Šv. Toribijaus vienuolynas. Francisco J. Díez Martín nuotr., Wikipedia

Tais metais, kai balandžio 16-oji – šv. Toribijui Astorgiečiui paminėti skirta diena – sutampa su sekmadieniu, į jo palaikus saugantį vienuolyną patraukia piligrimų minios. Tai viena iš keturių pasaulio vietų, kur štai jau penkis šimtus metų galima pereiti pro Atleidimo duris ir gauti visuotinį nuodėmių atleidimą. Taip yra dėl to, kad šio šventojo likimas tapo neatsiejamas nuo Kristaus kryžiaus likimo – kryžiaus ne perkeltine, bet tikrąja žodžio prasme: to medžio gabalo, ant kurio mirė Jėzus.

Šv. Toribijus Astorgietis, skulptūra Astorgos katedroje (Ispanija), Rodelar nuotr., Wikipedia

Manoma, kad Toribijus gimė apie 402 metus Ispanijos Astorgos mieste, kuris yra už 300 km į šiaurės vakarus nuo Madrido. Pardavęs savo turtą, jis iškeliavo kaip piligrimas į Jeruzalę, kur užsitarnavo patriarcho Juvenalio palankumą ir buvo paskirtas Šventojo Kapo bažnyčios zakristijonu. Grįždamas atgal į Europą apie 440 metus, Toribijus parsinešė keletą relikvijų, tarp jų – Lignum Crucis (lot. kryžiaus medis), gabalą kryžiaus, ant kurio mirė Jėzus. Manoma, kad tai buvusi patriarcho Juvenalio dovana už ištikimą tarnystę. Pakeliui į namus Toribijus aplankė Romą, kur popiežius Leonas I jį pašventino arkidiakonu. Galiausiai 444 metais, jau grįžęs į gimtąją Astorgą, jis buvo pašventintas Astorgos vyskupu. Iš ten Toribijus, palaikomas Leono I, aktyviai kovojo su vietine priscilijonų erezija. Galiausiai mirė 476 metais ir buvo palaidotas Astorgoje, šalia didžiausio jo parnešto į Europą lobio, Lignum Crucis.

Toribijaus ir Lignum Crucis ramybė Astorgoje tetruko tik porą šimtmečių. 711 metais musulmonų kariai perplaukė Gibraltaro sąsiaurį ir per vos dešimt metų užvaldė visą Iberijos pusiasalį, nueidami iš pietų į šiaurę daugiau nei tūkstantį kilometrų. Astorgos krikščionys, būgštaudami, kad artėjantys užkariautojai išniekins jų mieste saugomas relikvijas, nusprendė jas pernešti į saugią vietą – kuo toliau į šiaurę, į kalnus Picos de Europa, už kurių jau tik Atlantas. Lignum Crucis, o su juo ir šv. Toribijaus Astorgiečio palaikai, kalnų perėjomis buvo nugabenti į atokų Kantabrijos kalnų slėnį vadinamą Liébana, ir priglausti tenykščiame benediktinų Turieno vienuolyne. Jį VI amžiuje buvo įkūręs kitas šventas vyras, irgi Toribijus, bet iš Palensijos. Šis Toribijus Palentietis su keliais mokiniais irgi atklydo į Kantabrijos kalnus ieškoti nuošalios vietos, kur įkurti benediktinų regulos vienuolyną.

Šv. Toribijaus vienuolynas nuo Viornos kalno viršūnės, sakoma, kad iš čia jo įkūrėjas Toribijus Palentietis metęs savo keliauninko lazdą ieškodamas vietos būsimajam benediktinų regulos vienuolynui. Jūratės Micevičiūtės nuotr.

Viena iš legendų byloja, kad eidamas į šiaurę jis užlipęs ant Viornos kalno (1151 metrų aukščio), ir nuo jo viršaus metęs savo lazdą, sakydamas, kad kur ji nukris, ten ir bus vieta vienuolynui. Vyskupo būta stipraus vyriškio: lazda nuskriejusi maždaug kilometrą ir nukritusi 410 m aukštyje virš jūros lygio, kur dabar ir stovi vienuolynas, pervadintas švento Toribijaus vardu Lignum Crucis iš Jeruzalės į Astorgą atnešusio vyskupo garbei.

Švč. Lebenjos Mergelės Marijos bažnyčia (X amžius), kurios fundatorius kunigaikštis Donas Alfonsas norėjo pagrobti ir joje palaidoti šv. Toribijaus palaikus. Jūratės Micevičiūtės nuotr.

Musulmonai niekada neįžengė į Liébaną: Kantabrijos kalnuose užspeisti krikščionių kariuomenių likučiai pagaliau pamiršo savo mažų karalysčių tarpusavio nesutarimus ir pagaliau 722 metais laimėjo pirmąjį mūšį prieš daug gausesnį priešą tik už keliasdešimt kilometrų nuo Liébanos esančiame Kovadongos slėnyje. Tikima, kad pati Mergelė Marija juos įkvėpusi stoti į kovą ir taip pradėti septynis šimtmečius trukusį Iberijos pusiasalio atkariavimą. Dabar toje vietoje – Ispanijos globėjos Covadongos Mergelės Marijos šventykla.

Kryžių saugančio slėnio nepasiekė šios kovos atgarsiai – jį išgelbėjo pats vietos nuošalumas. Kalnai jį supa iš visų pusių: ten net šiaurietiškas šaltis neprasiskverbia, ir šalia šioms platumoms įprastų pušų čia puikiai dera vynuogės ir alyvmedžiai. Slėnio ramybę retkarčiais drumsdavo tik vietinių didikų tarpusavio vaidai. Kartą jie sutrukdė ir šventojo Toribijaus Astorgiečio palaikų ramybę: 924 metais Liebanos kunigaikštis Donas Alfonsas fundavo Šv. Lebenjos Marijos bažnyčią (tas nuostabus mažytis architektūros perlas dar ir šiandien tebedžiugina akį), o kokia gi bažnyčia be relikvijos? Vienuoliai relikvijomis dalintis nesutiko, tad kunigaikštis nutarė šv. Toribijaus palaikus parsinešti jėga, bet šventasis nepanoro skirtis su Kryžiumi.

Štai kaip atpasakoja Dono Alfonso žodžius vienuolyne saugoma kronika: „Vardan Dievo. Tebus žinoma ir paskelbta, kad aš, kunigaikštis Alfonsas ir mano žmona, kunigaikštienė Chusta, pastatėme šventosios Lebenjos Marijos bažnyčią, kad ten perkeltume šventojo Toribijaus palaikus, ir mano tarnai juos paimtų ir ten palaidotų. Ir kai tik jį iškėlė, kad palaidotų, buvau Dievo nubaustas ir esu iki šiol aklas, ir mano kariai, nors ir nekalti, kai pradėjo kast,i taip pat apako.Tuomet paaukojau savo kūną ir viską, ką turiu Liebanoje šventajam Toribijui ir tau, abate Opila, ir dvasininkams, kurie tarnauja Dievui...“

Taip šv. Toribijaus kūnas liko vienuolyne. Nors nežinoma, kurioje vietoje po vienuolynu ilsisi jo kaulai, galima apžiūrėti čia saugomą daugiau nei 700 metų senumo jo antkapio statulą iš dažyto medžio. Ji vaizduoja gulintį šventąjį, o jo drabužis jau beveik neturi klosčių: jas po skiedrelę nulupinėjo amuletų ištroškę piligrimai. O jų čia praėjo tūkstančiai, nes Kryžiaus relikvija plačiai išgarsėjo gydomąja galia. Šiandien sakytume, kad Lignum Crucis gydo psichines negalias, bet viduramžiais visos jos priskirtos demonų veikimui. Sergančiuosius atvesdavo prie Lignum Crucis ir duodavo jį pabučiuoti, ir jiems palengvėdavo. Dar pasakojama, kad iki XVI amžiaus vienuolyne buvo saugoma ir grandinė, kuria esą buvęs surakintas prie stulpo plakamas Kristus. Tad piktosios dvasios apsėstajį apjuosdavo ta grandine, ir vos tik jis paliesdavo Kryžių, sako, automatiškai įvykdavęs egzorcizmas.

Atleidimo durys Šv. Toribijaus vienuolyne. Dabar jos atsidarys tik Jubiliejiniais 2017 metais. Jūratės Micevičiūtės nuotr.

Galiausiai 1512 metų rugsėjo 23-ią dieną popiežius Julijonas II išleido bulę, kuria suteikė Šventojo Toribijaus vienuolynui privilegiją švęsti Jubiliejaus metus, kai šventojo diena, balandžio 16-oji, sutampa su sekmadieniu. Tada iškilmingai atidaromos Atleidimo Durys. Jas turi tik keturios šventovės pasaulyje, jos – Jeruzalėje, Romoje, Santiago de Composteloje ir čia, Santo Toribio de Liébana. Paprastai šį vienuolyną aplanko piligrimai, einantys šv. Jokūbo keliu, pakeliui į Santiago de Compostelą, ypač tie, kurie eina senuoju, tai yra šiauriniu keliu, kuris iš Prancūzijos vinguriuoja Atlanto vandenyno pakrante. Nuo 1961 metų vienuolynu besirūpinantys pranciškonai tikina, kad pakeliui į Santjagą Lignum Crucis aplankęs ir pats šventasis Pranciškus.

Šventojo Toribijaus vienuolynas nutolęs nuo pajūrio tik apie 40 kilometrų, tai – dvi dienos kelio pėsčiomis, nes paskutiniai 20 km veda per kalnus. Šiandien ten jau ir mašina galima pravažiuoti, bet kelias, suspaustas tarp 600 m statmenos kalnų sienos iš vienos pusės ir sraunios kalnų upės Devos iš kitos, nepratusiems vairuoti tokiomis sąlygomis gerokai padidina kraujospūdį. Atvykėlius pasitinka masyvus vienuolyno pastatas, prisiglaudęs prie Viornos kalno. Bažnyčia visą dieną atvira, bet Lignum Crucis laikomas rakinamoje koplyčioje, už grotuotų stiklo durų. Pranciškonai jas atidaro kas pusvalandį, kad susirinkę piligrimai galėtų prisiartinti prie Kryžiaus, o dažniausiai ir pačią relikviją išima, kad norintieji galėtų ją paliesti. Ir spėju, kad ne vienam ją palietusiam pasidaro tuščia paširdžiuose, vien pagalvojus apie šią galimybę: „O jeigu tai tikrai tas medis?“

Lignum Crucis

Tai – tamsus pilkšvas medžio gabalas, saugomas puošniame paauksuoto sidabro kryžiaus formos dėkle, kurio priekis iš stiklo. Kryžius sudėtas iš dviejų gabalų, 635 milimetrų vertikalaus ir 393 milimetrų horizontalaus 40 milimetrų storio skersinių. Tad tai – didžiausias iki šių dienų išlikęs Kristaus kryžiaus gabalas, kurį Katalikų Bažnyčia laiko tikru. Tokio net pačioje Romoje nėra, didžiuojasi Liebanos gyventojai. Kai šventasis Toribijus Astorgietis jį parsinešė iš Jeruzalės, tai buvo vientisas medžio gabalas, anot benediktinų metraštininko tėvo Sandovalo, priklausęs kairiajam kryžiaus skersiniui. Jame net išlikusi vinies skylė, kur, tikima, buvusi prikalta kairioji Jėzaus ranka – ji puikiai matyti per relikvijos dėklo stiklą. Tačiau, sako, piligrimai taip uoliai čiupinėję Kryžiaus medį, kad jis ėmęs greitai nykti. Tada ir buvo nutarta perpjauti jį į dvi dalis ir sudėti kryžiaus forma į dėklą, padarytą  1679 Valladolido auksakalių dirbtuvėje. Nuo to laiko Kryžiaus medį galima paliesti per nedidelę kvadratinę išpjovą apačioje.

Lignum Crucis. Francisco J. Díez Martín nuotr., Wikipedia

Palietus pribloškia medžio glotnumas ir kietumas. Dešimtys tūkstančių piligrimų pirštų nugludino Kryžiaus medžio paviršių, bet neįveikė Libano kipariso gruoblėtumo. Prieš porą dešimtmečių atlikta mokslinė ekspertizė patvirtino, kad tai – kaip tik ši medžio rūšis, Cupressus Sempervivens, beje, iš tiesų romėnų naudota nusikaltėliams nukryžiuoti, ir kad šiam gabalui – per du tūkstančius metų. Visa kita – jau tikėjimo dalykas.

Kryžiaus relikvijų kilmę slepia amžių glūduma. Sako, jas suradusi imperatoriaus Konstantino motina Elena, kuri lankėsi Jeruzalėje jau po Nikėjos susirinkimo, apie 325 ar 327 metus, drauge su imperatoriaus delegacija. Euzebijus Cezarietis pasakoja, kad imperatorius Konstantinas atradęs Šventąjį Kapą ir norėjęs pastatyti ten bažnyčią, bet neužsimena apie vera cruz („tikrojo kryžiaus“) atradimą. Tai jo mokinys Gelazijus apie jį papasakojo savo „Bažnyčios istorijoje“, sukurtoje apie 390 metus, iš kurios mus pasiekė tik keli fragmentai, cituoti Rufino kronikoje. X skyriuje šis pasakoja, kad imperatorienės Elenos apsilankymo metu Kristaus nukryžiavimo vietoje krikščionių persekiotojai buvo pastatę Veneros statulą, kad atgrasintų norinčiuosius nusilenkti šiai vietai – juk būtų tekę nusilenkti ir Venerai. Dievotoji imperatorienė liepusi nugriauti Veneros šventyklą ir įsakiusi kasti, kur jai pasirodęs dangaus ženklas. Legenda aurea (lot. „Auksinė legenda“) byloja, kad Elena atsekusi tą vietą pagal nuostabų iš jos sklindantį kvapą, o atsistojus virš jos lengvai sudrebėjusi žemė. Buvo iškasti trys kryžiai, ir padėti prie imperatorės kojų. Tuo metu pro šalį ėjusi laidotuvių procesija. Elena liepusi atnešti numirėlį ir padėti ant kiekvieno kryžiaus. Ant paskutiniojo numirėlis atgijęs, taip buvęs atpažintas Vera Cruz (lot. „Tikrasis Kryžius“).

Kronikos nelabai nutolsta nuo Auksinės legendos: jose pasakojama, kad tikrai buvusi nugriauta Veneros šventykla, ir jos vietoje iškasti trys kryžiai, vinys ir titulus crucis (lot. užrašas, kurį Pilotas liepęs prikabinti ant kryžiaus). Čia kilusi problema: kaip sako Teodoretas Cirietis, „jie nebuvo tikri, kuris iš jų laikė Viešpaties kūną ir sugėrė įstabaus jo kraujo lašus“. Jonas Chrizostomas Homilijoje apie Jono evangeliją (85) sako, kad užrašas rastas ant viduriniojo kryžiaus, tai ir padėję jį atpažinti. Kiti to meto istorikai tvirtina, kad Elena vis dar nebuvo tikra, kol palietusi kryžių stebuklingai neišgijusi „sunkia liga serganti moteris“. Vis dėlto greičiausiai padėjo atpažinti vinių žymės, nes, anot Evangelijos pagal Joną, iš trijų nukryžiuotųjų tik Kristus buvęs prikaltas.

Galiausiai Elena nutarė, kad kryžių reikia padalyti į dvi dalis, kad vieną iš jų būtų galima nugabenti į imperijos sostinę. Dėl tos pačios priežasties buvo padalytas ir užrašas. Jeruzalėje likęs Kryžiaus gabalas, daug kartų grobtas ir grąžintas – kaip ir pati Šventoji Žemė, nuolat ėjusi iš rankų į rankas – galiausiai dingo be pėdsakų po 1187 vykusio Hatino mūšio su sultonu Saladinu. Bet išsigelbėjo viena iš jo atplaišų, jau apie 440-uosius metus šventojo Toribijaus išnešta iš Jeruzalės į jo gimtąją Astorgą, ir apie 712 metus – drauge su jo palaikais į nuošalų Ispanijos šiaurės kalnų slėnį Liébana. Nors XX amžiuje istorijos konvulsijos pasiekė ir ją: pasakojama, kad Ispanijos pilietinio karo metu, tarp 1936 ir 1939-ųjų, vienuoliai, bijodami, jog socialistai gali sunaikinti relikviją, užkasė tikrąjį Kryžiaus medį darže, o jo vietoje į dėklą po stiklu padėjo paprasto medžio gabalėlius. Karui pasibaigus (ir pralaimėjus socialistams) Lignum Crucis grįžo į savo koplyčią Švento Toribijaus vienuolyno širdyje.

Šventoji Ola, kur vienuolyno įkūrėjas Toribijus Palentietis kovojęs su velniu ir regėjęs Švč. Angelų Mergelę Mariją. Jūratės Micevičiūtės nuotr.

1967 metais popiežius Paulius VI išplėtė 1512 metais Julijono II duotos privilegijos galiojimą: dabar Atleidimo durys yra atviros ne tik 7 dienas po balandžio 16-osios sekmadienio, bet per visus Jubiliejinius metus. Paskutinį kartą jos buvo atidarytos 2006 metais, o kitą kartą tai įvyks 2017-aisiais. Tada vienuolyną užplūs tikros piligrimų minios, nors jų netrūksta ir „eiliniais“ metais. Ištvermingiausieji ateina pėsčiomis – sakau ištvermingiausieji, nes einant bet kuriuo iš keturių į šią vietą vedančių piligrimų maršrutų tenka persiristi per ne vieną kalnų perėją. Kai kurios iš jų taip aukštai, kad iš jų matyti net Atlanto vandenyno pakrantė, esanti už kelių dešimčių kilometrų. Bet tokia kelionė neprailgsta žinsgniuojant į slėnį, kuriame be perstojo meldžiamasi štai jau pusantro tūkstančio metų, o kelią jau iš tolo rodo didžiulis kryžius, sumūrytas ant kilometro aukščio Viornos kalno viršūnės, kalno, kurio šlaituose vis dar tebestūkso atsiskyrėlių koplytėlės, taip pat ir nuo smalsuolių akių paslėpta „Šventoji Ola“, kurioje, sako, užsidarydavęs šio vienuolyno įkūrėjas, irgi Toribijus, kad kovotų su piktosiomis dvasiomis, o švč. Mergelė Marija nusileisdavusi apsupta angelų jo paguosti.

Jūratė Micevičiūtė. 2011 m. balandis, Somas (Ispanija)