EPA nuotrauka

„Pataikūniškumo metraščiai yra pilni pavyzdžių, kai Bažnyčios žmonės lankstosi politinei galiai. Čia, JAV, mes pastaruoju metu regėjome pernelyg daug to pavyzdžių tam tikrų evangelikų lyderių gretose. Tačiau šiandien kalbant apie pataikūniškumą yra sunku pralenkti Maskvos ir visos Rusios patriarchą Kirilą“, – savo tekste svetainėje „First Things“ rašo popiežiaus Jono Pauliaus II biografas George’as Weigelis. Tekste jis primena patriarcho žodžius, pasakytus gruodžio 1 dieną po to, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kreipėsi į Rusijos Ortodoksų Bažnyčios episkopalinę tarybą.

„Nėra nieko rimtesnio ir svarbesnio nei moralinis konsensusas visuomenėje. Jei yra konsensusas dėl pagrindinių moralinių vertybių, visi kiti socialiniai santykiai formuojami harmoningai… ir politinė praktika atliepia žmonių interesus…

Aš reiškiu jums savo dėkingumą dėl dialogo, kurį vystome kartu… ir atvirumo atmosferos, kurioje šiandien gyvena mūsų visuomenė. Aš tikiu, kad šis atvirumas bus mūsų Tėvynės sėkmės artimesnėje ir tolimesnėje ateityje garantas. (…)

Norėčiau jums, gerbiamas Vladimirai Vladimirovičiau, palinkėti ilgų metų, geros sveikatos ir Dievo pagalbos didžioje misijoje, kurią Viešpats jums patikėjo per žmonių valią. Tegul Dievas jus saugo!“

Aptardamas šiuos patriarcho žodžius, G. Weigelis teigia, kad, kalbant apie Katalikų Bažnyčios ir Rusijos ortodoksų dialogą, būtina išsiaiškinti kelis dalykus.

„Ar „politinė praktika“, įsišaknijusi „moralinėse vertybėse“, apie kurias kalbėjo patriarchas, apima ir Putino politinių oponentų, tokių kaip Borisas Nemcovas, nužudymą? Ar jo kritikų, tokių kaip Anna Politkovskaja, nužudymą? Ar Aleksandro Litvinenkos, kuris siekė apšviesti Putino slaptosios policijos smogikus, apnuodijimą radioaktyviu poloniu? Ar pastarąjį atvejį, kai nervus veikiančia medžiaga bandyta nunuodyti du Putinui neparankius rusus? Ar šių praktikų etika yra dalis patriarcho „dialogo“ su prezidentu?“ – klausia G. Weigelis.

Negaili jis ir daugiau klausimų. Pavyzdžiui, kokiomis „moralinėmis vertybėmis“ remdamasis V. Putinas Sovietų Sąjungos, tos žudikiškos tironijos, žlugimą laiko didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa? Arba kodėl ši „atvirumo atmosfera“, kurioje „šiandien gyvena Rusijos visuomenė“, neapima Aleksejaus Navalno, kuriam nebuvo leista kandidatuoti prezidento rinkimuose? Kaip šią „atvirumo atmosferą“ veikia be perstojo 24/7 Rusijos viduje varoma valstybinė propaganda, vaizduojanti V. Putiną kaip žmogų, kuris gali apsaugoti valstybę nuo Vakarų agresijos ir vietinių išdavikų? Kodėl šioje „atvirumo atmosferoje“ buvo siekiama įtvirtinti V. Putino asmenybės kultą?

„Ar „neabejotina mūsų Tėvynės sėkmė artimoje ir tolimoje ateityje“ reiškia nuolatinę Krymo okupaciją, tęstinį Rusijos karių buvimą Ukrainoje ir mažo intensyvumo, tačiau mirtino karo, kurį Rusija vykdo prieš savo kaimynę, tąsa? Ar tai reiškia Lietuvos, Latvijos ir Estijos destabilizavimą? Ar tai reiškia tęsiamą Rusijos paramą Sirijos skerdikui Basharui al-Assadui? Ar ši „tęstinė sėkmė“ priklauso nuo Rusijos trolių ir botų sėjamo nesutarimo ir pasimetimo (jau nekalbant apie melus bei propagandą) visame pasaulyje? Kaip visas šis kuriamas alternatyvios realybės cunamis dera su harmoningais „socialiniais santykiais“? Kaip visa tai atstovauja „žmonių interesams“? – klausia G. Weigelis.

Be to, jam rūpi, kaip „žmonių valia“ yra išreiškiama per šaradas, kurios jokiu būdu neprimena „rinkimų“ tikrąja to žodžio prasme. O ar ta „sunki misija, kurią patikėjo Viešpats“, V. Putinui reiškia valdymą iki gyvos galvos? Galiausiai, ar čia kalbama apie galimybę V. Putinui susižerti neapsakomo dydžio turtus? Nejaugi Viešpats iš tiesų troško, kad V. Putinas valdytų iki mirties ir taptų milijardieriumi?

„Neapsakomi Rusijos stačiatikių dvasiniai turtai yra iššvaistomi, kai Bažnyčios lyderiai įsitraukia į tokį propagandinį šlamštą. Rusijos Bažnyčia sunkiai kentėjo Lenino, Stalino ir jų įpėdinių laikais. Jos kankiniai, kurių skaičius siekia milijonus, yra negerbiami, kai tariamai laisva Bažnyčia atlieka visagalio ir neklystančio caro kapeliono vaidmenį, užuot sakiusi tiesą turintiesiems galią. V. Putinas ciniškai prisiėmė sau krikščioniškų vertybių gelbėtojo vaidmenį, o Rusijos Bažnyčios lyderiai ne tik tam nusileido, bet ir patys skatino šį farsą“, – griežtai konstatuoja G. Weigelis.

Baigdamas savo tekstą, jis rašo, kad Rusijos tikintieji nusipelnė geresnės situacijos nei dabartinė. Lygiai tas pat, anot jo, pasakytina ir apie ekumeninį dialogą. 

Pagal „First Things“ parengė Donatas Puslys