Balandžio 10 d. minime palaimintąjį Antaną Neirotą.

Antanas gimė Šiaurės Italijoje XV a. Jis įstojo į dominikonų ordiną Florencijoje. Tuo metu vienuolyno vyresniuoju buvo šv. Antoninas (jo šventė minima gegužės 10 d.). Šv. Antoninas padarė jam didžiulę įtaką. Laivą, kuriuo brolis Antanas plaukė iš Neapolio į Siciliją, užgrobė piratai. Antaną nuvežė į Tunisą ir pardavė į vergovę. Jam pavyko išsikovoti laisvę, tačiau Antanas nutolo nuo Bažnyčios, atsisakė savo tikėjimo Jėzumi ir vienuolinio pašaukimo. Priėmė Koraną, ėmė praktikuoti musulmonų tikėjimą, galiausiai vedė. 

Tuo metu mirė jo buvęs dominikonų vyresnysis, šv. Antoninas. Ši mirtis sukrėtė Antaną. Pasakojama, kad  vieną naktį vizijoje jį aplankė Antoninas. Pasikalbėjimas tarp dviejų vyrų radikaliai pakeitė Antaną. Jis ėmė nuoširdžiai gailėtis, jog išdavė Viešpatį, suprato, kad gali būti tik kataliku bei pajuto, jog jis labai nori grįžti į dominikonų ordiną. 

Pal. Antanas išsiuntė savo žmoną atgal į jos šeimą. Vėl apsivilko savo baltą dominikonišką abitą. Nepaisydamas baimės, nuėjo pas Tuniso valdytoją. Didžiulė minia susirinko ir valdytojas išėjo į aikštę. Brolis Antanas viešai prisipažino padaręs baisią klaidą. Jis sakė esąs katalikas, tikintis ir mylintis Jėzų. Jis buvo dominikonas ir norįs toks likti visą gyvenimą. Valdytojas supyko, ėmė grasinti ir pažadėjo atsilyginti, jei Antanas atsiims žodžius, kuriuos ką tik pasakė. Tačiau Antanas atsisakė, nors ir žinojo, kad tai reiškia mirtį.

Antanas suklupo ir ėmė melsti drąsos atiduoti gyvybę už Jėzų. Minia jį ėmė daužyti akmenimis. Antanas nenustojo melstis, prašydamas tvirtybės likti ištikimam Viešpačiui, ir netrukus prarado sąmonę. Mirė kankinio mirtimi 1460 m. Keli pirkliai iš Genujos (Italija) parvežė jo palaikus į gimtinę.