Laisvos visuomenės institutas (LVI) neseniai viešojoje erdvėje gavo pylos dėl neigiamos pozicijos Stambulo konvencijos atžvilgiu. Gaila, bet Konvencijos šalininkai pasirinko nutylėti esminius LVI ir kitų organizacijų argumentus bei aktualias naujienas: pavyzdžiui, faktą, kad Europos Tarybai (ET) mes išsiuntėme bendrą 333 nevyriausybinių organizacijų iš 9 Europos šalių kreipimąsi dėl neaiškių Konvencijos nuostatų. Daug lengviau nepritariančiuosius Stambulo konvencijos ratifikavimui pavadinti smurto prieš moteris ir vaikus šalininkais, tamsuoliais ir stengtis pažeminti jų reputaciją. Tai lengviausias būdas nukreipti dėmesį nuo esmės – to, kad Stambulo konvencija yra radikalaus feminizmo ir genderizmo ideologijos postulatus įtvirtinanti Konvencija. Kadangi šia tema yra skelbta labai daug argumentų, atsakant oponentams norėtųsi paminėti tik kai kuriuos mažiau žinomus faktus apie Konvencijos genderizmui tiesiamą kelią.

Vargu ar daug žmonių Lietuvoje žino, kad Konvencijos tekstas parengtas oficialiai dalyvaujant LGBT organizacijos atstovams. Dokumentui parengti 2008 metų pabaigoje iš Europos Tarybos valstybių narių atstovų sudarytas CAHVIO komitetas. Jo nariai iš viso susitiko devynis kartus. Be ET šalių narių atstovų, kuriant Konvenciją dalyvavo ir keletas nevyriausybinių organizacijų, tarp kurių po penkto susitikimo atsirado ir atstovai iš Tarptautinės lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir interseksualų asociacijos Europos padalinio, ILGA-Europe. Kodėl LGBT interesams atstovaujanti organizacija dalyvauja rašant Stambulo konvenciją? ET puslapyje oficialiai pateikiami ir keturi šaltiniai (contributions), kurie prisidėjo prie Stambulo konvencijos turinio. Vienas iš jų – asociacijos ILGA dokumentas, pabrėžiantis poreikį, kad „Konvencija efektyviai adresuotų šalims narėms įsipareigojimus, skirtus prevencijai ir kovai su smurtu prieš lesbietes, biseksualias ir transseksualias moteris“. Dokumente aiškiai atskiriamos biologinė ir socialinė lytys bei pabrėžiamas valstybinių plataus masto ugdymo kampanijų poreikis siekiant eliminuoti minėtų mažumų diskriminaciją. Skyriuje, skirtame švietimui, ILGA rekomenduoja užtikrinti, kad berniukams ir mergaitėms būtų teikiamas švietimas be išankstinių nuostatų dėl stereotipinių biologinių lyčių vaidmenų bei ugdomas teigiamas jų požiūris į asmenis, kurių lytis, lyties tapatybė ir seksualinė orientacija yra kitokios. Taip pat skatinama išplėsti ugdymo priemones ir kursus potencialių smurtininkų grupėms, pavyzdžiui, jauniems vyrams, nes šie dažniausiai „pasižymi homofobija ir transfobija“. Kursus, kurie skatintų toleranciją ir kalbėtų apie LGBT vertybes, siūloma rengti ir įvairių profesijų atstovams: medikams, policininkams, socialiniams darbuotojams ir pan. Jau seniai aišku, kad, prisidengiant paplitusiomis patyčiomis bei smurtu prieš LGBT, yra formuluojamas siekis „perauklėti“ visuomenę nuo vaikų iki specialistų. Visuomenėse, kuriose dėl skirtingos pasaulėžiūros homoseksualumas, biseksualumas bei transseksualumas ne visiems priimtinas, „perauklėjimui“ pasitelkta Stambulo konvencija, kuri panašias su ugdymu susijusias nuostatas formuluoja kiek aptakiau ir plačiau.

Antra, gender sąvoka Konvencijoje – ratifikavusioms šalims privalomame tarptautinės teisės dokumente – yra pernelyg neaiški. Štai Seimo narė Dovilė Šakalienė sako, kad gender tėra baubas, o Viktorija Čmilytė-Nielsen vadovaujasi logika, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos angliškame vertime „lytis“ irgi išversta kaip gender. Pastarasis argumentas yra niekinis. Stambulo konvencijos kritikai kovoja ne prieš žodį, o kvestionuoja sąvokos gender prasmę. Lietuvoje Konvencijos išalkusios feministės tikriausiai pamiršta, kad Konvencija nėra Vasario 17-osios deklaracijos statusą turintis dokumentas, o privalomus įsipareigojimus šalims sukuriantis teisės aktas. Jeigu šiandien net Konstitucinių Teismų teisėjams staiga tampa neaiškios „šeimos“, „gyvybės“, „santuokos“ prasmės, tai ką kalbėti apie Konvencijoje esančią plačią ir neaiškią socialinės lyties sąvoką. Pačioje Konvencijoje gender apibūdinama kaip „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Tai apibrėžimas, kuriuo privaloma vadovautis. Tikrai nėra galimybės vietoje Konvencijoje duoto apibrėžimo gender suprasti kaip „lyties“ vertimą. Tačiau šis apibrėžimas neaiškus. Kas bus tas išminčius, kuris spręs, kas ta konkreti „elgsena“, „vaidmenys“, „veikla“ ir „bruožai“, kuriuos reikia naikinti kaip stereotipiškus? Gal minėtosios Seimo narės arba užsienio reikalų ministras?

Beje, viena Seimo narė tamsuoliams pateikia keletą stereotipinių bruožų pavyzdžių. Skaitytojui neva turi prašviesėti akys, kad nekalbama apie stereotipus, jog moterys tuokiasi su vyrais, berniukai nedėvi sijonų, o mergaitės neturi penio. To esą niekas neginčys. Kodėl? Nes taip savo straipsnyje pasakė Seimo narė? Būtent daugiau konkretumo tekste bei galimybės šalims daryti išlygas dėl neaiškių ir ideologinių Konvencijos nuostatų paprašė 333 nevyriausybinės organizacijos Europos Tarybai išsiųstame rašte. Ir visgi net jei užsimerktume prieš gender sąvoką, negalima ignoruoti Konvencijos 3 straipsnyje įrašyto reikalavimo užtikrinti, kad šios Konvencijos nuostatas [...] Šalys įgyvendintų be diskriminacijos dėl bet kokių priežasčių, pavyzdžiui, biologinės ar socialinės lyties, [...] seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės. Ką reiškia „diegiant mokymą apie nestereotipinius lyčių vaidmenis“ nediskriminuoti dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės? Kuo turėtų pasižymėti tokio mokymo turinys? Ar genderizmo postulatai apie lytinę tapatybę (tiksliau – šimtus tapatybių) ir įvairias seksualines orientacijas turi būti priimtini visiems? Štai Rumunijoje, kurioje didžioji visuomenės dalis nė nepastebėjo, kad buvo ratifikuota tokia Gender konvencija, Vrancea regione be tėvų žinios surengta pamokėlė moksleiviams. Jos metu transseksualas aiškino vaikams, kaip gera atrasti savo tapatybę. Renginyje liaupsių susilaukė ir Stambulo konvencija, kurios dėka Rumunijos vaikai pagaliau atras savo tikrąją prigimtį ir išsilaisvins iš stereotipų.

Trečia, ratifikavusiose šalyse Konvencijos tarnystę genderizmo ideologijai patvirtina ir jos šalininkai. Daugelis žino, kad Konvencijos įgyvendinimą šalyse prižiūri GREVIO komitetas. Jis analizuoja šalių situaciją ir teikia joms rekomendacijas. Raginu pasiskaityti kol kas negausią GREVIO ataskaitų medžiagą, kurioje netrūksta perliukų: nuo siūlymo Albanijos profesiniame mokyme įtraukti privalomą kursą apie smurtą prieš moterį iki rekomendacijų Danijai nešvaistyti resursų pagalbai vyrams, nukentėjusiems nuo smurto, ir labiau susikoncentruoti ties pagalba moterims. Bet svarbiausia: kiek iš mūsų žino, kad paraleliai oficialioms vyriausybių ataskaitoms apie Konvencijos įgyvendinimą, tokias ataskaitas, arba tiksliau – nusiskundimų šalies padėtimi rinkinius, ratifikavus Konvenciją Europos Tarybai gali teikti ir nevyriausybinės organizacijos? Tos pačios organizacijos, kurios šiandien Lietuvoje reikalauja Stambulo konvencijos, puikiai žino, kad ją ratifikavus, GREVIO komitetui galės teikti vadinamąsias „šešėlines ataskaitas“ (shadow reports). Kiek GREVIO į jas atsižvelgs – pamatysime ateityje, tačiau įdomu stebėti, kaip Konvencijos šalininkai išsiduoda nuo pat pradžių žinoję, kam skirtas šis dokumentas. Įvairiose šalyse organizacijos, kurių atstovai prieš ratifikavimą kartojo, kad „jokios gender ideologijos Konvencijoje nėra“, savo ataskaitose teikia rekomendacijas, kaip tą ideologiją diegti. Jei mes, tamsuoliai, prigimtinės šeimos ir dviejų lyčių šalininkai, išsigalvojame, kad Konvencija siekia normalizuoti skirtingas socialines lytis, lyties tapatybes ir seksualines orientacijas, tai kodėl „šešėlines ataskaitas“ rašantys ekspertai GREVIO komitetui pateikia siūlymus, kaip, pavyzdžiui, mokyti apie LGBT teises socialinius darbuotojus (Austrija) ar parengti daugiau edukacinės medžiagos apie LGBT vertybes siekiant kovoti su homofobija ir transfobija (Juodkalnija). Ypač iškalbinga yra Turkijos NVO „šešėlinė ataskaita“. Nevyriausybininkai (moterų ir LGBT organizacijos) pasiskundė, kad kovai su smurtu skirtame nacionalinės teisės akte, „nepaisant moterų organizacijų pastangų, nebeliko „socialinės lyties“ sąvokos“. Jų teigimu, ši sąvoka išimta, nes apima ir LGBTIQ narius. NVO rekomenduoja „socialinės lyties“ sąvoką įdiegti į Turkijos teisę, nes ši sąvoka leidžia kalbėti apie nelygybę globaliau. Taigi toks veikimo mechanizmas yra ne kas kita, bet puikus kelias feminisčių ir LGBT organizacijoms tarptautiniu mastu skųsti savo šalis ir skatinti pokyčius genderizmo naudai.

Nors bandoma sudaryti įspūdį, kad besipriešinantys Konvencijai yra atsilikėliai, tai nėra tiesa. Įvairiose šalyse šį pavasarį pilietinė visuomenė ėmė vienytis prieš Stambulo konvenciją. Visur remiamasi panašia idėja: Konvencija atvirai diegia genderizmo ideologiją. Jei Lietuvai atstovaujantys Seimo nariai tiki, kad mūsų šaliai šios ideologijos reikia, gali ratifikuoti Stambulo konvenciją. Bet prieš tai darydami tegul kruopščiai išsiaiškina, kokį dokumentą jie nori padovanoti Lietuvai, ir supranta, kad daro tai be skrupulų meluodami Lietuvos žmonėms.