Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas Modestas Pitrėnas.

Orkestras su kone sektantišku požiūriu į darbą, garsus dirigentas su specialia misija ar net vaidmens įsipareigojimu žiūrovams, viena garsiausių šalies baleto šokėjų ir ne mažiau talentingas baleto trupės desantas – ši darni visuma sukuria nepakartojamą ir nenusakomą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklį „Karmen siuita“. Ir muzikos garsai tarsi Karmen širdies dūžiai randa atgarsį žiūrovų širdyse ir pakelia juos iš savo vietų nesibaigiantiems plojimams.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, vienas žymiausių šalies dirigentų MODESTAS PITRĖNAS, paklaustas, kodėl kartai iš kartos vis aktuali Karmen pasakojama istorija, sako: „Su Karmen mes galime arba susitapatinti, arba jai oponuoti, bet vis vien turime su ja santykį.“

Kuo kūrėjus taip traukia „Karmen“ istorija: dažnas muzikinis teatras turi savąją „Karmen“ versiją?

Tuo, kad kiekvieną dieną, kiekvienoje situacijoje ir bet kurioje erdvėje Karmen prototipas kalba apie mus. Su ja mes galime arba susitapatinti, arba jai oponuoti, bet vis vien turime su ja santykį. Net jei esame skirtingos lyties – laisvės, meilės, aistros ir neapykantos temos mums bus artimos, atpažįstamos.

Klaipėdoje dirigavote operą „Karmen“. Kokie klaipėdietiškos operos „Karmen“ ir šokio spektaklio „Karmen siuita“ skirtumai ir panašumai?

Tai buvo seniai. Nepaisant to, mačiau, klaipėdiečiai dar šį sezoną vėl grįžo prie šio Eligijaus ir Juozo Domarkų prieš kone 30 metų statyto veikalo. Tai buvo mano pirmas kaip asistento darbas muzikiniame teatre, taip pat mano pirmas diriguotas spektaklis, kartu baigiamasis egzaminas. Čia pagrindines partijas atliko Lietuvos operos korifėjai, tarp kurių a. a. Virgilijus Noreika. Žinoma, tokie prisiminimai išlieka ilgam. Lyg tatuiruotė...

Kita vertus, dabar viskas kitaip: tai šokio spektaklis, nebe opera, tai nebe vien Georges'as Bizet, bet ir Rodionas Ščedrinas, tai nebe simfoninis orkestras, o fantastiškasis Klaipėdos kamerinis orkestras. Aš irgi jau nebe „niolikinis“... kitoks. Vis dėlto aš grįžau į miestą, kurį pamilau iš antro karto, ir tai nekinta.

Karmen siuitoje“ diriguojate Klaipėdos kameriniam orkestrui ir mušamųjų ansambliui „Giunter Percussion“. Kaip vertinate šiuos muzikantus?

Su Klaipėdos kameriniu orkestru mane sieja labai sena bičiulystė. Ypač ji sustiprėjo, orkestrui pradėjus vadovauti Mindaugui Bačkui. Tai kolektyvas, galintis nustebinti, net šokiruoti savo energija, motyvacija ir gyvybe. Man labai artimas orkestro narių tarpusavio santykis. Taip pat kūrėjų santykis su profesija ir kūryba, besiblaškantis nuo sekinamo nuovargio iki kone sektantiško entuziazmo. Dėkoju Dievui už tai, jokios rutinos! Visada smagu pas juos grįžti, nes investicija į darbą visada sugrįžta. Na o mūsų mušamųjų instrumentų korifėjai su Pavelu Giunteriu priešakyje – tikra aistra ir profesinė meistrystė – tai tiesiog vyšnia ant torto.

Jūsų, kaip šokio spektaklio dirigento, vizija: ar ji sutampa su tuo, ką matote scenoje? „Karmen siuita“ spektaklis-ataka, kuriame liepsnojanti aistra virsta beprotybe... Kaip tai suvaldyti ar tapti šio siautulio dalimi?

Nesu choreografas, todėl šokio spektaklio vizijų neturiu. Tai kvepėtų profanacija, jei mano abstrakčios, stereotipais paremtos fantazijos pradėtų polemizuoti su savo reikalą išmanančios, talentingos choreografės Aušros Krasauskaitės vizija. Tai būtų tas pat, kas rašyti komentarus po tuo straipsniu ar sritimi, kurios nesimokei ir neišmanai. Tai dabar labai populiaru, bet beviltiška ir apgailėtina. Pas mus visi supranta, kaip valdyti valstybę, atvesti krepšinio komandą į pergalę, nugalėti „Eurovizijoje“. Puikybės ir kvailumo apoteozė! Tai daug sunkiau suvaldoma nei savo darbą mėgstančių asmenybių kolektyvas. Čia problemų neturiu.

Šiomis dienomis riba tarp to, kas moteriška ir vyriška, yra labai susiaurėjusi ar net kone išnykusi. Lyčių funkcijos, prioritetai, identitetas – visa tai psichologų ir sekso analitikų daržas. Kaip menininkui man gyventi tokioje epochoje tik įdomiau. Kaip asmuo, vyras, krikščionis – turiu kitą nuomonę. Vis dėlto talentas – ne lyties klausimas. Ir man tikrai nesvarbu, ar moteris su kelnėmis, ar vyras su sijonu.

Orkestras, pagal „Karmen siuitos“ specifiką, įkurdintas specialiai virš scenos kabančiame balkone, o dirigentas tampa kone artistu, nes jam patikėtas ir specialus vaidmuo spektaklyje. Kaip visur suspėjate?

Toks buvo choreografės sumanymas. Man reikėjo tai suprasti, perleisti per save ir įgyvendinti taip, kad neatrodyčiau dirbtinai ir kvailai. Slidu, bet kaip dirigentas su papildomomis užduotimis esu susidūręs gana anksti. Kaip tik Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Trijų grašių opera“ aš ir mušiau ritmą, ir dirigavau, ir dainavau. Tai ir yra muzikinis teatras, turintis savo žavumų ir specifiką.

Spektaklio Karmen (Beata Molytė-Kulikauskienė) pasirodo kaip fatališka moteris: nebijanti nei moteriškos konkurencijos, nei vyriškos opozicijos, kone kelnėmis vilkinti furija. Kaip vertinate būtent tokią „Karmen“? Ar jūs, kaip vyras, ir orkestro nariai – stipriosios lyties atstovai – spektaklyje (ir gyvenime) nepasigendate moteriškumo?

Mano galva, šiomis dienomis riba tarp to, kas moteriška ir vyriška, yra labai susiaurėjusi ar net kone išnykusi. Lyčių funkcijos, prioritetai, identitetas – visa tai psichologų ir sekso analitikų daržas. Kaip menininkui man gyventi tokioje epochoje tik įdomiau. Kaip asmuo, vyras, krikščionis – turiu kitą nuomonę. Vis dėlto talentas – ne lyties klausimas. Ir man tikrai nesvarbu, ar moteris su kelnėmis, ar vyras su sijonu. Svarbu, kad kūrėjas būtų apdovanotas talentu, tokiu dideliu kaip Beatos Molytės.

Kas jums artimiau – šokis, opera, operetė ar instrumentinė muzika? Kas jums pačiam yra šokis?

Kaip dirigentui man artimesnė opera, simfoninė ir vokalinė muzika. Joje aš jaučiuosi kaip namie. Bet net namie būna visokių nukrypimų, tarkime, šokis su dukterimis (juokiasi). Na, čia jau kita tema.

Jei apie šokį: kai pirmą kartą atėjau ne į klasikinio baleto repeticijas, buvau priblokštas: žinojau, kad ateinu susidurti su plastikos, judesio menu, bet, kad čia rasiu tiek daug fizikos ir fiziologijos, švelniai tariant, nesitikėjau! Kūno ir judesių tekstas, atliktas per laiko atkarpą – tas įspūdis išliko iki šiol. Ir kai tik tas prakaitu žliaugiantis darbas padaromas, yra tikimybė išryškėti Dievo kibirkščiai – tam, kas kūną paverčia meno kūriniu. Na, neįtikimai sunku. Supratau...

Jūsų kūrybiniai planai: ko nauja laukti ir tikėtis publikai? Šiuo metu dirbate Šveicarijoje.

Taip, šiuo metu dirbu pastatyme Bazelio operos teatre. Labai daug jėgų ir energijos skiriu ir skirsiu savo mylimam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Tai kolektyvas, kuriame santykiai panašūs į šeimyninius, neužtenka pabendrauti per skaipą, reikia prisilietimo ir dėmesio. Su šiuo kolektyvu kiekvienas koncertas – iššūkis, šventė, kelionė. Nuo rudens pradedu dirbti kaip vyr. dirigentas St. Galleno operos teatre ir simfoniniame orkestre. Tai naujas etapas, kuriame kol kas daugiau klausimų nei atsakymų. Bet aš jiems pasiruošęs.