Grafikė Birutė Zokaitytė ir jos dukra dainininkė Miglė Vilčiauskaitė-migloko. Daivos Kairevičiūtės nuotr.
Birutė Zokaitytė su dukra. Asmeninio archyvo nuotr.

Ko gero, ne kartą yra tekę susidurti su posakiu „Obuolys nuo obels netoli rieda“? Pastarajai minčiai įprasminti galima surasti daugybę pavyzdžių. Gydytojų atžalos dažnai tampa gydytojais, mokytojų vaikai – mokytojais, na, o kūrėjų šeimose gimę vaikai neretai paveldi tą bravūrišką originalumu alsuojančią menišką dvasią, inspiruojančią tęsti kūrybingas veiklas, tiesa, nebūtinai tose pačiose srityse.

Lietuvoje yra daugybė talentingų vizualiųjų ir kitų meno šakų puoselėtojų, kurių šeimose originalusis, savitas pradas neretai palieka ryškių pėdsakų šalies kultūros padangėje. Ištisos meno kūrėjų šeimos, lietuviškosios kultūros puoselėtojai, jų kartos, savo veiklos sferomis prisidėjusios ne tik prie šalies kultūrinio naratyvo, bet ir prie šalies istorijos kūrimo.

Tokių pavyzdžių yra daug, nuo Tarabildų iki Saukų, nuo Radzevičių iki kitų, na, bet šis tekstas apie grafikės Birutės Zokaitytės ir jos dukros, gaivališkos sielos ir įstabaus balso savininkės Miglės Vilčiauskaitės-migloko, tandemą, vaizdžiai iliustruojantį autentiško prado vystymosi raidą, integraliai prisitaikantį prie kūrėjo visybės ir tampantį nauju reiškiniu kitame asmenyje.

Vilnius jau nuo XX amžiaus antrosios pusės gali pasigirti lietuviškuoju Monmartru, menininkų kalve ir vienu iš kultūros centrų – Užupiu. Būtent pastarosios dvasios apsuptyje dar studijų metais ėmė kurti grafikė Birutė Zokaitytė, ji prisidėjo prie vadinamosios Užupio Respublikos vietos meno, o kartu ir jos menininkų iškėlimo globaliniu mastu. Nuo knygų iliustravimo iki žymiojo Užupio žemėlapio autorystės, nuo savito estampų stiliaus kūrimo iki eksperimentavimų spalvotojo oforto technika, nuo piešinio iki videoprojekcijos… Visa tuo ir dar daugiau talentingoji grafikė, anot dailėtyrininkės Aistės Paulinos Virbickaitės, viena iš Lietuvos grafikos žvaigždučių, praturtino ir tebeturtina lietuviškojo meno lauką. Savo aktyviu darbu grafikos srityje, dalyvavimu daugybėje parodų ir Lietuvoje, ir užsienyje pelnė ne vieną įvertinimą bei apdovanojimą.

Meniško chaoso apsuptyje užaugo charizmatiškoji B. Zokaitytės dukra Miglė Vilčiauskaitė, lietuviškos muzikos melomanams pažįstama migloko pseudonimu.

„Aš užaugau įkvepiančioje, spalvingoje ir chaotiškoje atmosferoje. Savo vaikystę ir paauglystę leidau dideliame, įvairiausių meno sričių žmonių būryje. Laisva atmosfera, kurioje aš išaugau, suteikė man galimybę daryti tai, ką noriu, ir tapti tuo, kuo noriu būti“, – taip save pristato migloko.

MIGLOKO: Atlikti savo pačios muzikos kompozicijas suteikia galimybę būti revoliucioniere, kuri turi pakylą kalbėti apie dalykus, kurie svarbūs, apie dalykus, kuriais noriu pasidalinti, apie dalykus, kuriuos noriu duoti kitiems.

Iš šeimos paveldėtas kūrybingasis pradas reiškėsi ir savituose „aš“ ieškojimuose, pasireiškiančiuose įvairių meno technikų išbandymu, ir muzikoje. Pastaroji suteikė kūrėjai ir atlikėjai sparnus išreikšti save bene artimiausia kūrybos forma, taip nespecialiai sukurdama savą nišą Lietuvos muzikos padangėje.

Gerokai iki trečiosios dešimties slenksčio perkirtimo migloko savo unikaliu muzikiniu polėkiu užkariavo alternatyviosios scenos gerbėjų gretas. Džiazo, bliuzo, gipsy džiazo melodijos, sklindančios iš jauno žmogaus lūpų, negalėjo nežavėti, o kiekvieno pasirodymo metu šalimais stovintis nešiojamasis muzikos grotuvas, jaunesniosioms kartoms žinomas „boomboxo“ vardu, tapo tam tikra vizitine kortele, išskyrusia migloko iš kitų Lietuvos dainininkų bei muzikos kūrėjų.

„Atlikti savo pačios muzikos kompozicijas suteikia galimybę būti revoliucioniere, kuri turi pakylą kalbėti apie dalykus, kurie svarbūs, apie dalykus, kuriais noriu pasidalinti, apie dalykus, kuriuos noriu duoti kitiems. Mano dainos yra mano gyvenimo dienoraštis“, – sako migloko.

Autentiško stiliaus inspiracijos, nuolatinis eksperimentavimas, įvairiausių formų kūrybiškosios brandos, savojo „aš“ ieškojimas ir jo pateikimas per meną yra tai, kas būdinga ir grafikei B. Zokaitytei, ir muzikaliajai migloko. Pastaroji tai paliudijo neseniai pasirodžiusiame albume „Sacred Tears“, kuriame šalia iki tol buvusių muzikinių srovių galima išgirsti kai ką nauja.

Kaip kad pati migloko sako: „Girdisi čia ir naujas kelias, kur link keliauju – šokių muzika.“ Tačiau iškart ji priduria: „Aš niekada nežadu sustoti eksperimentuoti.“