ronaldas Dworkinas1.

Griežtomis linijomis apibrėžti šiųdviejų mąstytojų santykį nėra paprasta. Dworkinas visuomet buvo žinomiausias kaip teisės filosofas, kritikavo teisinį pozityvizmą ir kūrė interpretacinę teisės teoriją. Nagelis gi pirmiausia laikytinas etikos ir sąmonės filosofijos atstovu, jis iš neokantinės perspektyvos kritikavo redukcionistines sąmonės sampratas ir svarstė apie praktinio racionalumo galimybę. Kita vertus, abu mąstytojai ne tik ilgus metus buvo kolegos Niujorko universitete, bet ir ne kartą viešai (ko gero, ir privačiai) diskutavo įvairiausiomis teisės, politikos ir moralės filosofijos temomis. Štai 1998 m. jie susitiko konferencijoje, skirtoje Isaiah Berlino filosofinei minčiai; 2007 m., Dworkinui gavus tarptautinę Holbergo premiją, jie abu konferencijoje kaip tik ir kėlė moralės objektyvumo klausimą. Vientisesnę formą, įgaunančią išsamios teorijos bruožų, Dworkino etinės mintys įgavo 1996 m. straipsnyje „Objectivity and Truth: You’d Better Believe It“ ir jo pagrindu parengtame veikale Justice for Hedgehogs (2011). Būtent šie tekstai leidžia brėžti aiškesnę paralelę tarp Nagelio ir Dworkino: abu juos etikoje ne tik domina panašūs klausimai (Kokiu būdu mes mąstome apie etinius ir moralinius klausimus? Ką šioje srityje gali moralės filosofija? Ar įmanomas ir kaip įmanomas moralės objektyvumas?), tačiau ir vienija pamatinės prielaidos – visų pirma, įsitikinimas išskirtinai praktinio racionalumo galimybe.

Vis dėlto tai neleidžia tapatinti jų pozicijų. Nagelis atvirai skelbėsi priklausąs realistų stovyklai ir jau 2007 m. Holbergo premijos konferencijoje laikėsi griežtesnės pozicijos, pabrėždamas būtinybę rasti ne tik etinį, bet ir epistemologinį argumentą už moralės objektyvumą, jei iš tiesų norime būti juo tikri. Dworkinas, priešingai, į moralės filosofiją įžengė su itin revoliucinga nuostata, kad, norint iš tiesų adekvačiai mąstyti apie moralę ir etiką, mums reikia atsiriboti nuo bet kokių išorinių argumentų – mokslinių, metafizinių, net epistemologinių – nes šie, siekdami etiką grįsti arba kritikuoti neutraliu ir teoriniu būdu, ženklina savo ribas peržengiančio ir moralės specifiką iškreipiančio scientizmo įtaką.

Visa tai turėdami omenyje šiame tekste svarstysime Nagelio ir Dworkino mąstymą ta pačia kryptimi. Šiuolaikinės moralės filosofijos diskurse yra populiaru kritikuoti moralinio mąstymo ir moralės objektyvumo galimybę iš evoliucionizmo, psichologinio determinizmo ar istorinio reliatyvizmo pozicijų, metaetiniame diskurse ryškios pastangos diskredituoti moralės objektyvumo galimybę, dedamos Johno Mackie2 ar emotyvistų3, kuriems pradžią davė Alfredo J. Ayerio ir Richardo Hare’o teorijos. Kita vertus, moralės filosofai linksta vis didesnį prioritetą teikti ne grynai etiniams, vertybiniams, kiek­vienam žmogui rūpintiems klausimams (Kaip turėčiau pasielgti? Ar galiu sulaužyti artimam duotą pažadą, jei šis sulaužymas padėtų išvengti nelaimės?), bet veikiau ją grindžiantiems, išskirtinai teoriniams svarstymams (Kas gali kartą ir visiems laikams pagrįsti arba paneigti etinių ir moralinių sprendinių objektyvumą? Kas mums padeda pažinti moralinę tiesą?). Į visa tai atsižvelgdami Dworkinas ir Nagelis siekia grąžinti filosofinį mąstymą apie moralę ir etiką arčiau mūsų kasdienės praktikos, tiesiogiai mums, kaip veikėjams, kylančių moralinių dilemų, klausimų, sąvokų. Galbūt Dworkinas, neigdamas bet kokio moralės patvirtinimo „iš šono“ būtinybę, šia kryptimi žengia vienu žingsniu toliau už Nagelį, tačiau abu jie siekia rasti naują būdą mąstyti ir kalbėti etikoje – tokį, kurio sąvokos ir idėjos būtų adekvačios praktikai, o sprendiniams nebekiltų grėsmė būti nuvertintiems kitų, etikai išoriškų diskursų.

Šiandien tai nėra populiari pozicija. Net atvirkščiai, prabilęs ar juolab pradėjęs ginti moralės objektyvumą etikos diskurse gali būti palaikytas nepataisomai senamadišku arba ekscentrišku radikalu, o galbūt net pavojingu mąstytoju, kuris neatsižvelgia į šiuolaikinio globalaus pasaulio įvairiopumą. Viešojoje erdvėje – tiesiog moralistu. Juk kalbėjimas apie „objektyvią moralę“ neretai signalizuoja panašumą su politiniu radikalizmu ar net drastiškais socialiniais eksperimentais. Daug saugiau ir paprasčiau yra užimti vieną iš daugelio šiandienio reliatyvizmo pozicijų: esą mūsų etiniai įsitikinimai esmiškai priklauso vien nuo kultūros, kurioje gyvename, istorinio laikotarpio ar psichologijos, o moralės objektyvumas tėra į totalumą linkusio filosofinio mąstymo klaida. Šios temos kontraversiškumą puikiai supranta bei ne kartą aiškiai pabrėžia ir Nagelis, ir Dworkinas. Nepaisydami to, jie imasi kalbėti apie moralės objektyvumą ir daro tai drąsiai, tiesiai, be išlygų. Kodėl?

Pradėdamas savo Metafiziką Aristotelis teigė, kad „iš prigimties visi žmonės trokšta pažinti“4. Kantas Grynojo proto kritikos pratarmėje atkartoja šią mintį teigdamas, jog „žmogaus protą [...] ištinka ypatingas likimas: jį apgula klausimai, kurių jis negali išvengti, nes juos jam pateikia jo paties prigimtis“5. Sekdamas klasikų pėdomis, Nagelis į mano iškeltą „kodėl?“ veikiausiai atsakytų su panašiu filosofiniu nuolankumu. Jo manymu, objektyvaus supratimo siekis, net ir moralės srityje, yra be galo stiprus ir, ko gero, neišvengiamas mūsų žmogiškas polinkis, kurį aptinkame kaskart pamėginę bent kiek įdėmiau įsižiūrėti į mus supantį pasaulį bei save pačius. Kaip pasaulį pažįstantys subjektai mes norime žinoti, koks šis pasaulis yra iš tiesų – iš ko jis sudarytas, kokių dėsnių valdomas, kur link besivystantis; būdami veikiantys ir kuriantys savo gyvenimus, mes trokštame suprasti, kaip turėtume tai daryti – kas yra geras bei laimingas gyvenimas, kurie veiksmai blogi ir geri, kaip turėtume elgtis ir kokia linkme save kreipti. Panašūs klausimai mums iškyla ne tik egzistencinių gyvenimo apmąstymų metu, bet kone kasdien, kaskart susidūrus su bent kiek keblesne ar mažiau pažįstama praktinio veikimo situacija. Jie yra neatsiejama mūsų žmogiško gyvenimo dalis. Būtent dėl to, Nagelio ir Dworkino manymu, iš tiesų nuoširdžiai ir sąžiningai norėdami suprasti pasaulį, koks jis yra, sudėtingą ir įvairų, negalime ignoruoti nei šių klausimų, nei žvilgsnio perspektyvos, iš kurios jie kyla. Pasaulio įvairiopumą ignoruoja ne tie, kurie bando svarstyti apie moralės objektyvumą, tačiau tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių stengiasi jį paneigti net kaip normatyvią galimybę.

Dvi pastangos suprasti moralės objektyvumą: „žvilgsnis iš niekur“
ir „įprastas požiūris“

Nagelis objektyvumą trumpai ir aiškiai apibrėžia kaip metodą bet kurioje srityje siekti kiek įmanoma tik­resnio supratimo apie tai, koks pasaulis yra iš tiesų, atsiribojant nuo to, kaip šį pasaulį mums pateikia mūsų juslių, išankstinių nuomonių ar net prietarų paveikti suvokiniai. Siekdami objektyvaus supratimo, mes nuo viso to ir atsiribojame, ieškome tokio požiūrio taško, kuris padėtų mums tiriamą dalyką pamatyti vien kaip racionalioms būtybėms. Šis metodas „leidžia mums peržengti savo vien asmeninį, individualų požiūrį ir formuoti platesnį, į pasaulį labiau atsižvelgiantį suvokimą“6. Plėsti objektyvaus suvokimo laipsnį, pasak Nagelio, mes galime stebėdami pasaulį iš šono, tyrinėdami ir pažindami jį pasitelkę įvairiausius mokslus, formuluodami mokslines teorijas, vis labiau nuasmenindami savo įsitikinimus apie tai, koks pasaulis yra. Ši pastanga mums leidžia atsisakyti įsivaizdavimo, kad pasaulis plokščias, kad gamtos reiškiniai – tai dieviškų būtybių veikla ar kerštas žmonėms bei daugelio kitų mitų ir prietarų. Tačiau lygiai taip pat objektyvumo galime siekti ir veiksmo bei praktikos srityje. Čia mes nuolat mėginame kuo nešališkiau pažvelgti į situaciją ir pagal šį nešališką žvilgsnį formuoti savo vertybinius įsitikinimus bei rinktis sprendimus.

Objektyvumo idealu Nagelis laiko „žvilgsnį iš niekur“ – gebėjimą į pasaulį pažvelgti iš jokiam žmogui nepriklausančios pozicijos, atsiribojus nuo visų mūsų asmeninės ir netgi žmogiškos perspektyvos subjektyvumų. Tokiose srityse kaip fizika ar matematika, kur pasaulį bei reiškinius galime užrašyti formalizuotomis ar skaitinėmis išraiškomis, mes kaip niekur kitur priartėjame prie šio idealo – tokiomis išraiškomis nusakomas pasaulio vaizdinys tikslus ir prieinamas visoms racionalioms būtybėms vien protu. Vis dėlto Nagelis pabrėžia, kad šitokio masto objektyvumas mums, žmonėms, pasiekiamas ne visose gyvenimo srityse. Maža to, esti tokių sričių, kurių adekvačiam suvokimui žmogiška perspektyva gali būti esmiškai svarbi, o grynas objektyvus žvilgsnis „iš niekur“ šį suvokimą gali net iškreipti. Viena tokių sričių ir yra etika.

Bandydamas pabrėžti objektyvumo paieškų moralėje kontraversiškumą, Nagelis teigia, jog „objektyvumo siekis vertybių srityje visuomet rizikuoja pačias vertybes palikti užnugaryje“7, „visiškai nuasmenintas požiūrio taškas negali tinkamai perteikti viso pasaulio“8, „tad būtų klaida mėginti visiškai pašalinti žmogišką perspektyvą iš mūsų etikos suvokimo, lygiai kaip būtų klaida pašalinti šią perspektyvą iš pasaulio. Šis pastebėjimas pats turėtų būti pripažintas objektyviu“9. Kviesdamas atsižvelgti į moralės savitumą, mąstytojas skatina pripažinti ne tik jos objektyvumo ribas, bet ir pobūdžio skirtumus. Vertybių srityje „mes negalime reikalauti nenormatyvaus objektyvumo kriterijaus, nes jei vertybės yra objektyvios, jos turi būti tokios sau būdingu būdu, o ne redukavus jas iki kitokios rūšies objektyvumo. Jos turi būti objektyvios vertybės, o ne kažkas kita“10. Kitaip tariant, iš etikos ir kai kurių kitų sričių reikalaudami tokio paties masto bei pobūdžio objektyvumo, kokį turime fizikoje ar matematikoje, mes ne tik nepajėgsime tų sričių pažinti geriau, tačiau šias sritis iškreipsime.

Nagelis nėra nei vienareikšmis objektyvumo apologetas, nei kritikas. Jis gina objektyvumą, ir ypač moralės objektyvumą, nuo skeptikų, kurie nemano, kad nešališko, taigi objektyvaus, žvilgsnio siekis gali padėti mums pažinti vertybinę pasaulio pusę. Kita vertus, jis kritikuoja tuos, kurie pervertina objektyvumą ir įpuola į savotišką „objektyvaus mąstymo aklumą“ – ima manyti, kad vien objektyvus žvilgsnis (ir dažniausiai vienos rūšies objektyvus žvilgsnis) į pasaulį gali pažinti jį iki galo ir pilnai, pakeisti visas subjektyvias ar mažiau objektyvias patyrimo formas. Nagelis mąsto nuolatinėje ir neišvengiamoje dviejų žvilgsnių įtampoje – asmeninės žmogiškos perspektyvos ir objektyvaus „žvilgsnio iš niekur“ – bei mėgina bent punktyrais brėžti ribą, kiek toli kiekvienoje iš žmogiško patyrimo sričių gali pažengti objektyvumas bei kaip jį suderinti su niekada nedingstančia ir atožvalgos sau prašančia žmogiška perspektyva.

Kita vertus, net ir pažymėjęs, kad skirtingose srityse skiriasi objektyvumo mastas ir pobūdis, Nagelis jį vis dar mato kaip pažinumo kriterijų, bendrą pamatą, leidžiantį lyginti vienoje skalėje: „Moralės požiūrio taškas yra objektyvesnis už tiesiog asmeninio gyvenimo, tačiau mažiau objektyvus už fizikos požiūrio tašką“11. Tad nors Nagelis taikliai identifikuoja pažinti trokštančią, bet ribotą žmogišką būklę, neišvengiamai paženklintą nuolatinės objektyvaus bei subjektyvaus žvilgsnių įtampos, susidaro įspūdis, kad jo mąstyme vis dar gaji viltis, jog ilgainiui mūsų suvokimas net ir moralėje gali pažengti tiek, kad galėsime pasiekti tokį objektyvumą, kokiu šiandien džiaugiasi matematika ar fizika.

Dworkinas į šį klausimą žvelgia radikaliau. Jis irgi neabejoja, kad objektyvumas moralės srityje įmanomas ir lygiai taip pat pabrėžia, kad čia jis turėtų būti kitokio pobūdžio nei fizikoje, matematikoje ar metafizikoje, tačiau patį moralės kitoniškumą jis suvokia griežčiau. Savo samprotavimų atspirties tašku jis laiko „įprastą požiūrį“. Pasak filosofo, šis turėtų būti pažįstamas ir artimas kiekvienam mūsų – tai žvilgsnis, kuriuo į pasaulį kasdien žvelgiame kaip svarstantys, sprendžiantys ir veikiantys, o ne vien pasyviai pasaulį iš šono stebintys subjektai. „Vadovaudamiesi šiuo įprastu požiūriu mes moralinius įsitikinimus ir iš jų kylančius sprendinius priimame tiesmukai“12, – jei manome, kad kas nors yra gerai arba blogai, ir turime tam argumentų, pačiu šiuo sprendimu ar jo galimybe neabejojame, nes šie sprendimai ir įsitikinimai yra gairės mūsų veiksmams. Be tokių sprendimų mūsų veiksmo sritis sustingtų paralyžiuojančioje abejonėje. „Įprastą požiūrį“ Dworkinas mato kaip mūsų praktinio gyvenimo pagrindą: asmeninė perspektyva padeda mums orientuotis vertinimų reikalaujančioje veiksmo srityje, autentiškai svarstyti apie mums praktiškai bei egzistenciškai svarbius etinius bei moralinius klausimus, galų gale, veikti pagal surastus sprendimus ir turimus įsitikinimus. Tarkim, matydamas upėje skęstantį žmogų, aš neimu svarstyti, ar šioje situacijoje mano moralinis sprendinys, kad ir kokį jį padaryčiau, apskritai gali būti objektyviai teisingas. Man daug svarbiau nuspręsti, ar šokti šio žmogaus gelbėti (nes, pavyzdžiui, man tai atrodo vienintelis galimas, geras, teisingas; arba žinau, kad skęstantysis – milijonierius ir veikiausiai jį išgelbėjusiam dosniai atsidėkos), ar pasilikti ant kranto (nes nenoriu sušlapti šaltame vandenyje; arba nemoku plaukti; arba žinau, kad, jei nuskęsčiau, be šeimos liktų trys mažamečiai vaikai). Kiekvienas šių galimų sprendimų, kaip ir juos grindžiantys bei motyvuojantys argumentai – diskutuotini ir galimai teisingi. Bet kurį jų turiu priimti arba atmesti aš pats, pasiremdamas ne tuo, kas buvo įrodyta kokioje nors teorijoje, o tuo, ką iš tiesų laikau teisingu ir geru veiksmu, atitinkančiu mano giliausius įsitikinimus apie žmogaus gyvybę ar pagalbą kitam. Būtent tokiame „įprastame požiūryje“, Dworkino įsitikinimu, reikia ieškoti ir praktinio moralės objektyvumo. Tačiau kokio ir kaip? Kas gali įrodyti mūsų turimų moralinių įsitikinimų bei atliekamų sprendinių objektyvumą? Kaip jie gali būti objektyvūs, tikri, taigi nešališki ir nepriklausomi nuo mūsų subjektyvių polinkių, jei yra mūsų asmeniniai sprendiniai?

Dworkino atsakymas į šį klausimą paprastas: moralinio sprendinio ar įsitikinimo tikrumą gali įrodyti tik tai grindžiantys adekvatūs argumentai. Mes negalime moralės įrodyti matematiniu, fizikiniu ar metafiziniu būdu, tačiau galime ir turime savo įsitikinimus ginti bei grįsti argumentais – visų pirma, dėl savęs pačių. Moraliniai ir etiniai klausimai mums kyla iš „įprasto požiūrio“ pozicijos – didesni ar mažesni, keblesni ar paprastesni, kas dieną, kas savaitę ar kas mėnesį. Tai situacijos, kuriose turime greitai priimti sprendimą – meluoti ar sakyti tiesą, padėti senutei pereiti gatvę ar praeiti pro šalį, rinktis vieną ar kitą mūsų gyvenimą potencialiai galintį pakeisti sprendimą – tad jų metu gręžiamės į vieninteles gaires, kurias tuo metu turime ir kurios leidžia mums pasielgti vienaip ar kitaip bei gyventi toliau. Šios gairės yra ne mokslininkų atradimai, įvairiausios formulės ar taisyklės, bet visų pirma mūsų jau turimi vertybiniai įsitikinimai bei refleksija. Dworkinas mėgina fenomenologiškai nupiešti tokios sprendimo priėmimo akimirkos paveikslą. Jo manymu, mūsų vertybinis mąstymas veikia kaip nuolat aktyvus visų turimų įsitikinimų tinklas, kurio paskiras dalis – vertybes, etinius ir moralinius įsitikinimus – mes persvarstome, tikriname, deriname, atmetame ar patvirtiname, kas kartą susidūrę vis su kita praktinio gyvenimo situacija. Kai sprendžiu, ar pameluoti draugui, ar pasakyti tiesą, net jei ji gali draugą įžeisti, mąstau apie tai, ką reiškia ir kam įpareigoja draugystė, taip pat apie tai, ar melas visuomet, bet kokioje situacijoje ir bet kokiomis aplinkybėmis, nepateisinamas ir koks iš šių abstrakčių įsitikinimų sudarytas sprendimas atrodo teisingiausias mane ištikusiose aplinkybėse. Konkrečios situacijos leidžia užklausti, koreguoti ir detalizuoti turimus abstraktesnius vertybinius įsitikinimus ir sąvokas, o pastarieji leidžia išlaikyti mūsų veiksmų kryptingumą bei principingumą. Tai nuolatinis aktyvios refleksijos vyksmas. Mūsų vertybinio mąstymo tikslas vienas – šiame tinkle argumentų pagalba palikti tik tuos įsitikinimus, kurie labiausiai dera ir tarpusavyje papildo vienas kitą, bei tuos, kurie mus įtikina taip, kad galėtume jais nuoširdžiai vadovautis veikdami. Būtent tokius įsitikinimus ir tokias vertybes, pasak Dworkino, galėtume laikyti praktiškai objektyviais.

Scientistinė klaida ir atidumas tikrovės įvairovei

Šiuo metu mintyse jau turėtų rastis abejonė: anoks čia objektyvumas – tai tik paprasti argumentai, tik mano, tavo, ar kažkieno kito asmeniniai įsitikinimai, nuomonės, o gal iš viso – tik prietarai, kurių mes ir siekiame atsisakyti. Juk norint laikyti vieną ar kitą moralinį įsitikinimą (pavyzdžiui, „neslėpti nuo draugų, ką apie juos galvoju“, „niekuomet nesukčiauti dalykuose, kuriuose manęs niekas negalėtų pagauti“, „visuomet padėti savo sunkiai sergančiai močiutei, net jei tai maišytų mano asmeniniams planams“) iš tiesų objektyviu reikia kažko daugiau – aiškesnio įrodymo, rimtesnio kriterijaus (nei, pavyzdžiui, vien tik argumentų, jog „slėpdamas nuo draugų tiesą įžeisčiau jų orumą ir rodyčiau nepagarbą“, „sukčiaudamas žeminu ne tik kitus, bet ir save, tarsi būčiau nepajėgus pasiekti dalykų savomis pastangomis“, „šeima ir artimieji yra vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime“ ar panašių). Kaip mes galime neabejoti moraliniais įsitikinimais, jei matome, kad jie kartais iki kraštutinumų skiriasi skirtingose kultūrose ar netgi toje pačioje visuomenėje tarp skirtingų žmonių? Kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, dėl visuotinės karo prievolės ar mirties bausmės, aš mąstau visiškai priešingai nei mano draugai ar pažįstami, ir net aršiai prasiginčiję keletą valandų, mes negalime rasti vieningo sprendimo, nes kiekvienas turime rimtų argumentų savo pozicijoms – negi jos visos „objektyviai“ teisingos?

Šios abejonės natūralios, tačiau, sutartinai sakytų Nagelis ir Dworkinas, kylančios iš klaidos. Kokio „tik­resnio“ įrodymo savo moraliniams įsitikinimams norėtume? Atrasti kokius nors dėsnius, panašius į tuos, kuriuos fizikos pagalba tyrinėjame gamtoje? Surašyti dešimt arba šimtą neabejotinų aksiomų, kurias galėtume taikyti it kokią daugybos lentelę? O gal sukurti formulę, į kurią, kaskart įrašę paskirų situacijų kintamuosius, visuomet galėtume gauti teisingą atsakymą į klausimą „Ką turėčiau daryti?“ Kokią tiesą, esančią už mūsų moralinio mąstymo, mūsų vertybinių įsitikinimų ir juos ginančių argumentų, mes norime atrasti? Šitokiais būdais užklausdami objektyvumą moralėje ar abejodami jo galimybe, mes mąstome pasiduodami scientizmui. Matydami stebėtinus mokslų pasiekimus – gebėjimą paaiškinti visatą iki smulkiausių, plika akimi nematomų dalelių, ir šį žinojimą pritaikyti įvairiausiose gyvenimo srityse, nuo medicinos iki elementarios buities pagerinimo – nejučia laikomės įsikibę prielaidos, jog jų siūlomi būdai tyrinėti bei pažinti pasaulį yra hierarchiškai aukščiausi, ir suabsoliutiname galimybę jų taikomus tyrimo metodus ar žiūrą pritaikyti bet kurioje kitoje srityje. Mes tikimės, kad ir moralėje galima rasti kokius nors dėsnius, formules, o gal kažkur metafizinėje tikrovėje egzistuojančias platoniško tipo vertybes, analogiškas vien specialiais prietaisais identifikuojamiems atomams. Mes norime „tikresnio“ tikrumo, nei gali suteikti mūsų praktinė žiūra į pasaulį. Tokį polinkį Nagelis vertina itin skeptiškai. Pasak jo, „mes turėtume siekti tokio objektyvumo, kuris atitinka mūsų tyrinėjamą sritį“13, o tyrinėjant žmogaus sąmonę ar jo gebėjimą veikti, šis adekvatus objektyvumas turi gebėti atsižvelgti į neredukuotiną subjektyvų dėmenį, taigi nebūti tiesmukai moksliniam pasaulėvaizdžiui analogiškas objektyvumas. Kitu atveju, mes rizikuojame prarasti kone ištisas tikrovės dalis: „Pasaulyje, sudarytame vien iš neuronų impulsų, cheminių reakcijų, kaulų ir raumenų judesių, nelieka vietos mūsų gebai veikti“14, o su ja – ir etikai, moralei, politikai.

Scientistines tendencijas kaip pražūtingas etikai ar­šiai kritikuoja ir Dworkinas. Jo nuomone, dėl pernelyg didelio pasitikėjimo vien moksliniais metodais gimsta „kolonialistinė filosofija“, – „viduje vertybinio diskurso imamos kurti ne tik ambasados, bet ir karinės stovyklos, idant šis diskursas neva būtų tinkamai valdomas“15. Filosofas siekia parodyti, kad scientistinio mąstymo principai nebūtinai būna tiesmukai atviri, jie į mūsų praktinius samprotavimus, tiek filosofinius, tiek kasdienius, įsiskverbia ir labai subtiliais pavidalais – mąstymo principais, hierarchijomis, sąvokomis. Pavyzdžiui, moralės filosofijoje nuo pat Descartes‘o, kuris iškėlė mintį apie vieną universalų metodą, padedantį objektyviai pažinti visas gyvenimo sritis, tokio metodo galimybė visos modernybės metu išliko kaip neabejotina siekiamybė. Būtent dėl to jau vėliau Spinoza galėjo mėginti tyrinėti etiką geometrijai analogišku metodu, o Hume‘as – kaip gamtinio pasaulio dalį, valdomą aistrų ir juslinių impulsų. Kitaip tariant, filosofams nebeatrodė svarbu atsižvelgti į praktinį etikos pobūdį, kurį taip aiškiai matė, pavyzdžiui, Aristotelis. Jiems ėmė labiau rūpėti ne pati etika, ne jos specifinis praktiškumas ir vertybiškumas, bet tai, kas neva glūdi už vertybinių įsitikinimų bei sprendinių ir gali suteikti jiems pagrindą bei „tikrumą“.

Pasak Dworkino, šios moderniaisiais laikais užgimusios moralės filosofijos tendencijos padarė didelę įtaką ir likusiai filosofijai. Šiandienos mąstytojai pasidaliję į galybę stovyklų – realistų, skeptikų, emotyvistų, kognityvistų ir daugybę kitų – tačiau visus juos vienija pora pamatinių dalykų. Labiausiai jiems rūpintys klausimai yra veikiau ne „Ką reikėtų daryti?“ ar „Kaip reikėtų gyventi?“, bet „Ar moraliniai teiginiai bei sprendiniai gali būti tikri?“ ar „Kaip šį jų tikrumą parodyti/paneigti?“ Į šiuos klausimus jie mėgina atsakyti ne tiek tyrinėdami etikos viduje randamas vertybines sąvokas bei kylančius etinius klausimus, kiek ieškodami kokio nors etikai išoriško pagrindo (arba jį neigdami). Kitaip tariant, jie pasiduoda scientizmo kuriamai iliuzijai, jog mūsų etiniai vertinimai bei sprendiniai etikoje, lygiai kaip regos, klausos ar lytėjimo jusliniai patyrimai fizikoje bei kituose gamtos moksluose, yra tai, ką galime ir turime peržengti, jei norime rasti tai, kas šioje srityje objektyvu.

Dworkino įsitikinimu, scientizmas įtaką daro ir mūsų kasdieniam „įprastiniam požiūriui“. Dažniausiai ši įtaka pasireiškia polinkiu į didesnį ar mažesnį reliatyvizmą ar skepticizmą. Tokie įsitikinimai kaip „moralė negali būti objektyviai teisinga, nes ji priklauso nuo kultūros kurioje augame ar šalies, kurioje gyvename“ arba „skirtingais laikotarpiais žmonės gerais ir blogais laikė skirtingus dalykus, vadinasi moralė yra istoriška“, arba „iš tiesų visi mūsų moraliniai bei etiniai sprendiniai yra nulemti mūsų psichologinių savybių, tai ne tiek sprendiniai, kiek psichologinės reakcijos“ yra kelios iš daugelio atmainų tokio mąstymo, kuris nuvertina mūsų pačių vidinį veikiančiojo žvilgsnį į pasaulį ir tikrumo prioritetą teikia vienokiems ar kitokiems procesams už šios perspektyvos ribų. Tačiau ar iš tiesų mūsų kultūrinių ar istorinių skirtumų išvardijimas gali mums kuo nors padėti, kai turime čia ir dabar nuspręsti, kokį veiksmą pasirinkti kaip gerą ir teisingą? Juk tai – visai kitokio pobūdžio klausimas, reikalaujantis visai kitokios žiūros. Trokšdami tik tokio objektyvumo, kokį matome kituose moksluose, mes paradoksaliai užkertame kelią sau rasti jį tokį, koks įmanomas būtent praktikoje.

Tad iš pirmo žvilgsnio labai paprastas Dworkino teiginys apie vien vertybiniais argumentais grindžiamą moralės objektyvumą iš tiesų slepia kone radikalią tezę apie etiką kaip visiškai savarankišką, nei nuo mokslo, nei nuo metafizikos nepriklausomą mąstymo sritį, kuriai taikytini tik jai būdingi tyrimo būdai ir objektyvumo samprata. Mąstytojo įsitikinimu, šiandien mums reikalingas tikras „mąstymo lūžis, nauja revoliucija“16, kuri arčiau „įprasto požiūrio“ sugrąžintų ir į scientizmą įklimpusią filosofiją, ir mūsų kasdienį mąstymą. Tai kvietimas pripažinti pasaulio įvairovę bei išmokti iš naujo pasitikėti mūsų pačių praktinio mąstymo perspektyva.

Apie moralės objektyvumo ribas

Šioje vietoje būtina pabrėžti, kad ir Nagelis, ir Dworkinas, net drąsiai gindami moralės objektyvumo galimybę, labai aiškiai suvokia jos ribas. Nagelis išskiria bent dvi pagrindines ribas, kurių turėtų paisyti bet kuris mūsų objektyvumo moralėje siekis. Visų pirma, mes negalime į „žvilgsnio iš niekur“ poziciją atsitraukti taip absoliučiai, kad nebepajėgtume autentiškai tapatintis su moraliniais įsitikinimais bei vertybėmis kaip savais. Rimtai priimant kiekvieno mūsų gyvenimo unikalumą tai reiškia, kad dalis šių vertybinių įsitikinimų gali likti išskirtinai subjektyvūs ir svarbūs tik mums ar nedidelei daliai mūsų draugų bei artimųjų. Kai kurios mūsų vertybių gali būti integruotos į objektyvų žvilgsnį į pasaulį, tačiau „kai kurios privalo likti esmiškai perspektyvinės – vertybėmis, kurios tokios yra tik šiam subjektui ir pagrįstos tik iš jo gyvenimo perspektyvos“17. Mano „gero gyvenimo“18 sampratoje siekis įkopti į Everestą gali būti vienas pagrindinių ir teikiančių nepamatuojamą prasmę, lygiai kaip taviškiame – siekis tapti geru pianistu. Tokiu atveju, objektyvus „žvilgsnis iš niekur“ tegali patvirtinti tokių vertybių objektyvią reikšmę konkretiems subjektams, bet ne pačių vertybių objektyvumą. Kita riba, į kurią dažnai atsiremia moralės objektyvumas, kyla iš mūsų pačių ribotumo: „gali būti tokių tikrovės aspektų, kurie iš principo egzistuoja už mūsų gebėjimo suvokti pasaulį ribų. Tai, kas egzistuoja ir tai, ką mes, būdami tokie, kokie esame, galime suvokti, yra du skirtingi dalykai, ir pastarasis gali būti žymiai mažesnis ir mažiau pajėgus nei pirmasis“19.

Kad ir kaip užtikrintai tvirtindamas galimybę pasiekti objektyvumą moralėje, Dworkinas taip pat neneigia, kad gali būti situacijų, kuriose suprasime klydę dėl manytos tiesos arba tokių, kuriose negalėsime rasti sutarimo ar vieno visiškai tenkinančio atsakymo. Situacijas, į kurias pakliūvame net ir ilgai mąstę apie mums rūpimą vertybinį klausimą, bet taip ir negalėję galutinai nuspręsti, jis vadina neapibrėžtumo būsena. Savaime ji nereiškia, kad šioje situacijoje nėra teisingo atsakymo, tiesiog kol kas tokio nesugebėjome rasti. Tai, kad normatyvaus objektyvumo galimybė egzistuoja net tokiose situacijose, išduoda net ir pati mūsų netikrybė, kurią pasitinkame su nerimu ir giliu įsitikinimu, „kad nors nesame tikri, kokį sprendimą priimti, jis yra be galo svarbus“20. Tai „įprasto požiūrio“ įsitikinimas, jog spręsdami ir veikdami mes galime pasirinkti gerai ir blogai, mes galime klysti ir nuspręsti teisingai. Kitaip tariant, mes tikime etinio gyvenimo objektyvumu – normatyviu ir egzistenciškai susijusiu su mumis pačiais, padedančiu orientuotis praktinėje tikrovėje, spręsti ir veikti taip, kad gyventume gyvenimus, kuriuos laikome iš tiesų gerais ir prasmingais.

Suvokimas, kad ne visuomet galime būti iki galo tik­ri net ir gerai apgalvotais savo sprendimais, kaip ir ne kartą praktikoje pasitvirtinęs žinojimas, kad visada gali atsirasti naujas, stipresnis argumentas ar iki tol nežinota aplinkybė, kuri pakeis mūsų mąstymą, taip pat savaime nereiškia, kad objektyvumas neegzistuoja. Pasak Dworkino, mes turime gerbti ribą tarp absoliučios tiesos bei atsakomybės ir etikoje savo sprendinius labiau sieti su pastarąja, o pirmąją suprasti kaip normatyvią, ne faktinę. Kita vertus, net ir nuolat suvokdami galimybę klysti, net ir išlaikydami atsargumą bei nuosaikumą, „mes užsidirbame teisę gyventi pagal savo įsitikinimus, jei po ilgos ir išsamios refleksijos iš tiesų manome, kad mūsų argumentai geriausi, kokie gali būti šioje situacijoje“21.

Į kontraversišką ir sudėtingą diskusiją apie moralės objektyvumo galimybę Nagelis ir Dworkinas įsilieja ryžtingai, tačiau kartu nuosaikiai – su atidžia atožvalga į praktinę tikrovę, pastanga fiksuoti ir apmąstyti tai, ką joje aptinka. Tiems, kurie iš šių mąstytojų tikėtųsi pergalingos objektyvumo apologetikos ir jį ginančios didingos teorijos, tektų nusvilti. Jiems visų pirma rūpi ne teorija, o praktika. Jų mąstymas – tai savalaikė ir drąsi pastanga svarstyti apie moralės objektyvumą, bet daryti tai su etine atsakomybe ir filosofiniu nuolankumu, atsižvelgiant į praktinį pobūdį ir normatyvumą. Tai noras rasti labiau mūsų praktinę, sprendžiančiojo ir veikiančiojo, o ne stebinčiojo patirtį atitinkančią poziciją nei įvairių rūšių (istorinis, psichologinis, kultūrinis) reliatyvizmas, bet kartu noras išvengti „aklo“ ir griežto objektyvumo siekio bet kokia, net ir pačios etikos, kaina. Galima sakyti, kad Nagelio ir Dworkino svarstymai apie moralės objektyvumą – tai kvietimas kiekvienam mūsų rimtai priimti tą perspektyvą į pasaulį, kurios laikydamiesi veikiame, bei leisti sau drąsiai svarstyti apie gėrį ir blogį, teisingumą ir neteisingumą, laimę, narsą, kilnumą, išdavystę, draugystę. Tai kvietimas būti pilnai ir nuoširdžiai įsitikinusiems savo sprendimu, tuomet galbūt klysti ir vėl svarstyti – taip, tarsi nuo to objektyviai priklausytų kiekvieno mūsų gyvenimas. Nes iš tiesų juk ir priklauso.

 

1 Thomas Nagel (g. 1937) – JAV filosofas. Žinomiausi darbai: The Possibility of Altruism (1970), The View from Nowhere (1986), What does it all Mean?: A Very Short Introduction to Philosophy (1987). Ronald Dworkin (1931–2013) – JAV filosofas. Lietuviškai paskelba: Rimtas požiūris į teises (2004), Teisės imperija (2005; 1986), Principo reikalas (2006; 1985).

2 John Leslie Mackie – australų filosofas, vienas žinomiausių veikalų – Ethics: Inventing Right and Wrong (1977). Gynė moralinį skepticizmą ir teigė, kad moralės ir vertybių objektyvumas neįmanomas. Vienas jo argumentų buvo grįstas teiginiu, jog neegzistuoja niekas, į ką moraliniai teiginiai nurodytų (dalelės, savybės ir pan.), kad būtų galima patvirtinti ar paneigti jų klaidingumą. Dworkinas, atsižvelgdamas į argumento pobūdį, Mackie įvardija klaidos skeptiku, emotyvistus – statuso skeptikais.

3 Emotyvizmas – metaetinė pozicija, teigianti, jog etiniai sprendiniai nėra tikri sprendiniai, kurie galėtų apeliuoti į tiesą ar klaidingumą, tai – tik mūsų emocijų išraiška.

4 Aristotle, Metaphysics, translated by Hugh Lawson-Tancred, London: Penguin Books, 2004, p. 4 (980a).

5 Immanuelis Kantas, Grynojo proto kritika, iš vokiečių kalbos vertė Romanas Plečkaitis, Vilnius: Margi raštai, 2013, p. 9.

6 Thomas Nagel, The View from Nowhere, Oxford: Oxford University Press, 1986, p. 4.

7Ibid., p. 209.

8Ibid., p. 198.

9Ibid., p. 187.

10Ibid., p. 139.

11Ibid., p. 5.

12 Ronald Dworkin, Justice for Hedgehogs, Cambridge: Harvard University Press, 2011, p. 28.

13 Thomas Nagel, op. cit., p. 27.

14Ibid., p. 111.

15 Ronald Dworkin, op. cit., p. 9.

16Ibid., p. 418.

17 Thomas Nagel, op. cit., p. 168.

18 „Gero gyvenimo“ sampratą pats Dworkinas sieja su aristoteliškos eudaimonia modernizuota versija. Ji turėtų apimti tai, kas realizuotų mano, kaip orios ir autentiškos asmenybės gyvenimą ir leistų jį laikyti objektyviai geru (Ronald Dworkin, op. cit., p. 184–187, 191).

19Ibid., p. 91.

20 Ronald Dworkin, op. cit., p. 94.

21Ibid., p. 39.

Naujasis židinys