Aleksandras Dapkevičius. Iš ciklo „Vaikai“, 1969–1989 m.

Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) balandžio 17 d. 17.30 val. atidaroma klaipėdiečio Aleksandro Dapkevičiaus retrospektyvinė fotografijų paroda „Ant realaus pasaulio pagrindo“. 

Aleksandras Dapkevičius – vyresnės kartos Klaipėdos fotomenininkas, šiandien priskirtinas Lietuvos fotografijos klasikams.

Parodos plakatas.

Kūrybinis palikimas – gausus ir įvairialypis

Lietuvos fotografijos mokyklos klestėjimo periodu susiformavusi A. Dapkevičiaus fotografija sunkiai galėtų pretenduoti į objektyvų realybės atspindėjimą. Jis niekada nesiveržė į aktualių įvykių sūkurį, mėgo dirbti vienas, susikaupęs, atsiribojęs nuo chaotiško socialinio ir politinio veiksmo. Autorius ne kartą pasisakė prieš anuomet lietuvių fotografijoje vyravusį reportažinį stilių ir savo kolegas kritikavo už tai, kad jų darbuose per mažai psichologiškumo, filosofijos.

A. Dapkevičių erzino ir tas faktas, kad tuo metu dauguma fotomenininkų buvo atėję iš žurnalistinės fotografijos ir, anot jo, „visi laikydavosi tų pačių socialistinio realizmo nuostatų“, fotografijoje rinkosi vieną ir tą pačią kryptį. Jis buvo išlaukto, gerai apgalvoto, daugiau ar mažiau surežisuoto kadro šalininkas ir atsitiktinumui beveik nepalikdavo vietos.

Autorius sau artimoje aplinkoje dažniausiai ieškodavo lengvai suvokiamos neanalitinės tiesos, vaizdo autentiškumą paprastai paneigdamas subjektyvizuota jautria pozicija. Tačiau visiškai socialinės krypties niekuomet neišsižadėjo. Kaip ir daugumai tuo metu kūrusių fotomenininkų, jam rūpėjo įamžinti išeinantį Lietuvos kaimą. Su jo senoliais, buitimi ir tradicijomis. Jis taip pat siekė lyriškai perteikti kaimo nykimo vaizdus, todėl dramos čia nėra daug.

Kita vertus, A. Dapkevičius neretai į portretuojamuosius pasižiūrėdavo su atviru humoru, ieškodavo ne tik charakteringiausių, bet ir komiškų tipažų, paradoksalių situacijų. Jam rūpėjo ne tik šalies periferijoje vykstančios permainos. Jis gan dažnai apsilankydavo ir naujuose Klaipėdos rajonuose turėdamas tikslą užfiksuoti čia naujai įsikūrusių klaipėdiečių gyvenimo epizodus. Būtent čia, naujo gyvenimo, ateities ir darbo temose, galima atpažinti tą patį autoriaus kritikuotą socrealizmą ir pompastišką informacijos perteikimo stilių. Anuomet to išvengti turbūt nepavyko niekam.

Akivaizdžiai svaresnę A. Dapkevičiaus fotografijos dalį sudaro temos, kur kas laisvesnės nuo faktų, kad ir kokie jie būtų ir todėl autoriui suteikiančios daugiau erdvės. Viena iš jų – gamta. A. Dapkevičius visą gyvenimą su ja išlaikė labai glaudų ryšį. Jis praleisdavo begalę laiko vaikštinėdamas, stebėdamas ir fotografuodamas pamaryje, laukymėse ir pamiškėse. Jam buvo įdomus kiekvienas metų laikas, bet daugiausia jis prikaupė žiemos peizažų. Dirbdamas su šiuo žanru jis iki subtilumo ištobulino savo kūrybinę manierą. Būtent čia atsivėrė lyriškiausi ir jautriausi jo kūrybos niuansai, stipriausiai pasireiškė asmeniniai grožio, dermės ir estetikos suvokimo principai.

Svarbiausia A. Dapkevičiaus peizažuose – harmoningo vaizdo, sudėlioto iš atskirų gamtos elementų, talpinančių nemenką simbolių ar metaforų krūvį, organizavimas. Visa tai jis dažnai papildydavo išorine režisūra. Ant rudeninių medžių lapų nukloto tako padėdamas chrizantemos šakelę ar ant nulūžusio medžio kamieno rūpestingai išskleisdamas vaiskius klevo lapus.

Aleksandras Dapkevičius. Iš ciklo „Pamario peizažai“, 1972–1982 m.

Kitas itin populiarus A. Dapkevičiaus kūryboje žanras – aktas. Čia autorius beveik neišsiskyrė iš kitų to meto meistrų. Kaip ir dauguma jų, domėjosi tik jaunu ir savaime estetišku moters kūnu. Savo pozuotojas įprastai fotografavo natūros fone, taip siekdamas atskleisti ir įprasminti žmogaus bei gamtos vienovę. Kartais jo fotografijose moters kūnas įgauna gamtos objektams būdingas faktūrų, išauga iš žemės, smėlio, vandens, o kartais lyg ir nepastebimai įsilieja į augmeniją.

Bet kuriuo atveju A. Dapkevičiaus moters kūno grožis ne konkuruoja su gamta, o natūraliai ją papildo. Ji – gamtos dalis, ne tik savo prigimtimi, bet ir charakteriu antrinanti jai. Nuogą moters kūną patalpindamas į jam giminingą erdvę, autorius izoliuoja jį nuo bet kokių socialinių ir kultūrinių ženklų. Nors gamtos citatomis jis prislopina jaunų kūnų erotizmą, tačiau esminis tradicinio akto bruožas – seksualumas – išlieka stiprus.

Ir jau visiškai kitokie A. Dapkevičiaus vaikai. Autorius visuomet akcentuodavo šios temos svarbą jo fotografijoje. Jam ji buvo vertinga ne tiek formaliu išraiškos priemonių nulemtu vizualumu, kiek turiniu. Ir čia jau siekiama autentiškumo. Nesumeluotas vaikiškas nuoširdumas – ar jie džiaugtųsi, ar verktų, kuria įtaigius psichologinius portretus ir atveria giliausias nuotraukų prasmes. Šie darbai, priešingai nei autoriaus sukurti aktai ar peizažai, turi kur kas daugiau autentiškos akimirkos ir reportažinio metodo bruožų. 

A. Dapkevičiaus fotografinės kūrybos raiškas stipriai praturtino ir tai, kad dar septintame dešimtmetyje jis pradėjo kurti montažus, savotiškas realybės klastotes. Jau tuomet jis aktyviai domėjosi naujomis kūrybos galimybėmis fotografijoje, suteikiančiomis galimybę dar stipriau koreguoti realybę. O po beveik trisdešimties metų darbo tradicinės fotografijose srityje, jau būdamas brandaus amžiaus, jis pasitelkė visiškai jam nebūdingus sprendimus.

Fotografas pradėjo spalvinti savo fotografijas flomasteriais, guašu ir kt. Iš pradžių akcentuodavo tik detales, kur ne kur, galiausiai visiškai padengdavo jų paviršių ryškiomis spalvomis. Kartais aplipindavo džiovintų augalų žiedais ir lapais. Naudodamasis tokiomis raiškos priemonėmis A. Dapkevičius ilgainiui visiškai pradėjo ignoruoti realistinį turinį ir tiesiogine žodžio prasme paskandino vaizdą ryškių dėmių siautulyje.

Taip radosi nauji kūriniai, jau beveik nieko bendra neturintys su fotografija. Nors tai ir nebuvo visiškai nauja Lietuvos meno lauke, tačiau jo kūryboje reiškė radikalų ne tik pasirenkamų raiškų, bet ir jo asmeninės kūrybos sampratos pasikeitimą. Susitelkdamas prie naujų formos, plastikos, spalvos išraiškos priemonių, fotomenininkas bandė sukurti savitą kūrybinį metodą. Būdingas tapybos eskiziškumas, spontaniškumas neatpažįstamai pakeitė gerai apgalvotą fotografinio vaizdo sąrangą. Tačiau teigti, kad ant nuotraukos pagrindo kuriami nauji vaizdiniai praranda bet kokį ryšį su fotografija, taip pat nebūtų tikslu. Net ir savo fiktyvų pasaulį A. Dapkevičius kūrė ant realaus pasaulio pagrindo, naudodamasis realybės padiktuotomis daiktų formomis ir jų tarpusavio ryšiais.

A. Dapkevičiaus kūrybinis palikimas – gausus ir įvairialypis. Autorius nuolat eksperimentavo, kūrė montažus, koliažus, ieškojo naujų vaizdų prasmių daugkartinėje ekspozicijoje ir pan. Tačiau, kad ir ką pasirinktų, kokias priemones naudotų, jo kūryboje visuomet išliko ryškios pastangos prasilaužti pro anuometinius ideologinius barjerus ir nusistovėjusius mąstymo standartus. Išlaikydamas pagarbą tradicijai, jis tuo pat metu ieškojo naujų raiškos galimybių, ir jam jau buvo visiškai nesvarbu, kad jos neįsitenka fotografijos rėmuose. A. Dapkevičiaus kūryba, kaip ir Vaclovo Strauko, darė didžiulę įtaką Klaipėdos fotografijos raidai, įnešė savo indėlį ir į Lietuvos fotografijos istoriją.

Aleksandras Dapkevičius. Iš ciklo „Pamario peizažai“, 1972–1982 m.
Aleksandras Dapkevičius. Žvejys, 1976 m.

A. Dapkevičiaus biografija ir kūryba

Jis gimė 1929 m. Sedoje, Mažeikių apskrityje. Nuo 1957 m. apsigyveno Klaipėdoje ir pradėjo dirbti fotografu valstybinėje įmonėje. Amatas netrukus peraugo į pomėgį, ir jau nuo 1969 m. A. Dapkevičiaus fotografijos vis dažniau buvo eksponuojamos parodose.

1973 m. jis įstojo į Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungą), ir jo kūrybinė bei parodinė veikla dar labiau suaktyvėjo. Per daugiau nei 30 metų jis surengė per 20 personalinių parodų, aktyviai dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje (daugiausia – buvusios Sovietų Sąjungos respublikose), pelnė per 50 apdovanojimų. Svarbiausias iš jų – 1999 m. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) suteiktas fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas.

Nuo 1999 m. A. Dapkevičius – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, 2005 m. jam buvo suteiktas meno kūrėjo statusas. Autorius mirė 2007 m. Klaipėdoje. Svarbiausi A. Dapkevičiaus sukurti fotografijų ciklai – „Žemaitukai“ (1968–1978), „Aktai“ (1969–1991), „Pamario peizažai“ (1972–1982), „Portretai“ (1972–1989) ir „Fotografika“ (2002–2007). Autoriaus kūrybinis palikimas saugomas Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekoje, Lietuvos dailės muziejuje ir privačiose kolekcijose. Yra išleisti trys jo parodų katalogai (2007, 1990, 1985 m.). Šiuo metu rengiamas išleisti A. Dapkevičiaus fotografijos albumas.

Iš Vilniaus paroda „Ant realaus pasaulio pagrindo“ keliaus į Šiaulius ir Klaipėdą.