Ar įmanoma tikinčiajam protestantui dalyvauti kataliko sutuoktinio Eucharistijoje? Lietuvoje šiuo klausimu mažai diskutuojama, nes atsakymas aiškus – ne, negalima. Katalikiškos tradicijos šalyje nėra lengva suprasti, su kokiais sunkumais susiduria mišrią santuoką sudarę dviejų skirtingų konfesijų krikščionys.

Mano bičiulė vokietė visada su skausmu prisimena, kad sekmadieniais jų darni šeima skildavo – ji su tėčiu eidavo į katalikų bažnyčią, o mama – prie kryžkelės sukdavusi kairėn.

Susiskaldymo pasekmes jautriai patiria ir ekumeninių bendruomenių nariai, pavyzdžiui, Taize, fokoliarai, Bose vienuolynas ir daugelis kitų: taip, visi esame viena Kristuje, tačiau prie altoriaus kartu artintis dar negalime. Vokietijoje, kurioje katalikai ir protestantai tarsi dalija šalį pusiau, vyskupai mėgina rasti atsakymą į skausmingą situaciją. Paremti tas šeimas, kurioms krikščionybė yra dar svarbi. Kaip tai įmanoma?

Abejonės dėl projekto

Italų komentatorius Andrea Tornieli „Vatican insider“ publikacijoje pristato pastarojo meto raidą šiuo klausimu Vokietijoje. Vasario mėnesį šios šalies vyskupų konferencija kvalifikuota dviejų trečdalių dauguma patvirtino dokumento projektą, kuriuo norima „kai kuriais atvejais“suteikti galimybę nekatalikui krikščioniui sutuoktiniui priimti komuniją. Tačiau kovo 22 d. keletas Vokietijos vyskupų parašė Tikėjimo doktrinos kongregacijai bei Popiežiškajai krikščionių vienybės tarybai, prašydami Šventojo Sosto nuomonės šiuo klausimu ir bendrų kriterijų, galiojančių visai Bažnyčiai, o ne tik vienam jos regionui.

Kardinolas Rainer Maria Woelki

Žinią apie šį laišką paskelbė Vokietijos dienraštis „Kölner Stadt-Anzeiger“. Laišką pasirašė Kelno arkivyskupas kardinolas Raineris Maria Woelki, Bambergo arkivyskupas Ludwigas Schickas, Augsburgo arkivyskupas Konradas Zdarsa, Eichšteto vyskupas Gregoras Maria Hanke, Passau vyskupas Stefanas Osteris ir Rudolfas Voderholzeris.

Trijų puslapių laiške, adresuotame arkivyskupuiLuisui Ladaria Ferreriui, Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektui, ir kardinolui Kurtui Kochui, Krikščionių vienybės tarybos prezidentui, klausiama, ar tokiu svarbiu klausimu, kaip leidimas priimti komuniją nekatalikui tikinčiajam, sprendimą gali priimti pavienė Vyskupų konferencija, ar nėra būtinas „visuotinės Bažnyčios“, vadinasi, „popiežiaus sprendimas“, kuris ir galiotų visur. Kelno arkivyskupas vėliau, pasirodžius laiškui viešumoje, pabrėžė, kad pasirašiusiųjų nuomone, sprendžiant „tokį svarbų Tikėjimui ir Bažnyčios vienybei klausimą, dera vengti atskirtų nacionalinių sprendimų ir būtina rasti globaliai sujungiantį, pritaikomą sprendimą ekumeninio dialogo keliu“.

Individuali prieiga

Septyni vokiečių vyskupai šios iniciatyvos ėmėsi neinformuodami Vyskupų konferencijos pirmininko kardinolo Reinhardo Marxo, Municheno ir Freisingo vyskupo. Reaguodamas į tai, balandžio 4 d. jis sakėsi esąs nustebintas ir priminė, kad sielovadinis projektas, apie kurį buvo diskutuojama vasarį Vokietijos vyskupų asamblėjoje, buvo juodraštis, o ne galutinis tekstas.

Baigiamajame Vyskupų konferencijos komunikate, paskelbtame vasario 22 d., teigiama: „Vyskupai balsavo dėl sielovadinio projekto evangelikams partneriams „orientacinių gairių“, kurios leistų priimti šį sakramentą, esant tam tikroms sąlygoms.“ Būtina sąlyga yra ta, kad evangelikas partneris, „po brandaus ištyrimo pokalbyje su parapijos kunigu ar kitu kunigo paskirtu asmeniu, būtų pasiekęs savo sąžinėje pritarimą Katalikų Bažnyčios tikėjimui“, šitaip nutraukdamas „sunkią dvasinę situaciją ir trokšdamas patenkinti stiprų troškimą priimti Eucharistiją“.

Dokumento projekte įvardinta ir Vokietijos vyskupų patvirtinta būtina prielaida yra ta, kad krikščionis nekatalikas sutuoktinis „teigtų katalikišką tikėjimą Eucharistija“ ir po pokalbio su parapijos kunigu būtų gavęs leidimą priimti komuniją per Mišias drauge su savo kataliku vyru ar žmona.

2015 m. lankydamasis vokiečių liuteronų bendruomenėje Romoje, popiežius Pranciškus, atsakydamas į klausimą, teigė, kad nors bendra tvarka protestantams nėra leidžiama priimti Eucharistiją, sprendimas turėtų būti priimamas, atsižvelgiant į individualią sąžinę. Popiežius atrodė atviras šiai galimybei, atsižvelgiant į atskirus atvejus. 

Anot Pranciškaus, lieka atviras klausimas, į kurį turi atsakyti teologai, ar „Viešpaties vakarienė yra mūsų kelionės galutinis tikslas ar tos kelionės viatikas?“

Apaštaliniame paraginime Amoris laetitia šis klausimas aptariamas 247 paragrafe:„Ypatingo dėmesio reikia problemoms, susijusioms su mišriomis santuokomis. Santuokos tarp katalikų ir kitų pakrikštytųjų „dėl savo ypatingos prigimties turi daug elementų, kurie brangintini bei plėtotini ir dėl jų vidinės vertės, ir dėl indėlio, kuriuo jos gali prisidėti prie ekumeninio sąjūdžio“. (…)

Dėl bendro dalyvavimo Eucharistijoje atmintina, kad „sprendimas, ar nekatalikiškoji santuokos pusė gali priimti eucharistinę Komuniją, daromas laikantis bendrųjų normų šiuo klausimu, liečiančių ir Rytų krikščionis, ir kitus krikščionis ir atsižvelgiant į ypatingą situaciją, kai du krikštyti krikščionys priima krikščioniškosios Santuokos sakramentą. Nors sutuoktiniai mišrioje santuokoje dalijasi Krikšto ir Santuokos sakramentais, eucharistinis bendrumas gali būti tik išimtis, ir kiekvienu atveju turi būti laikomasi aukščiau išdėstytų normų.“

Pranciškus čia cituoja 1993 metais išleistą Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadovą, kuris pabrėžia problemos kompleksiškumą ir apibrėžia vyskupų bei vyskupų konferencijų kompetencijas.

Užbaigdamas Vokietijos vyskupų spaudos konferenciją, kardinolas Marxas suabejojo šio sielovadinio projekto inovatyvumu, primindamas, jog išties vyksta tolemesnė raida to, kas jau buvo įtraukta į Bažnytinę teisę: kai kuriais atvejais protestantai sutuoktiniai gali priimti komuniją, užtikrinus, kad evangelikas partneris „priima katalikišką tikėjimą Eucharistija“, ir kad tai vyksta po dialogo su katalikų parapijos kunigu.

Priimdami sprendimą Vokietijos vyskupai – atvirumo vardan – remiasi Kanoninės teisės kodekso 844 kanono, 4 paragrafu, kuris teigia: „Esant mirties pavojui arba, diecezijos vyskupo ar Vyskupų konferencijos nuomone, atsiradus kitai būtinybei, katalikų dvasininkai leistinai teikia minėtus sakramentus taip pat ir kitiems krikščionims, neturintiems pilno bendravimo su katalikų Bažnyčia, kurie negali pasiekti savo bendruomenės dvasininko ir jų prašo laisvu noru, jei tik šių sakramentų atžvilgiu pritaria katalikų tikėjimo požiūriui ir yra geranoriškai nusiteikę.“

Kardinolas Reinhard Marx

Tiesa, vyskupai labiausiai rėmėsi alternatyviu Lotyniško kodekso teksto vertimu, – pabrėžė kardinolas Marxas, primindamas tai, ką Jonas Paulius II rašė enciklikoje Ecclesia de Eucaristia (2003), kur vietoj „didelės būtinybės“ kalbama apie „didelį amžinojo išganymo poreikį“.

Jono Pauliaus II tekstas (n. 45) sako: „Koncelebracija, kai nėra visiškos bendrystės, neleistina, tačiau to negalima pasakyti apie Eucharistijos teikimą ypatingomis aplinkybėmis pavieniams asmenims, priklausantiems Bažnyčioms ar bažnytinėms bendruomenėms, kurios nėra visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia. Šiuo atveju siekiama atsiliepti į pavienio tikinčiojo didelį amžinojo išganymo poreikį, o ne praktikuoti interkomuniją, kuri negalima, kol visiškai neatkurti regimi bažnytinės bendrystės saitai.“

Enciklikoje Ut unum sint (n. 46) Jonas Paulius II pats išdėstė, kaip brangina nuostatus, leidžiančius, tinkamai pasvėrus, pasirūpinti sielų išganymu: „Čia džiugu priminti, jog katalikų kunigai tam tikrais atvejais gali teikti Eucharistijos, Atgailos ir Ligonių sakramentus krikščionims, nesantiems visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, tačiau karštai trokštantiems sakramentus priimti, to paties prašantiems ir rodantiems tikėjimą, kurį šių sakramentų atžvilgiu išpažįsta Katalikų Bažnyčia. Ir priešingai, tam tikrais atvejais ir ypatingomis aplinkybėmis katalikai irgi gali dėl šių sakramentų kreiptis į dvasininkus tų Bažnyčių, kuriose jie galiojamai teikiami.“

Vokietijos vyskupai, siekdami atvirumo, teigė, kad šis „didelis dvasinis poreikis“ arba, kaip lietuviškame tekste rašoma, „didelis amžinojo išganymo poreikis“ gali iškilti mišrioje santuokoje su nekataliku krikščioniu.