Kristina Jatautaitė (kalėjimo viršininkė Matrona Mama Morton) miuzikle „Čikaga“.

Retas gerbėjas patikėtų, kad, atrodytų, gera iš prigimties šviesiaplaukė džiazo atlikėja, kvarteto „Cappella'A“ vokalistė KRISTINA JATAUTAITĖ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuzikle „Čikaga“ meistriškai įkūnijo moterų kalėjimo viršininkę Matroną Mama Morton.

„Teatro scenoje neturiu jokių tabu. Ir mano personažui jokios baimės negalioja“, – sako du mažamečius vaikus su vyru auginanti atlikėja K. Jatautaitė. Natūralu, kad kalbame ne tik apie karjerą, bet ir motinystės derinimą su aktyvia vokalistės scenine veikla.

Kristina Jatautaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip nusprendėte dalyvauti atlikėjų į Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatro statomą miuziklą „Čikaga“ atrankoje? Gal buvote numačiusi ir norimą vaidmenį?

Kai tik sužinojau, kad Klaipėdoje bus statomas miuziklas „Čikaga“, iškart nusprendžiau dalyvauti atrankoje, ir tai buvo nesvarstytina. Priežastys yra kelios. Miuziklo žanras man labai artimas. Studijavau džiazo vokalą Klaipėdos universitete, o tai leidžia prisitaikyti daugelyje kitų muzikos stilių ir žanrų, pavyzdžiui, miuzikle.

Dar viena svarbi priežastis buvo tai, kad miuziklą statė režisierė Rūta Bunikytė. Ji režisūros meistrė, profesionalė, tad Rūtos Bunikytės vardas man asocijuojasi su aukštos kokybės ženklu. Tai žinau iš ankstesnių jos darbų, kuriuose man teko dalyvauti.

Vaidmens nebuvau numačiusi, bet nuojauta kuždėjo, kad tai galėtų būti kalėjimo prižiūrėtoja Matrona Mama Morton. Ir nuojauta manęs neapgavo.

Matrona Mama Morton iš miuziklo „Čikaga“ – kokia ji?

Mano Matrona Mama Morton yra moterų kalėjimo viršininkė – karalienė, ryški, valdinga, ypatinga, užsukusi juodų pinigų sistemėlę – paslauga už dovanelę. Niekas nevyksta be Mamos žinios kalėjime.

Kuriant vaidmenį man svarbu susikurti dar daugiau aplinkybių, negu apie jį yra žinoma tam, kad dar labiau įsijausčiau ir galėčiau išpildyti. Kaskart eidama į sceną be to, kad turiu techniškai viską gerai atlikti, kas buvo užgalvota, atidirbta – mano galvoje sukasi vienintelė mintis – uždavinys, kad tik būtų įdomu žiūrovui. Ir žiūrėti į mane, ir klausytis. Ir nulipus nuo scenos manęs ta mintis nepaleidžia – mąstau, ar tikrai buvo įdomu.

Kodėl verta pamatyti miuziklą „Čikaga“?

Negalėčiau įvardyti, kam siūlyčiau pamatyti miuziklą ir kam – ne. Siūlau jį pamatyti absoliučiai visiems. Visų pirma miuziklo populiarumas visame pasaulyje jau kalba pats už save: nuostabiausia muzika, įdomūs režisūriniai, choreografijos sprendimai, kostiumai, artistai. Kiekvienas ras, ko pasisemti, ir išeis praturtėjusia siela.

Jei kalbėtume apie jaunesnę auditoriją, tai miuzikle yra scenų, kur artistės sukasi ant stulpų ir kostiumai nėra labai dengiantys kūnus, tačiau viskas yra pateikta itin estetiškai ir subtiliai.

Kūrėjai su susižavėjimu kalba apie miuziklo „Čikaga“ muzikos vadovą – garsų vokalo specialistą, profesorių iš Didžiosios Britanijos Dereką Barnesą. Kaip vertinate jūs?

O taip! Jis ir man paliko neišdildomą įspūdį. Jo požiūris ir atsidavimas darbui tikrai įkvepia. Jam svarbios detalės ne tik muzikoje, bet ir disciplinoje. Tai žavi ir priverčia dar labiau pasitempti. Gaila, neteko dalyvauti jo mokymuose, bet, viliuosi, dar bus galimybė.

Kristina Jatautaitė miuzikle „Čikaga“.

Teatro scenoje neegzistuoja jokie tabu, o kitose scenose labai svarbus renginio kontekstas, ir nevalia būtų peržengti tam tikrų ribų.

Ar „Čikaga“ – pirmas Jūsų darbas teatre? Neplanuojate sukti į šią sritį?

Ne, pirmasis darbas teatre buvo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytoje muzikinėje dramoje „Adata“, po to sekė miuziklas „Boni ir Klaidas“, dabar – miuziklas „Čikaga“.

Darbas teatre man vis dar ir, tikiuosi, visada atrodys labai romantiškas, ir, neslėpsiu, man toks darbo modelis labai tiktų ir patiktų. Kai vyksta repeticijos teatre ar pasirodymai, visada džiaugiuosi turėdama galimybę dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, nes man telieka pasirūpinti tik savo vaidmeniu. Visa kita yra pasirūpinta kitų – nereikia sukti galvos dėl įgarsinimo, apšvietimo, kostiumų, grimo ir t. t. Tačiau kol kas man, auginančiai du mažus vaikus ir turinčiai dar kelias veiklas, priimtinesnis laisvai samdomos artistės statusas.

Ar jūsų sceninėje veikloje yra tabu, kurio neperžengtumėte?

Manau, teatro scenoje neegzistuoja jokie tabu, o kitose scenose labai svarbus renginio kontekstas, ir nevalia būtų peržengti tam tikrų ribų.

Džiazo atlikėja, kvarteto „Cappella‘A“ vokalistė, anksčiau grupės „Studija“ vokalistė, įvairiausių muzikinių projektų dalyvė. Kuri iš šių veiklų jums svarbiausia? Kokius naujus projektus, veiklas planuojate? Kaip suspėjate, nes dauguma jūsų veiklų sostinėje, jei neklystu?

Visos mano veiklos yra svarbios, nes muzika ir dainavimas man yra savirealizacija. Taip susidėlioja, kad vienu metu aktyviau tenka dainuoti su „Cappella’A“. Ateina metas, kai daugiau laiko skiriu tradicinei džiazo muzikai, vyksta repeticijos su diksilendo kolektyvu „Memelander“.

Pastaruoju metu verda intensyvus darbas su roko grupe „Royce“, nes greitai bus pristatyta naujausia plokštelė. Netrukus lėksiu į repeticiją su Palangos orkestru, nes rengiame koncertinę programą, skirtą kompozitoriaus Andrew Lloydo Webberio jubiliejui. Labai noriu pasidžiaugti ilgiausiai trunkančia veikla – dainavimu „Cappella’A“. Balandžio 1-ąją švęsime 15 metų kartu scenoje jubiliejų.

Kaip suderinate šeimą ir darbą? Kaip atsipalaiduojate po darbų?

Šeimą ir darbą suderinti nelengva. Čia tokios svarstyklės: daugiau darbo – kenčia šeima. Ir atvirkščiai. Bet viskas įmanoma, žinoma, ne be supratingos partnerystės šeimoje ir, žinoma, kai turime aukso vertės senelius. Mūsų šeimos pasiekta sintezė – kai pavyksta viską suderinti – tai man suteikia daug laimės.

Po repeticijų ir darbų būnu su šeima. Pramogaujame visi kartu tiek, kiek pavyksta. Džiaugiamės snieguotos žiemos malonumais, vaikštome prie jūros.

Kristina Jatautaitė miuzikle „Čikaga“.

Kokio amžiaus jūsų vaikai? Kokią tai įtaką daro pasiruošimui vaidmenims? Gal esate universali mama, vienu metu gebanti atlikti keletą darbų?

Su vyru Gabrieliumi auginame ketverių metų Herkų ir vienų metų Ievą. Besiruošdama vaidmenims ar koncertui pastaruosius ketverius metus turėdavau tikrą iššūkį – tekdavo tai daryti paslapčia, sulaukus pietų ar nakties miegelio, nes Herkus neleisdavo dainuoti. Būdamas kūdikis imdavo verkti, o paūgėjęs – tiesiog šokdavo ant kaklo ir šaukdavo: „Nedainuok“.

Visaip analizavau, kodėl taip nutinka: ar jam nepatinka, kaip dainuoju, ar dainos negražios, bet dainuojant linksmiausias vaikiškas daineles būdavo tas pats. Galų gale supratau, kad jis tiesiog graudinasi. Dėl šios priežasties mūsų mažąjai Ievai neteko užmigti su lopšinėmis. Bet viskas yra laikina, ir sūnus visai neseniai paprašė, kad jam padainuočiau.

Esu tokia pati universali mama, kaip ir visos mamos. Mes visos galime daryti daug darbų vienu metu ir numatyti bent du žingsnius į priekį. Bet čia apie buitį. Na, o dainų, kurias atlieku miuzikle, neteko dainuoti gaminant vakarienę. Iš tiesų man reikalingas atskiras laikas ir erdvė darbų ruošai, nes būtina maksimali dėmesio koncentracija.