Gvinėjos Bisau karnavalo dalyvės. Marijos Žemaitytės nuotr.

Afrika dažno galvoje – vis dar laukinė žemė, kur neatėjusios naujosios technologijos ir Vakarų kultūra, kur vis dar gali sutikti genčių, kurios ne tik kad nekalba mums girdėta kalba, nenešioja mums įprastų drabužių, bet išvis nenori megzti jokio kontakto su mumis, net iš mandagumo. Kur egzistuoja ne labiau feminizmas ar tolerancija, o kova už išlikimą. 

Afrika man visada siejosi su šamanais, šokiais, ugnimi, laukiniškumu, pavojais ir spalvomis. Jau anksčiau esu lankiusis Vakarų Afrikoje, bet šį kartą vykau ten labai konkrečiu tikslu.

Gvinėjoje Bisau jau nuo senų laikų kasmet vyksta karnavalas, kur gali susipažinti su šalies kultūra, genčių tradicijomis, apeigomis, šokiais, kostiumais, kaukėmis ir, žinoma, iš arčiau pamatyti, kaip vietiniai išjaučia ugnį.

Autoportretas Gvinėjos Bisau karnavale.

Kai nusprendžiau vykti į Gvinėją Bisau, viskas neatrodė taip paprasta. Visų pirma ši šalis įtraukta į turistams nerekomenduojamų šalių sąrašą, ir internete yra nemažai bauginamų perspėjimų. Bet kai perskaičiau apie Bižagošo gentį, supratau, kad negaliu nevažiuoti. Bižagošo salos ir Bižagošo žmonės, unikalūs ir laukiniai, aukšti ir stiprūs. Daugiausia gyvenantys salose, kurios gerokai nutolusios nuo krantų, ten vis dar egzistuoja genties karalius, o atėjus lemiamam momentui galutinį žodį taria moteris. Čia ir viską galinčiam įpirkti turistui sunku patekti. 

Šios genties žmonės kitokie, net mano neįgudusi akis galėjo juos lengvai atskirti, ne tik dėl to, kaip jie atrodo, bet ir kaip elgiasi, kalba. Pavyzdžiui, Bižagošo žmonės savo gyvenime turi „Gap year“, kai gali daryti ką tik nori su savo gyvenimu, neatsižvelgdamas į jokią religiją, visuomenės, šeimos normas, – tai yra metai, kai tau leidžiama viskas. Taip pat tai vienintelė etninė grupė Gvinėjoje Bisau, kuri neatlieka berniukų ir mergaičių apipjaustymo ritualo. 

Genties žmonės gyvena salose, tačiau karnavalo metu visi atplaukia į žemyną ir šoka, švenčia gyvenimą kartu.

Pirmą kartą iš arti pamačiau, kokia turtinga, paslaptinga ir galinga yra jų kultūra. Pakalbinau vietinius gyventojus, kad geriau suprasčiau jų atliekamus ritualus ir ugnies svarbą gyvenime. Paklausiau vieno atstovo, kodėl taip paprasta pamatyti įvairiausius tradicinius šokius, tik ne tuos, kuriuose dalyvautų ugnis. Žodžiais negaliu perteikti jo reakcijos į mano klausimą. Jis buvo toks apstulbęs ir sujaudintas vien kalbėdamas apie ugnį. Vyras atsakė: juk ugnis yra paslaptis, juk ji yra tokia nesuvokiama ir nesuvaldoma jėga. Visa, kas vyksta su ja, yra slėpinys, tai negali būti taip paprastai ir neatsakingai afišuojama. Ugnis nuo neatmenamų laikų Afrikoje yra neatsiejama aukojimų dalis, ji – ir įrankis, ir objektas. 

Bižagošo žmonės yra labai atviri ir neturi išankstinių nuostatų, kas galima, o kas – ne. Jeigu jie jaučia, taip ir daro. Man puikus pavyzdys buvo, kaip karnavalo metu jie sureagavo į mano kostiumą. Atvykusi į Gvinėją Bisau specialiai pasisiuvau kostiumą karnavalui, kuris man tarnavo kaip VIP bilietas. Bižagošo žmonės mane išsitempė į šokių aikštelę, ir aš tapau karnavalo dalimi, bet nebe stebėtoja. Tai, kokia energija ir jėga sklido iš jų, buvo neįtikima, tokios laukinės ir gaivališkos energijos nebuvau mačiusi net filmuose. Basomis kojomis jie trypė asfaltą, buvo toks jausmas, kad žemė juda, jie baisiausiomis mimikomis gąsdino publiką ir šaukė kaip išprotėję. 

Kai karnavalas nurimdavo, pasirodydvo kita ugnies funkcija, kasdienio gyvenimo. Išties ši stichija šiame krašte neįtikimai svarbi. Gyvybiškai reikalinga. Buvo taip gražu stebėti, kaip temstant prie kiekvieno namelio šeima sėda prie laužo, ir taip kiekvieną vakarą. Ypač ryškiai tai matydavosi kaimuose, kur nėra elektros, kur sutemus lieka tik beribės žvaigždės ir ugnis. Ugnis šildytoja, ugnis gynėja nuo žvėrių, ugnis, suburianti ir laikanti visus kartu, ugnis, skirta gaminti ir skirta virti arbatą.

Matydavau tai, kas mums nėra dažna – susėsti aplink laužą, kalbėti, valgyti, dalintis ir tiesiog būti, Bižagošo žmonėms tai kasdieninė duona: jie moko tave tiesiog būti ir neieškoti ko nors daugiau ir geriau. Taip paprastoji būtis tampa viskuo. Kartą vienas iš jų man pasakė: „Be ugnies nebūtų mūsų.“ 

Marija Žemaitytė yra Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros ir meno stipendininkė.

Bižagošo vyras tradiciniu kostiumu Gvinėjos Bisau karnavale.
Bižagošo vyras tradiciniu kostiumu Gvinėjos Bisau karnavale. Jasono Gardnerio nuotr.
Gvinėjos Bisau karnavalas. Jasono Gardnerio nuotr.
Vaikai Gvinėjos Bisau karnavale. Marijos Žemaitytės nuotr.
Gvinėjos Bisau karnavalo tradiciniai šokiai. Marijos Žemaitytės nuotr.
Bižagošo ugnies apeigos. Jasono Gardnerio nuotr.
Bižagošo ugnies apeigos.
Bižagošo ugnies šokiai.