Balandžio 12 d. minime Šv. Juozapą Moskatį, gydytoją (1880–1927).

Sep­tin­ta­sis ma­gist­ra­to Fran­čes­ko Mos­ka­ti (Fran­ces­co Mos­ca­ti) ir Ro­zos De Lu­ka (Ro­sa De Lu­ca) sū­nus Juo­za­pas gi­mė 1880 m. lie­pos 25 d. Be­ne­ven­te, ta­čiau už­au­go Ne­apo­ly­je, kur jo tė­vas bu­vo pa­kvies­tas dirb­ti ape­lia­ci­nia­me teis­me.

Juo­za­pas bu­vo ap­do­va­no­tas ne tik gu­viu pro­tu, bet tu­rė­jo ir ypa­tin­gą re­li­gi­nių bei žmo­giškų vertybių po­jū­tį. To­dėl jis užjaus­da­vo skurs­tan­čiuo­sius ir ken­čian­čiuo­sius.

No­rė­da­mas dirb­ti jų la­bui, jis, kai at­ėjo me­tas, nu­ta­rė tap­ti gy­dy­to­ju ir kar­tu su me­di­ci­nos siū­lo­mo­mis prie­mo­nė­mis su­teik­ti pa­stip­ri­ni­mą ir ti­kė­ji­mu. Jis stu­di­ja­vo dė­da­mas di­de­les pa­stan­gas ir aukš­čiau­siais ba­lais su­ge­bė­jo įgy­ti di­plo­mą vos dvi­de­šim­ties. Da­ly­va­vo kai ku­riuo­se svar­biuo­se kon­kur­suo­se, juos lai­mė­jo, taip jam at­si­vė­rė ke­lias į pui­kią ir pa­to­gią kar­je­rą. Įgi­jo laips­nį, lei­džian­tį dės­ty­ti uni­ver­si­te­te, ir ėmė dirb­ti pres­ti­ži­nė­je Ne­apo­lio Me­di­ci­nos bei chi­rur­gi­jos aka­de­mi­jo­je. Ta­čiau vė­liau vi­sus sa­vo pro­to ir šir­dies ta­len­tus pa­šven­tė tar­nys­tei ne­tur­tin­giems li­go­niams, pa­si­rink­da­mas eta­ti­nio gy­dy­to­jo vie­tą se­niau­sio­je mies­to – Ne­pa­gy­do­mų li­go­nių – li­go­ni­nė­je. Šią li­go­ni­nę jis ma­nė esant ide­a­lia vie­ta sa­vo mi­si­jai, ku­rią bu­vo už­si­brė­žęs dar bū­da­mas vai­kas, ir ku­rią jis vie­no­je sa­vo kny­go­je trum­pai nu­sa­kė taip: „Li­go­ni­nė­se gy­dy­to­jų mi­si­ja – tai pa­si­tel­kus be­ga­li­nį Die­vo gai­les­tin­gu­mą, pa­dė­ti ir au­ko­tis.“

Iš šios idė­jos jis sė­mė­si įkvė­pi­mo sa­vo kaip gy­dy­to­jo gy­ve­ni­me, ne­tau­so­da­mas sa­vęs pa­si­šven­tė mal­dy­ti ki­tų kan­čias tiek kas­dien slau­gy­da­mas li­go­nius li­go­ni­nė­je ar ei­da­mas į lūš­nas lan­ky­ti mies­to var­gin­giau­sių­jų, tiek ir at­si­dė­da­mas stu­di­joms bei ty­ri­nė­ji­mams, kad ga­lė­tų įgy­ti nau­jų ži­nių ir pa­si­tar­nau­ti li­go­niams.

Jis bu­vo ne­pa­pras­tas diag­nos­ti­kas. Tais lai­kais, kai ana­li­zės bei ty­ri­mo prie­mo­nių be­veik ne­bu­vo, li­gos nu­sta­ty­mas la­bai pri­klau­sė nuo gy­dy­to­jo pa­si­ren­gi­mo ir in­tui­ci­jos. Ir čia Mos­ka­čio su­ge­bė­ji­mas diag­no­zuo­ti ste­bin­da­vo ir pa­čius jo ko­le­gas, ku­rie jo diag­no­zė­se įžvel­gė tar­si ką ste­buk­lin­go. O jis la­bai kuk­liai at­sa­ky­da­vo, jog yra ra­dęs slap­tą šal­ti­nį, iš ku­rio se­mia­si pil­no­mis rieš­ku­čio­mis. Tai bu­vo       Eu­cha­ris­ti­ja, ku­rią kas­dien pri­im­da­vo. Jis vi­sa­da sa­ky­da­vo, jog gy­vy­bę ku­ria
Die­vas, o mes esa­me Jo ben­dra­dar­biai, ta­čiau di­džiau­sią dar­bą pa­da­ro Jis.

Kar­tą jam pa­vy­ko tiks­liai diag­no­zuo­ti li­gą vie­nam dar­bi­nin­kui, ku­riam jo ko­le­gos vien­bal­siai bu­vo nu­sta­tę džio­vą, o iš tie­sų tai bu­vo plau­čių pū­li­nys, ku­ris, pa­rin­kus tin­ka­ma gy­dy­mą, bu­vo iš­gy­dy­tas. Lai­min­gas at­ga­vęs svei­ka­tą dar­bi­nin­kas žūt­būt no­rė­jo jam su­mo­kė­ti. O Mos­ka­tis at­sa­kė: „Jei­gu man vis tiek no­ri at­si­ly­gin­ti, tai pri­eik iš­pa­žin­ties, nes tai Die­vas ta­ve iš­gel­bė­jo.“

Su ne­tur­tin­gai­siais jis taip elg­da­vo­si vi­sa­da, – ne­im­da­vo at­ly­gio. O pri­rei­kus ir pats jiems duo­da­vo ko­kią mo­ne­tą. Jis gy­dy­to­jo dar­bą dir­bo ne dėl kar­je­ros ir
tik­rai ne tam, kad pra­tur­tė­tų. Kaip ir Pran­ciš­kus Asy­žie­tis, jis rim­tai žiū­rė­jo į
Evan­ge­li­jo­je skel­bia­mą ne­tur­tą ir taip gy­ve­no: gy­ve­no ne­tur­tin­gai, su varg­šais da­li­jo­si tuo, ką tu­rė­jo. Pa­vyz­džiui, slau­gė se­nu­ką, gy­ve­nu­sį vie­no­je skur­džiau­sių mies­to lūš­nų, o ne­ga­lė­da­mas jo ap­lan­ky­ti kas­dien, pa­kvie­tė jį kas ry­tą at­ei­ti
pa­pus­ry­čiau­ti į prie­šais li­go­ni­nę esan­tį ba­rą (už­mo­kė­da­vo vi­sa­da jis). Jam bu­vo pa­sa­kęs: „Ei­da­mas į dar­bą, už­me­siu akį į ka­vi­nę, jei­gu jus ten pa­ma­ty­siu, tai
reiš­kia, kad vis­kas ge­rai, o jei ne, ta­da at­ei­siu jū­sų ap­lan­ky­ti į na­mus.“

Ar­ti­mo mei­lė pri­dė­da­vo jam jė­gų bei no­ro pa­dė­ti li­go­niams ir varg­šams bet ko­kiu die­nos ir nak­ties me­tu. Vi­sa­da, kai var­guo­lius už­griū­da­vo sti­chi­nės ne­lai­mės ar ko­kios ki­tos tra­ge­di­jos, jis bū­da­vo pir­mo­se gre­to­se. 1906 me­tais įvy­ko ypač
stip­rus Ve­zu­vi­jaus iš­si­ver­ži­mas. Daug bu­vo au­kų, pa­da­ry­ta di­de­lė žala. Vie­nai iš la­biau­siai nu­ken­tė­ju­sių mies­te­lių To­rė del Gre­ko (Tor­re del Gre­co) li­go­ni­nei,
ku­rio­je bu­vo slau­go­mi se­nu­kai, ki­lo grės­mė su­griū­ti po sto­ru ug­ni­kal­nio pe­le­nų sluoks­niu. Rei­kė­jo kuo sku­biau iš­vež­ti li­go­nius. Tuo me­tu dar jau­nas Mos­ka­tis
pri­si­dė­jo prie gel­bė­to­jų ir vi­so­mis jė­go­mis pa­dė­jo per­kel­ti li­go­nius bei vi­sa ki­ta, kas bu­vo rei­ka­lin­ga: dvi­de­šimt triū­so va­lan­dų ne­pai­sant ug­ni­kal­nio šlai­tais vis
te­kan­čios la­vos grės­mės. Vos iš­ne­šus pas­ku­ti­nį li­go­nį li­go­ni­nė su jau tuš­čio­mis
lo­vo­mis di­de­liu trenks­mu griu­vo.

Ta­čiau ir 1911 me­tais, kai Ne­apo­lį už­klu­po bai­si cho­le­ros epi­de­mi­ja, gy­dy­to­jas Mos­ka­tis ne­šykš­tė­jo lai­ko ir jė­gų: dau­ge­lis varg­šų pa­svei­ko jam gy­dant, o ki­ti mi­rė pa­drą­sin­ti jiems at­neš­to ti­kė­ji­mo.

Ge­ra­sis ir šven­ta­sis gy­dy­to­jas Mos­ka­tis, pa­šven­tęs sa­vo pro­tą bei šir­dį
ne­tur­tin­gų­jų tar­nys­tei, mi­rė dar pa­kan­ka­mai jau­nas, vos ke­tu­rias­de­šimt
sep­ty­ne­rių 1927 m. ba­lan­džio 12 d. Ry­tą jis kaip pa­pras­tai iš­si­ren­gė į li­go­ni­nę
vi­zi­tuo­ti li­go­nių, vi­zi­ta­ci­ją tu­rė­jo pra­tęs­ti po pie­tų, ta­čiau jo pa­cien­tai lau­kė vel­tui. Apie tre­čią va­lan­dą po­piet jis pa­ju­to stip­rų skaus­mą. Nu­ė­jęs į ka­bi­ne­tą su­smu­ko krės­le. Ko­le­goms, ku­rie pa­ma­tė, kaip jis iš­ba­lo, pa­sa­kė: „Man blo­ga.“ Tai bu­vo pas­ku­ti­niai jo žodžiai.

Ne­apo­lio var­guo­liai šią ži­nią pri­ėmė su di­de­liu skaus­mu ir ne­vil­ti­mi. Ne­te­kę jo, jie ne­te­ko bro­lio ir drau­go, ta­čiau dan­gu­je įgi­jo šven­tą­jį. Ir to­kiu jį ėmė lai­ky­ti iš kar­to.

Jo­nas Pau­lius II šį įsi­ti­ki­ni­mą pa­tvir­ti­no 1975 me­tais jį, kaip pa­lai­min­tą­jį, iš­kel­da­mas į al­to­rių gar­bę.


Parengta pagal Piero Lazzarin. NAUJOJI ŠVENTŲJŲ KNYGA. MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011)

Iš italų kalbos vertė Rasa Vabuolaitė