Kadras iš rež. Tomo Volfo filmo „Maria Callas: savais žodžiais“ („Maria by Callas: By Her Own Words“).

Pasibaigus kino festivaliui beveik visada ištinka krizė – ką esmingo parašyti ar pranešti. Apskritai apie ką būtų prasminga kalbėti: apie filmus ar apie tai, ką jie atvėrė, pajudino, kuo ir dėl ko sujaudino? Pastarieji dalykai tarsi ir yra tie, dėl ko verta rašyti, tačiau jie – itin subjektyvūs.

Nuolat tenka sutikti žmonių, kurie apie vieną ir tą patį filmą kalba visiškai skirtingai, nors kinas – bene universaliausias menas, ir jo paklausa tik didėja. Jis lengvesnis ir koncentruotesnis nei, tarkim, literatūra. Kita vertus, jis mums perteikia savotiškai sukramtytą informaciją, vaizdą, nuotaiką, emociją. Tiesą sakant, mes visi, regis, apimti vienokio ar kitokio gyvenimo nuobodžio, emocijų stygiaus, o vaizdais pasakojama istorija mums leidžia lengvai susitapatinti ir patirti nuotykį – pajudintos emocijos jį mums leidžia išgyventi. Ko gero, kinas yra viena paklausiausių gyvenimo klastočių.

Prisižiūrėjus kino galima ir kasdienybėje imti matyti, kaip jis nepaliaujamai sukasi: gal kiek lėtesniu tempu, bet taip pat prasmingai, išsakant vienokią ar kitokią tiesą, pastebėjimą, įžvalgą. Visi mes esame dideliame, be galo įdomiame kine, atrodo, tereikia atidžiai stebėti kitą, patį save, aplinką, tačiau mes visi šiek tiek norime būti apgauti, norime, kad stebima istorija, aplinka būtų pagražinta, sudramatinta, suintensyvinta, t. y. išgalvota (suklastota), bet drauge – kad visa to nepajustume, galėtume priimti už gryną pinigą. Tuomet istorija, ypač papasakota vaizdais, patenkina mūsų gana neapibrėžtą ilgesį, norą intensyvesnio gyvenimo, nes neretai apima baimė, kad laikas nenumaldomai tiksi, o patirti daugiau gyvenimo galima jaunystėje, na, dar kiek vėliau, bet tikrai ne senatvėje, tuomet jau visi šaukštai būna po pietų.

Kadras iš rež. Johnny Hendrixo Hinestrozos filmo „Kandelarija“ („Candelaria“).

Tačiau režisieriaus Jhonny Hendrixo Hinestrozos filmas „Kandelarija“ sako, kad galima nugyventi gyvenimą, o visą jo grožį patirti ir gilioje senatvėje. Filmas kiek šokiruoja nuogo kūno vaizdu, kurį atveria per aštuoniasdešimtmetį perkopusi moteris: salė nuščiūva, jaunimas ima muistytis, bet tik pradžioje. Vėliau, nors veiksmas pasisuka dar pikantiškiau (netikėtai viešbutyje, kuriame dirba, tarp nešvarių skalbinių radusi vaizdo kamerą, moteris slapta ją parsineša namo, galbūt tikėdamasi parduoti, nes rodoma didžiulio skurdo prispausta Kuba, tačiau viskas pasisuka, kad garbių senjorų šeima ima užsidirbti filmuodami intymius savo santykius), bet kalbama ne apie tai.

Filmas aštriai ir skausmingai įspaudžia mintį, kad galima visą gyvenimą nugyventi taip ir negyvenus. Filmo herojai (norisi juos vadinti taip, o ne, tarkim, senukais) per trumpą laiko tarpą, nors prieš tai taip pat tvarkingai gyveno poroje, patiria gyvenimo džiaugsmą, pilnatvę ir prasmę, o toji prasmė ir yra patirti gyvenimo pilnatvę.

Beje, fantastiškas, užkabinantis filmo anonsas, rodantis ne daugybę sumontuotų sekundinių kadrų, o vieną iškalbingą mizansceną: ant suoliuko sėdi du senukai, sėdi ir kažko laukia. Senukas atsisuka į savo senutę, pažvelgia švelniu žvilgsniu ir pamėgina pabučiuoti. Toji atšoka, ir senukas stipriai įsižeidžia. Moteris teisinasi, kad nebeatsimenanti, kada jie bučiavosi, todėl taip instinktyviai ir atšoko. Senukas vis tiek neatlyžta, sėdi įsižeidęs. Tuomet moteris ima krapštyti akį ir prašo savo vyro, kad padėtų, kažkas įkrito. Jis pamėgina pagelbėti, ir tuomet, ištaikiusi progą, žmona pamėgina jį pabučiuoti. Vyras atšoka. „Matai“, – sako senoji moteris ir juokiasi. Vyras pasiduoda ir nusišypso.

Taigi per vieną nedidukę mizansceną pasakoma daug ir įtikinamai, todėl ir filmas – jaudinantis, įdomus ir ypač ilgai išliekantis mintyse.

Kadras iš rež. Paolo Genovese filmo „Šventa vieta“ („The Place“).

Taip pat lengvai iš atminties neišsitrina pernykščio „Kino pavasario“ favorito „Tobuli melagiai“ režisieriaus Paolo Genovese naujas kūrinys „Šventa vieta“, nors daugelis žiūrovų turėjo lūkesčių, kad ir vėl bus labai dinamiška ir juokinga. P. Genovese ėmėsi skausmingos ir gilios temos – kiek kiekvienas iš mūsų dėl savo ir artimųjų gerovės galime ne tik paaukoti, bet ir kenkti, netgi žudyti.

Filme vis pasikartoja pagrindinio herojaus atsakymas į kaltinimą „Ir kaip jūs galite liepti įvykdyti žiaurų nusikaltimą!“: tuomet keistasis šių dienų „burtininkas“ primena, kad jis ničnieko neliepia, tepasako, kokiomis sąlygomis įmanomas kliento noro išpildymas: pavyzdžiui, norint išgelbėti vėžiu sergantį sūnų, reikia nužudyti kitų žmonių dukterį – mažą mergaitę... Arba padėti bombą populiarioje kavinėje, kad išsipildytų kitos klientės noras.

„O jeigu aš to nedarysiu?“ – dažnai klausia klientas. „Viskas bus taip, kaip buvę“, – ramiai atsako „burtininkas“, „psichiatras“, ironiškasis daktaras Meilė, galima ir taip įvardyti pagrindinio herojaus amplua.

Užduočių jis pažeria labai įvairių, kartais išties baisių, kartais – ne visai, tačiau visos jos byloja esminį dalyką – kiekvienas mūsų noras turi ne tik kainą, bet ir padarinį, o manymas, kad vienas su kitu nesame susiję (arba – nežinojimas, kad yra atvirkščiai) ir gimdo didžiausius žiaurumus. Tai suvokus aiškūs tampa ir maldos žodžiai: „Dieve, duok man ne to, ko aš noriu, o tai, ko man reikia“ – šis filmas, ko gero, apie tai.

Kadras iš rež. Xaviero Legrand'o filmo „Sūnaus globa“ („Jusqu'à la garde“).

Reikia prisipažinti, kad atidarymo filmas „Sūnaus globa“ (režisierius Xavier Legrand'as) labai nesužavėjo savo tiesmukumu ir vienaplanišku moralu. Taip, vyriško smurto prieš moterį tema aktuali, ji išties egzistuoja, ir gal teisinga tokį filmą rodyti per festivalio atidarymą, tačiau pats filmas didaktika ir tesiremia, jokiems saviems pastebėjimams, abejonėms ar savojo žiūrėjimo kampo radimo galimybės nėra.

Kadras iš rež. Hafsteinno Gunnaro Sigurðssono filmo „Po medžiu“ („Under the Tree“.)

Jeigu analizuotume grynai žurnalistiškai (nes kino juosta labiau žurnalistinė nei meninė), filmas apie vieną pusę, o skyrybų, vaikų auginimo problema yra ne tik labai skaudi, bet ir įvairialypė. Tiesa, nebuvo galimybės pamatyti prieš „Sūnaus globą“ rodomo trumpametražio „Prieš viską prarandant“, galbūt jis būtų viską pakeitęs, o šias mintis iliustravo vėliau pamatytas puikus islandų filmas „Po medžiu“ (rež. Hafsteinnas Gunnaras Sigurðssonas), kuriame atskleidžiama ir kita, taip pat egzistuojanti, pusė – pasyvus moteriškas smurtas, kai kerštaujant moteris pasiima vaiką, šiuo atveju – dukterį, ir neleidžia jai matytis su tėvu, jai – su sutuoktiniu, ant kurio širsta. Islandų filme ši tema neaštrinama, vingrus siužetas atskleidžia ir kitas temas – santykių su kaimynais, pykčio bei keršto aklumą, padarinius ir kt., todėl filmas akiai ir protui malonesnis jau vien todėl, kad daugiaplanis, ne perspaustai didaktiškas.

Kadras iš rež. Michelio Hazanavicius filmo „Manasis Godard'as“ („Le Redoutable“).

Beje, kaip pradžiugino nauju savo filmu „Tobulų melagių“ režisierius P. Genovese, taip ir nenuvylė garsiojo „Oskaru“ įvertinto „Artisto“ kūrėjas Michelis Hazanavicius. Šiųmečiame „Kino pavasaryje“ jo filmas „Manasis Godard'as“ ne tik atskleidė 1967-ųjų Paryžiuje svarbiausio savo kartos režisieriaus Jeano Luco Godard'o spalvingą asmenybę, bet ir žavėjo kaip filmas apskritai, be smalsumo ar erudicijos užpildymo. Pastarąją galėjo užpildyti puikus iš restauruotų archyvinių kadrų sukurtas prancūzų filmas „Lumiere!“ (rež. Thierry Frémaux) arba dokumentinė kino juosta „Maria Callas: savais žodžiais“ (rež. Tomas Volfas) apie garsiausią visų laikų operos primadoną.

Taigi „Kino pavasaris“, kaip ir kasmet, pateikė daugybę įdomių filmų, ne visus juos pavyko pamatyti, bet festivalis yra ir truputį burtas – turbūt pamatai tai, ką reikėjo. Apie kitus teko išgirsti, ir jų eilė tiesiog ateis truputį vėliau, nes sinefilas – toks gerokai priklausomas nuo filmų tipas, o kodėl, turbūt kiekvienas turi savų atsakymų ir... savų filmų.