Dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Simonos Aginskaitės nuotr.

Akvilė Melkūnaitė, „Menų faktūra“

Kokiais žodžiais apie viską kalbėti? – svarsto dramaturgas MINDAUGAS NASTARAVIČIUS. Bet pirmiausia jis pastebi, kad pokalbį įrašau telefonu ir pasidomi: „Čia tokia tavo telefono programėlė – „Garso savirašis“?“ – „Taip, garso savirašis.“ – „Gražus žodis. Savirašis... Bet nors ir savirašis, viską teks pasakyti pačiam. O tau viską parašyti. Tai va... Kad ir koks gražus būtų žodis... Po kablelio turėjo nuskambėti kažkokia išmintis, bet taip staigiai nesugalvojau.“

Žiūrėjau tavo „Facebooko“ puslapį, mačiau, kad kiti žmonės ten įkelia tavo nuotraukų. Pats to beveik nedarai. Kodėl?

Oi, nežinau kažkaip... Visi turime savo santykį su virtualybe. Neturiu poreikio savęs eksponuoti. Susivaldau. Bet šiemet buvo daug nuotraukų iš Knygų mugės. Įsijungęs „Facebooką“, radau kolegės žinutę: „Ar tau viskas gerai? Mačiau tavo foto. Atrodai baisiai.“ O mama dar prieš mėnesį sakė, kad atrodau neblogai... O jei rimčiau, tai visame tame procese dalyvauju, stebiu, kartais sureaguoju, bet kiti žmonės palengva man tampa įdomesni už mane. Todėl džiugu, kai jie įkelia savo nuotraukų. O jei dar rimčiau, būkime, elkimės ir atrodykime taip, kaip tik norime. 

Knygų mugėje vedei daug renginių.

Bičiulių ar mėgstamų autorių knygos, taip. 

Kalbinai juos?

Mėginau. Tokia jau ta mugė. Vienais metais ten nedarai nieko – ateini kaip skaitytojas, vaikštai, klausaisi, žiūri, o kitąmet sutinki vesti knygų pristatymus, diskusijas. Šiemet mugė man buvo darbo vieta – ėjau kasdien, nors sekmadienį su žmona jau susipykome. „Kodėl tau atrodo, kad be tavęs niekas kitas to nepadarys?“ – paklausė ji. „O kodėl tau atrodo, kad man taip atrodo?“ – uždariau duris ir išėjau. Grįžęs atsiprašiau ir pranešiau, kad mugė baigėsi. Ji patikėjo. Sutarėme, kad kitąmet, jei tik norės, visas keturias dienas į mugę eis ji, o aš būsiu su vaiku, kuriam kol kas užtenka ir vienos dienos toje programoje.  

Turi sūnų?

Taip. Trejų su puse.

Ar jau vedei jį į teatrą?

Buvome kartu nuėję į „Trijų seserų“ repeticiją, kai Yanai Ross šiek tiek padėjau rašant adaptaciją. Aktoriai leido pabūti scenoje. Marius Repšys davė palaikyti granatą. Bet didesnį įspūdį jam paliko meduolis, kurį po to nusipirkome Kaziuko mugėje. Jau matė ir kelis Klaipėdos jaunimo teatro spektaklius, susipažino su Valentinu Masalskiu – žvelgė įtariai, bet pagarbiai. O labiausiai jam įstrigo Rusų dramos teatre aplankyti „Katės namai“. Nes tie namai sudegė. Dabar jis ir rytais, ir vakarais dainuoja: „Koškin dom, koškin dom, zagarėlsia koškin dom.“ Jo kasdienybėje yra daug žodžių, kurių reikšmės jis dar nesupranta. Vienodai žaismingai jam skamba ir „banginis“, ir „mirtis“. Visko paaiškinti neskubame, nes juk to visko nesuvokiame ir patys. Tai va.

Pakalbėkime apie tavo kasdienybę. Ar turi kūrybos planą? Ar žinai, ką rašysi rytoj?

Yra tekstai, su kuriais dirbi esamajame laike, rašai, taisai, lauki, ir yra istorijos, idėjos, temos, apie kurias galvoji, bet kol kas ne apie turinį, bet apskritai, kokiu būdu jas pasakoti. Kalbant apie poeziją, eilėraščio užrašymas yra paskutinė jo radimosi fazė. Retai būna taip, kad įsijungi kompiuterį ir galvoji: dabar parašysiu eilėraštį. Sugalvoji, o paskui jau užrašai. Žinoma, tuomet jau dirbdamas su pačiu tekstu.

Išnešioji galvoje, tada užrašai?

Taip. Mano poezija yra, pavadinkim, pasakojamoji. Daugiau mažiau visi eilėraščiai turi siužetus. Tuos siužetus reikia išvaikščioti, prisiminti, susieti. Juos reikia sukurti.

Turi daug veiklos sričių. Studijavai žurnalistiką, paskui filosofiją, literatūros mokslus baigei...

Gal šiemet.

Šiemet baigsi?

Tikiuosi.

Poezijos autorius – Mindaugas Nastaravičius. Kosto Kajėno nuotr.

Galbūt mano požiūris pernelyg konservatyvus, turbūt labiausiai nulemtas V. Masalskio teatro sampratos, bet dramaturgijoje noriu patirti istoriją. Ji gali būti kokia tik nori – linijinė, fragmentiška, sudėliota iš gausybės skirtingų tekstų ir kontekstų, dokumentinė, dainuojama, šokama ir visaip kitaip, bet vis tiek – istorija.

Teatras, žurnalistika, poezija. Kaip spėji?

Neturiu tikslo vienu metu būti ir žurnalistu, ir dramaturgu, ir poetu. Juk vienu metu jais visais ir nebūnu. Ir nesididžiuoju, kad esu ir ten, ir dar kažkur. Nes daug ko nespėji, kai ką padarai atsainiai, ne iki galo. Tai va. Viskas susiklostė tarsi savaime. Baigiau žurnalistiką, aktyviai dirbau aktualijose, pavargau, išsukau į ramesnį, atidesnį kultūrinės žiniasklaidos kelią. Kartu su tuo – ir šiek tiek daugiau mokslų, šiek tiek kitokie žmonės. O eilėraščiai... Juos rašiau jau mokykloje, bet būti poetu panorau tik studijų metais. Dabar tikslo būti poetu nebeturiu. Tiesiog kartais parašau eilėraštį. Ir dėl to nesijaučiu kažkaip pakylėtai. Bet nejaučiu ir gėdos. Tiesiog eilėraščių rašymo stengiuosi neromantizuoti. O teatras – jau kita tema.

Tavo atėjimas į teatrą susijęs su Valentinu Masalskiu. Kaip jūs susipažinote?

Taip, V. Masalskis man yra reikšmingiausias teatro žmogus. Toks jis buvo dar iki asmeninės pažinties. O susipažinome... LRT radijuje rengiau dokumentines apybraižas apie menininkus „Žmogus, kuris yra“. Pretenzingas pavadinimas, aišku. Šiandien turbūt vadinčiau „Žmogus, kurio nėra“. Bet nesvarbu. Taigi laida apie V. Masalskį, po to jis paklausinėja, ką veikiu, perskaito poezijos knygą, paskambina ir sako: tu pasakoji istorijas, o teatrui būtent ir reikia istorijų, gal nori pamėginti parašyti? Sakau, gerai, galiu pamėginti. Taip atsirado „Paukštyno bendrabutis“.

Pirma pjesė?

Pirma pjesė. V. Masalskis turėjo aktorių kursą Vilniaus kolegijoje, vėliau su jais išvažiavo prie jūros, įkūrė Klaipėdos jaunimo teatrą. Trejus metus dirbau būtent jų trupėje, parašiau dar dvi pjeses. Tuo metu mane kažkas pavadino dramaturgu. Ir tiek.

Kaip tau atrodo, ko reikia gerai pjesei?

Deja, nepasakysiu nieko originalaus – reikia supratimo, kas ta pjesė yra. Jeigu nori siūti batus, privalai žinoti, kas yra oda, iš ko pagamintas kulnas. Taip pat turi kelti klausimą, ar šiandieniame pasaulyje oda yra vis dar tinkama. Dramaturgija yra struktūra, kurią reikėtų pažinti. Žinoma, gali mėginti kurti savus modelius, bet viskas vis tiek susiveda į tą patį klausimą – ar tu moki valdyti istoriją?

Galbūt mano požiūris pernelyg konservatyvus, turbūt labiausiai nulemtas V. Masalskio teatro sampratos, bet dramaturgijoje noriu patirti istoriją. Ji gali būti kokia tik nori – linijinė, fragmentiška, sudėliota iš gausybės skirtingų tekstų ir kontekstų, dokumentinė, dainuojama, šokama ir visaip kitaip, bet vis tiek – istorija. Galbūt tai ateina iš mūsų prigimties – viskas turi pradžią ir pabaigą. Juk jau šiandien, sėdėdami čia ir gerdami kavą kartu su šituo savirašiu, mes jau žinome, kad vieną dieną čia nebesėdėsime. Tai noriu patirti ir teatre – istorijos pradžią ir jos pabaigą. Net ir istoriją be pabaigos. Be taško. Yra tokių skyrybos ženklų kaip kabliataškis, klaustukas, – manau, ne pats blogiausias skyrybos ženklas teatre. Net šauktukas! O kur dar brūkšnys, dvitaškis, daugtaškis... 

Yra teatro be skyrybos ženklų.

Žinoma. Bet, matai... Mes, tie savamoksliai dramaturgai, labai ilgai aiškinamės abėcėlę, kuri seniai yra parašyta. Mėginame ją suprasti skaitydami kitas pjeses, rašydami, žiūrėdami spektaklius. Atsimenu, per vienus dramaturgijos kursus Sigitas Parulskis pasakė maždaug taip: tiek daug laiko man prireikė pačiam suprasti tuos elementariuosius principus, kurie, pasirodo, yra surašyti knygose – tereikia pasidomėti ir susirasti.

Kita vertus, teoriškai tarsi suvokiu, kas yra ta premisa, intriga, konfliktas, įvykis, bet vos tik pradedu rašyti, suprantu, kad nė velnio. Iš pradžių atrodo, kad nieko sudėtinga čia nėra – tik šnai kokį dialogą, du monologus, ir viskas. Net paprastą dialogą parašyti nėra lengva, jeigu išsikeli klausimą: o kodėl šitie žmonės kalbasi būtent dabar, kas po jų pokalbio vyks toliau? Ką šitie žmonės veikė iki pokalbio? Kodėl jų kalba yra tokia, o ne kitokia?

Dramaturgija yra mechanizmas, kuriame dialogas – tik vairas. Nes kas iš to vairo, jeigu nėra sankabos, kėdžių, antenos? Sūnus pasiima į rankas įsivaizduojamą vairą, burzgia ir važiuoja į kambarį pažiūrėti, kaip dega „koškin dom“, o aš tuo metu stengiuosi sau ramiai pripažinti, kad be kelių, sakykime, įvykusių dialogų kol kas nieko įdomaus teatrui neparašiau.  

Skaičiau tavo „Kitą mokyklą“ – dialogai atrodo labai natūralūs. Gyvi. Susidaro paprastumo įspūdis.

Bet ten daugiau nieko ir nėra. Belieka save guosti, kad egzistuoja kūrybiniai etapai. Kad buvo ir praėjo pirmasis. Kai rašiau daugiau, nei galvojau. Tikiu, dabar esu antrajame. Kad ir ką tai reikštų. O ar esu iš tiesų – pamatysime. Nes...

Įrašas nutrūksta, nes savirašyje suskamba telefonas.

Pasakysiu atvirai, kad pirmiausia mėginu suderinti ne visas šias veiklas, o gyvenimą iki jų, po jų ir tarp jų. Pirmiausia šiame gyvenime noriu būti normaliu tėvu, vyru ir sūnumi. Noriu būti pakenčiamu žmogumi, geru draugu, pašnekovu.

Kalbėjai apie kūrybos etapus. Ką tu rašai šiuo metu?

Šiuo metu... Rašau magistrinį apie... Aišku, tu juoksiesi, bet apie dialogą dramaturgijoje. Taip pat rašau... Šiemet pasirodys nauja eilėraščių knyga „Bendratis“. Iš esmės apie „koškin dom“. Taip pat ilgokai dirbu su pjese, kuri vadinasi „Naras“. Turbūt pirmą kartą aiškiai suprasdamas, kokią istoriją pasakoju ir kodėl tai darau. Apie motiną ir sūnų, paklydusius sovietmečio patirtyse ir jų prisiminimuose. Pjesė turėjo būti perskaityta dar 2017-ųjų „Versmėse“, bet nespėjau parašyti laiku, o dabar visas tas laikas yra mano.

Po ketverių metų pertraukos vėl dirbsime su V. Masalskiu ir Klaipėdos aktoriais. Rašysiu jiems pjesę „Miškelis“. Kol kas nieko pasakoti nenoriu, bet istorijos centre – 1941-ųjų žudynės Rainių miškelyje. O šiuo metu... Jeigu viskas gerai, Valstybiniame jaunimo teatre šiemet pristatysime medžiagą „Namai“. Dabar nemažai laiko praleidžiu Čiobiškyje, kuriame pusė amžiaus veikė Specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai. Bendrauju su žmonėmis, tuose namuose gyvenusiais ir dirbusiais. Viskas prasidėjo nuo to, kad kartu su kolega fotografu Irmantu Gelūnu trečius metus keliaujame po Lietuvą, darome tokį multimedijos pasakojimų ciklą „100 Lietuvų“, kurį galima pamatyti adresu 100lietuvų.lt. Aplankėme beveik 60 skirtingų vietų, o štai Čiobiškyje nusprendėme pabūti šiek tiek ilgiau.

Kiek žiūrėjau epizodų, jie dramaturgiški, o gal ir dramatiški. Tos istorijos nuostabios. Kaip prakalbini žmones?

Tiesiog. Paprastai – važiuojam pas juos ir mėginam kalbėtis. Mūsų žiniasklaidoje apstu istorijų apie emigracijos padarinius, socialinę atskirtį, mūsų mažėjimą. Nenoriu pasakyti, kad mes ignoruojame šias temas, bet, pavyzdžiui, stipriai išgėrusio žmogaus nefilmuojame. Tiesiog bandome parodyti kaimų ir vienkiemių kasdienybę, žmonių mąstymo būdą. Taip, sutinkame daug nusiminusių, nusivylusių, norinčių arba skųstis, arba tylėti. Bet sutinkame ir kitokių – turinčių ką papasakoti ir norinčių kalbėti. Mums įdomi tų žmonių patirtis. Jų balsais išgirstame ir pamatome skirtingas Lietuvos istorijas.

Kiek jau nufilmavote?

Beveik 60 iš tų „100 Lietuvų“.

Jei ne per anksti – klausiu: koks tas lietuvis? Ar gali apibendrinti? Pavyzdžiui, ar jis poetas?

Žinoma, kad poetas. Poetų ir poečių turbūt yra visose bendruomenėse. Žmonės rašo, jie nori papasakoti, pasidalinti. Jie nori būti pastebėti, išgirsti. O koks tas lietuvis?..  Kaimuose nusivylimo turbūt daugiau nei entuziazmo. Pagrindiniai mūsų pašnekovai yra vyresni žmonės, kurie niekur nebeišvažiuos. Jų Lietuva – labiau praeityje negu ateityje. Turbūt tai yra normalu. Turime susitaikyti, kad kaimas nyksta. Ir nemanau, kad dirbtinėmis priemonėmis reikėtų tą nykimą stabdyti. Bet mes galime jį fiksuoti. Galime išklausyti žmogų, kol jis dar kalba. Nes vėliau nebepadės net pats moderniausias savirašis...

Žinoma, smagu, kad bendruomenės kuriasi. Matome ir iniciatyvių žmonių, jaunų šeimų, kaimo entuziastų, bet net ir jie pripažįsta, kad Europos Sąjungos parama pakeitė kultūros centrų fasadus, sporto aikštynus, nutiesė šaligatvius, tačiau beveik nėra kam jais vaikščioti. Nedramatizuodami turime pripažinti dvigubą emigraciją – iš Lietuvos į užsienį ir iš Lietuvos į Vilnių, Kauną ir vos vos Klaipėdą.

Pažiūrėjus į tavo veiklos amplitudę – žurnalistika, poezija, pjesės, literatūriniai renginiai, – atrodo, kad radai būdą tuos dalykus suderinti.

Žinai, pasakysiu atvirai, kad pirmiausia mėginu suderinti ne visas šias veiklas, o gyvenimą iki jų, po jų ir tarp jų. Pirmiausia šiame gyvenime noriu būti normaliu tėvu, vyru ir sūnumi. Noriu būti pakenčiamu žmogumi, geru draugu, pašnekovu. Taip, viskas, ką darau, man yra įdomu ir svarbu, galiausiai juk šiandien tu mane pasikvietei pasikalbėti ne apie šeimą, o apie kūrybą, bet... Nežinau, aš niekada netapsiu dideliu menininku... Stengiuosi blaiviai pripažinti savo ribas, stengiuosi kovoti su sava tuštybe, nepagrįstais lūkesčiais ir tiesiog dirbti, kas man įdomu. Tai va.

Tiesiog noriu gyventi ir dar ką nors suprasti apie šitą pasaulį. Ir jeigu sūnus ar žmona man trukdo, vadinasi, esu tiesiog asilas. Žinau, kad kalbu banalybes, bet... Bet mes visi darome tą patį – mėginame suvokti, kokiais žodžiais nusakyti tai, ką jaučiame, ką patiriame, ką atrandame.

Man atrodo, kad bendras tavo veiklos vardiklis – manau, tai reta – ir žurnalistikoje, ir pjesėse svarbus etinis požiūris. Sakykim, „100 Lietuvų“ – tai žiūrėjimas iš arti į Lietuvą; eilėraščiuose ir pjesėse yra istorijos, visur tu turi poziciją. Imiesi temų, kurios žmogiškai svarbios. Paskui jos gyvena tavo darbuose. Tai man pasirodė išskirtinis dalykas.

Aišku, kad viešumoje stengiamės atrodyti tauresni, gražesni, protingesni, nei esame iš tikrųjų. Kalbi apie etinę poziciją, laikyseną, vertybes... Žmonių, kuriuos esu įskaudinęs ar nuvylęs, turbūt yra daugiau nei tų, kuriems suteikiau džiaugsmo. Būna kažkaip nejauku, kai po spektaklio ar eilėraščio žmonės parašo, pagiria. Nežinau, sąmoningai negalvoju, kad štai rinksiuosi tokią temą, tokį darbą. Tiesiog gyvenu, kaip ir mes visi. Svarbiausia turbūt kuo anksčiau įsivardinti, ką tu nori ir ką gali padaryti šiame pasaulyje, ir su tuo „gali“ nuolat galynėtis.

O kai kalbu apie sūnų, apie šeimą... Aplink yra rašytojų, kurie šeimą prisimena tik suvokę, kad yra tiesiog nevykę rašytojai. „Vis dėl to aš supratau, kad didžiausia vertybė yra ne rašymas, o mano vaikai“, – pokalbio pradžioje sako vienas prozininkas, jis yra teisus, ir man nejauku klausytis tokių palyginimų, ir apskritai kvaila kurti priešpriešą – šeima/kūryba, nors visi suprantame, kad ji egzistuoja, kad tenka pasiplėšyti, bet gerokai po vidurnakčio tą pačią mintį jis formuluoja iš naujo: „Aš supratau, kad man nepasisekė. Neturiu ką papasakoti. Manęs niekas neskaito. Gyvenimas yra žiaurus... Gal dar po vieną?“

O paryčiais jis atsisveikina žodžiais: „Žinai, pagalvojau, kad kūryba vis dėlto man yra niekas. Tuščia vieta. Bet... Šiaip turiu neblogą idėją romanui.“ Tai va... O man kūryba – skaitymas, klausymas, rašymas, abejonės, savęs sureikšminimas ir savęs sumenkinimas, akimirka išsipildymo – yra viskas, ką turiu, bet ko niekada neturėsiu. Tiesiog noriu gyventi ir dar ką nors suprasti apie šitą pasaulį. Ir jeigu sūnus ar žmona man trukdo, vadinasi, esu tiesiog asilas. Žinau, kad kalbu banalybes, bet... Bet mes visi darome tą patį – mėginame suvokti, kokiais žodžiais nusakyti tai, ką jaučiame, ką patiriame, ką atrandame. Kokiais žodžiais apie visa tai kalbėti... Nežinau.   

Vis tiek ačiū tau už pokalbį.

Ačiū tau ir savirašiui.

Mindaugas Nastaravičius (g. 1984 m.) – dramaturgas, žurnalistas, poetas.

Pastatytos pjesės:

„Paukštyno bendrabutis“, 2012 m. (rež. Valentinas Masalskis, Klaipėdos jaunimo teatras)

„Kita mokykla“, 2013 m. (rež. Valentinas Masalskis, Klaipėdos jaunimo teatras)

„Demokratija“, 2014 m. (rež. Paulius Ignatavičius, Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

„Man netinka tavo kostiumas“, 2014 m. (rež. Valentinas Masalskis, Klaipėdos jaunimo teatras)

„Pasirinkimas“, 2016 m. (rež. Vidas Bareikis, Valstybinis jaunimo teatras)

2015 metais už pjeses „Demokratija“ ir „Man netinka tavo kostiumas“ Mindaugas Nastaravičius apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.