Susitikęs su vienu akluoju, Jėzus padaro gana keistą veiksmą: jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis (Jn 9, 6). Apie šią vietą teko girdėti įvairių pamąstymų, nuo atlikto maginio akto iki to, kad seilės turi gydomųjų savybių ir pan. 

Neseniai, skaitydamas Gintaro Beresnevičiaus knygą „Eglė žalčių karalienė ir lietuvių teogoninis mitas“, atradau įdomią mintį: „spjovimas, kaip žinoma, archajiškas religinis ar maginis veiksmas, seilėse slypi asmens esmė, siela, esencija ir pan. Spjovimas tai galių perdavimas, Dievo seilės, kaip ir jo dvasia – Dievo esmės išraiška“ (p. 115). Iškart po to Jėzus nusiunčia akląjį nusiplauti akis į Siloamo tvenkinį ir šis iš karto praregi.

Šios mintys kreipia link sukūrimo pasakojimo, tad stabtelėkime ties dviem aspektais:

I. Jėzus seilėmis patepa aklojo akis, kartu panaudodamas ir purvą. Prisiminkime, kaip buvo sukurtas žmogus: tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe (Pr 2, 7).  Tad gal tas seilių ir molio mišinys simbolizavo žmogaus perkūrimą (nes šis buvo aklas nuo gimimo, tad reikėjo perkurti iš naujo).

II. Tai, kad aklasis turėjo apsiplauti tvenkinio vandeniu, vėlgi mus kreipia į kūrimo aktą, nes vanduo biblinėje ir apskritai krikščioniškoje simbolikoje paprastai ir simbolizuoja kūrimą arba perkūrimą.