Laura Petrauskaitė. Živilės Miežytės nuotrauka.

Interviu publikuojamas iš antrojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio. Jo autorė – ŽIVILĖ MIEŽYTĖ.

Su meno istorike LAURA PETRAUSKAITE kalbamės vienoje iš Montevidėjaus kavinių, o mūsų pokalbį kartais pertraukia kumbijos ritmai. Tikriausiai taip ir turi būti, kai dvi vilnietės, susipažinusios Urugvajaus sostinėje, kalbasi apie lietuvius, praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje atkeliavusius į šį pasaulio kraštą.

Į Argentiną, o vėliau į Urugvajų Laura atvyko rinkti medžiagos daktaro disertacijai, kurioje nagrinėja menininkų migracijos reiškinį, daugiausia dėmesio skirdama Lietuvos dailininkams, tarpukariu emigravusiems į Pietų Ameriką. Susitikimai su lietuviais, darbas muziejuose ir nacionalinės bibliotekos archyvuose – Lauros dienotvarkė Montevidėjuje buvo išties intensyvi. Ji taip pat apsilankė Urugvajaus lietuvių kultūros draugijoje, kur lietuvių bendruomenei pasakojo apie emigrantų menininkų kūrybą. 

Ar galime kalbėti apie lietuvių menininkų kūrybą Pie­tų Amerikoje, kaip ne tik geografiškai, bet ir idėjiškai apibrėžtoje erdvėje?

Tarpukariu kilusi didžiulė emigracijos į Pietų Ameriką banga įtraukė ne tik žemės ūkio ir pramonės darbininkus, bet ir kuriančius menininkus ar būsimus dailininkus. Urugvajaus lietuviams pažįstami Montevidėjuje gyvenusių ir kūrusių emigrantų iš Lietuvos Zomos Baitlerio ir Zusmano Gurvičiaus (arba José Gurvich) vardai, mieste veikia šio dailininko muziejus, kuris užsiima aktyvia edukacine veikla. Vietiniai lietuviai man pačiai padėjo geriau pažinti Baitlerio kūrybą. Esu dėkinga Lietuvos garbės konsulei Ceciliai Hernández Švobas, kad turėjau galimybę pamatyti Baitlerio darbų ne tik muziejuose ir galerijose, bet ir Urugvajaus Užsienio reikalų ministerijos kolekcijoje. Tad lietuvių bendruomenei buvo prasminga pristatyti negirdėtus kūrėjus: skulptorių Matą Menčinską, tapytojus Joną Rimšą, Oną Draugelytę-Kučinskienę, grafikus Robertą Feiferį ir Joną Pogoreckį.

Šie menininkai skiriasi savo profesiniu išsilavinimu, kūrybiniu potencialu, menine vaizduote ir estetinėmis vertybėmis, tad kalbėti apie idėjinį ar programinį jų bendrumą būtų sunku. Gurvičius ir Baitleris priklausė garsiosioms Torres-Garcia dirbtuvėms, plėtojusioms vadinamąjį Lotynų Amerikos konstruktyvizmą. Rimša nuolat keliavo po Argentiną, Čilę, Boliviją ir Peru, tapė šio regiono gamtą, senuosius gyventojus, jų ritualus, prisidėjo įtvirtinant tam tikrą idealaus indėno įvaizdį, kitaip tariant, angažavosi indigenizmo politikoje. Pietų Amerikos kritikų šis lietuvis buvo atpažįstamas kaip „pintor de la silva“ arba „džiunglių dailininkas“.

Eduardo Lapaitis Vaikunaite. Proyección espacial. Apie 1979 m. Metalas. Urugvajaus Nacionalinis dailės muziejus.

Visų dailininkų neaptarsime, bet norėčiau išskirti įdomias aukštos manualinės kokybės Menčinsko skulptūras. Kai kurios iš jų artimos indigenizmo idealams, bet bendriausia prasme – tai tipiška art deco produkcija. Tokio meno, kokį kūrė Menčinskas, tarpukariu galėjai pamatyti Paryžiuje, Vienoje, Berlyne ir Buenos Airėse, kur skulptorius tuo metu gyveno. Akivaizdu, kad dailininką veikė gyvenamoji aplinka, joje cirkuliuojantys vaizdiniai. Tada Argentinos sostinėje art nouveau ir iš jo išaugusio art deco stilių įtaka buvo justi visur – nuo viešbučių iki kapinių paminklų ir nuo parduotuvių iškabų iki reklamų laikraščiuose. Bendra miesto ir laik­mečio dvasia persikėlė į jo kūrybą.

Šie menininkai atvyko į Pietų Ameriką su didžiosiomis migrantų iš Lietuvos bangomis. Kiek jie buvo įsitraukę į lietuvių bendruomenių veiklą, kiek aktyviai veikė lietuviškame kontekste?

Buenos Airėse gyvenę Menčinskas, Rimša, Draugelytė-Kučinskienė, Feiferis ir Pogoreckis buvo kultūriškai aktyvūs ir tarpusavyje susiję. Jie pažinojo glaudų diplomatų, kunigų, literatų, aktyvesnių bendruomenės veikėjų ratą ir veikė jame.

Trečiame dešimtmetyje į Pietų Ameriką daugiausia atvyko darbininkų sluoksnio žmonės – žemės ūkio arba pramonės darbininkai, tarnaitės, smulkieji amatininkai. Žmonių, kurie turėtų aukštąjį išsilavinimą – gydytojų, teisininkų, mokytojų, menininkų, – nebuvo daug. Natūralu, kad tie, kuriems rūpėjo ne tik buitiniai, bet ir kultūriniai klausimai, vieni kitus pažinojo ir bendradarbiavo.

Rimša, pavyzdžiui, kūrė dekoracijas lietuviškiems spektakliams. Nereikia įsivaizduoti, kad tai buvo profesionalus teatras, tai buvo mėgėjiška trupė – jie ir vadinosi „vaidintojais“. Bet būdamas profesionalus menininkas, Rimša neatsisakė padėti, nors tai ir buvo lengvo turinio, pramoginiai spektakliai. Yra išlikusi padėka nuo „vaidintojų“ Rimšai už bendradarbiavimą.

Matas Menčinskas. Be pavadinimo. Apie 1932–1933 m. Kvebrachas. Rolando Valiūno nuosavybė. Antano Lukšėno fotografija.

Menčinskas, Pogoreckis ir Feiferis apipavidalindavo lietuvišką spaudą, kūrė prekių ženklus ir reklamas lietuvių verslams. Tarp menininkų būta ir instituciškai reikšmingų figūrų, pavyzdžiui, Pogoreckis aktyviai veikė kaip Argentinos lietuvių centro vykdomojo komiteto narys, o Draugelytė-Kučinskienė pirmiausia buvo žinoma kaip diplomato, Lietuvos pasiuntinybės Pietų Amerikai konsulinio skyriaus vedėjo Jurgio Kučinsko sutuoktinė.

Kaip manote, ar minėti dailininkai dirbo lietuviškoje spaudoje, nes norėjo užsidirbti, ar jiems vis dėlto buvo svarbu ir neatitolti nuo lietuviško konteksto?

Bendradarbiauti su spauda dailininkus skatino ekonominiai motyvai. Komerciniai užsakymai jiems leido užsidirbti pragyvenimui. Iškalbingas Feiferio pavyzdys. Jis, atvykęs į Argentiną, pirmiausia uždarbiavo dažydamas namus, ir tikrai apsidžiaugė gavęs pasiūlymą dirbti tipografu spaustuvėje „Tiesa“ ir apipavidalinti jos leidinius. Kita menininkų rūpestį pragyvenimu liudijanti detalė – laikas nuo laiko lietuviškame savaitraštyje Švyturys atsirasdavusi nedidelio formato nuotrauka su Menčinsko kūrybos pavyzdžiu. Kaip iliustracijos šios nuotraukos per menkos, veikiau tai paslėpta reklama, tikintis, kad skaitytojas susidomės pristatomais darbais, pamatys, kad yra lietuvių skulptorius, kuris gali sukurti tavo paties ar šeimos nario portretą, o gal Jono Basanavičiaus ar Vinco Kudirkos biustą.

Ar buvo populiaru tokių tautinių atributų turėti namuose, užsisakyti?

Taip, buvo populiaru turėti pieštus modernios lietuvių tautos tėvų Valančiaus, Basanavičiaus, Kudirkos port­retus, medinį ar gipsinį bareljefą. Iš nuotraukų matome, kad Menčinskas tokius bareljefus kūrė.

Kokia Mato Menčinsko istorija? Ar jis planavo grįžti į Lietuvą?

Paprastai tarpukario išeiviai vadinami ekonominiais emigrantais. Norėčiau patikslinti, kad iš Lietuvos juos ginė ne tik skurdas ir nedarbas, bet ir moderniaisiais laikais išaugę žmonių lūkesčiai, jaunatviškas entuziazmas, geresnių savirealizacijos galimybių paieška ar tiesiog noras pažinti pasaulį. Šia prasme Menčinskas – tipiškas emigrantų kartos atstovas. Lietuvoje Menčinskas dirbo kaip bažnytinės įrangos meistras ir drožybos bei lipdybos mokytojas Vaikelio Jėzaus draugijos amatų mokykloje Kaune. 1927 m. į Argentiną lietuvis atvyko turėdamas gyvenimo planą – baigti skulptūros studijas, tapti profesionaliu skulptoriumi, išgarsėti, sulaukti komercinės sėkmės ir susikurti patogų gyvenimą. Apsigyvenęs Argentinos sostinėje, Menčinskas įstojo ir kelerius metus studijavo skulptūrą Nacionalinėje dailės akademijoje ir Ernesto de la Cárcova mokykloje, eksponavo savo darbus Buenos Airėse ir Montevidėjuje vykusiose parodose. Argentinoje jis susiformavo kaip profesionalus menininkas, bet patogaus gyvenimo sąlygų nesusikūrė ir 1934 m. grįžo į Lietuvą.

Jonas Rimša. Anatolijaus Grišono šaržas. 1935 m. Nijolės Stanevičius nuosavybė. Lauros Petrauskaitės fotografija.

Menčinsko grįžimą lėmė trys pagrindinės priežastys. Pirma, 1929 m. JAV prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė, kuri paveikė ir Argentiną bei Urugvajų, sumažėjo galimybių dirbti, atsirado daug bedarbių. Urugvajaus lietuvė Birutė Žukas pasakojo, kad ekonominės depresijos metais žmonės ateidavo į jos dėdės restoraną ir prašydavo pamaitinti. Kadangi nebuvo kaip atsakyti tautiečiams, restoranas greitai bankrutavo. Antra, Menčinskas niekada netapo toks pripažintas, kad galėtų išgyventi tik iš savo kūrybos. Skulptoriaus gyvenimo sąlygos buvo skurdžios: yra prisiminimų, kad kartais jis valgydavo tik kepintus svogūnus su duona. Pagaliau Menčinskas susirgo džiova. Galima numanyti, kad sergančiam žmogui atrodė, jog savame krašte gyventi bus lengviau. Taip pat vietinė lietuvių spauda pasakojo, kaip gerai Lietuvoje – steigiasi fabrikai, gyvenimo sąlygos sparčiai gerėja.

Kas rašė straipsnius apie gerėjančias gyvenimo sąlygas Lietuvoje? Ar jie buvo rašomi iš Lietuvos, ar Urug­vajuje?

Akivaizdu, kad laikraščių redaktoriai rūpinosi, jog tokių straipsnių būtų. Matė, kaip sunkiai gyvena darbininkija, ir nerimavo dėl jos. Vienas iš būdų padėti imig­rantams buvo steigti darbo paieškos biurus, bet taip pat buvo stengiamasi dalį žmonių grąžinti į Lietuvą, nes buvo akivaizdu, kad ne visiems sekasi prasigyventi, susikurti orią egzistenciją.

Kas stengėsi grąžinti žmones į Lietuvą?

Tam tikras lietuvių diasporos kultūrinis elitas – dip­lomatai, kunigai, spaudos leidėjai, taip pat vietos valdžia. 1933 m. Urugvajaus aide rašyta, kad Urugvajaus valdžia ketina nupirkti laivakortes ir nemokamai grąžinti bedarbius imigrantus į jų tėvynes, tačiau numatytų lėšų užtektų tik dviem šimtams bilietų, o norinčiųjų grįžti – keli tūkstančiai. Kitų metų balandį tas pats laik­raštis informavo, kad į Lietuvą Urugvajaus valdžios lėšomis jau išvyko du ligoniai lietuviai, vienas iš jų – skulptorius Menčinskas, artimiausiu metu išvyks dar grupė lietuvių.

Grįžęs į Lietuvą Menčinskas įsitraukė į meninį gyvenimą. Kaip jis buvo sutiktas Lietuvoje?

Menčinskas intensyviai kūrė ir nuolat eksponavo savo darbus Lietuvos dailininkų sąjungos organizuotose Rudens ir Vasaros parodose, taip pat buvo kviečiamas į įvairių parodų rengimo ir paminklų statymo komisijas. Jo autoritetas pasitelktas, kai reikėjo konsultacijos, kokius dailės kūrinius įsigyti nacionaliniam muziejiniam rinkiniui. Dailės srities profesionalai jį pripažino ir vertino, bet plačiosioms masėms jo kūryba buvo pernelyg rafinuota. Daugumai parodos lankytojų daug artimesni ir suprantamesni buvo idiliški Lietuvos peizažai su Nemunu, kalneliais ir gubomis nei intelektą ir emocijas provokuojanti Menčinsko skulptūra Skausmas, stambiu planu pritraukianti agonijos ištiktą indėniškų bruožų veidą. Liaudies paveldo idealizavimas skatino miestiečius savo butų svetaines puošti tradicinio audimo rankšluosčiais, o ant stalų tiesti staltieses tautiniais raštais. Ši tendencija atsispindėjo ir viešajame interjere. Pavyzdžiui, Kaune, Laisvės alėjoje, esančio Centrinio pašto operacijų salės grindys buvo dekoruotos atkartojant liaudiško audinio raštą. Prie realistinės tautinius idealus įkūnijančios Petro Rimšos kompozicijos Vargo mokykla pripratusiai publikai buvo sunku suprasti visiškai kitokios ikonografijos ir stilistikos Menčinsko skulptūras. Tai suprantama, nes tuo metu trūko parodų, kuriose būtų eksponuojama aktuali Vakarų Europos dailė, o tų, kurie nuvažiuodavo ir aplankydavo muziejus, galerijas ir laikinas ekspozicines erdves užsienyje, buvo labai nedaug.

Ieškote informacijos archyvuose, bet taip pat susitinkate su žmonėmis. Atvykusi dalyvavote ir bendruomenės renginiuose. Įdomu, ar išgirdę, ką jūs veikiate, ko ieškote, žmonės nustemba? Ar jiems tos pavardės girdėtos?

José Gurvich. Konstruktyvistinis žmogus. Apie 1970 m. Molis.

Jums pasiūlius, Urugvajaus lietuvių kultūros draugijoje organizavome atminties dirbtuves, kurių metu ne tik skaičiau paskaitą apie dailininkus emigrantus iš Lietuvos, bet ir kviečiau bendruomenės narius pasidalinti prisiminimais, iš tėvų ir senelių paveldėtomis istorijomis. Retas atminties dirbtuvių dalyvis buvo girdėjęs bent vieną iš dailininkų. Keletui buvo žinomas Jonas Rimša, iš lietuvių menininkų sulaukęs daugiausia pripažinimo Pietų Amerikoje. Pastebėjau, kad tie lietuviai, kurie turi žinių apie dailininkus, dažniausiai yra susiję su senosios diplomatų kartos atstovais ar jų šeimų nariais. Savo šeimos archyvą geranoriškai atvėrusi Birutė Žukas yra išsaugojusi diplomato Anatolijaus Grišono žmonos dovanotą Rimšos peizažą, o kita lietuvė Nijolė Stanevičius – Rimšos pieštą paties Grišono portretą. Beje, Grišonas, kaip ir Rimša, buvo menininkas – Klaipėdos konservatoriją baigęs operos dainininkas. Tad galima sakyti, kad vienas profesionalus menininkas pažinojo kitą.

O ar šie menininkai yra žinomi Lietuvoje?

Lietuvoje žinomi šalies meniniame gyvenime tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavę Menčinskas, Draugelytė-Kučinskienė ir Rimša. Prisiminkime, kad 1934 m. į Lietuvą grįžo skulptorius Menčinskas, trejais metais vėliau – Draugelytė-Kučinskienė. Abu menininkai nuolat rodė savo darbus Kaune ir kituose šalies miestuose. Pietų Amerikoje gyventi likęs Rimša taip pat turėjo motyvacijos išlaikyti ryšius su Lietuva, siuntė savo darbus į parodas Kaune ir Vilniuje, suvokė save kaip lietuvių menininką – jau buvo užmiršęs lietuvių kalbą, su broliu bendravo rusiškai, su Menčinsku – ispaniškai, bet tapatybė buvo išlikusi. Pogoreckis ir Feiferis neeksponavo savo darbų Lietuvoje, tad natūralu, kad jie mažiau žinomi net ir tarp dailėtyrininkų. Be to, jie nebuvo to paties lygio ir masto kūrėjai kaip Rimša ar Menčinskas, daugelis Feiferio darbų mėgėjiški.

Sudėtingiau paaiškinti, kodėl Lietuvoje rašomoje nacionalinės dailės istorijoje netyrinėjama Gurvičiaus ir Baitlerio kūryba. Apskritai kultūrinio palikimo pažinimas auga, bet kol kas minėti autoriai yra „aklojoje zonoje“, kurią reikia atrasti ir užpildyti. Tikėtina, kad prie šio proceso prisidės augantis tyrėjų susidomėjimas lietuvių-žydų dailininkų kūryba, mūsų dailėtyrininkų ryšiai su Pietų Amerikos kolegomis, pagaliau privačių kolekcionierių pastangos papildyti savo rinkinius minėtų autorių kūrybos pavyzdžiais ir, tikėtina, ateityje juos pristatyti visuomenei.

Kokie jūsų įspūdžiai iš susitikimų su bendruomenėmis? Atrodo, kad spėjote aplankyti, susipažinti su nemažai lietuvių. Kokį įspūdį apie dabartines Pietų Amerikos lietuvių bendruomenes išsivežate?

Buenos Airėse aplankiau Argentinos lietuvių centrą ir Susivienijimą lietuvių Argentinoje, Montevidėjuje – minėtą Urugvajaus lietuvių kultūros draugiją. Vyliausi, kad yra išlikę turtingi archyvai su čia leista lietuviška spauda, bendruomenių švenčių ir renginių fotografijomis, parodų afišomis, veiklos dokumentais. Realybėje archyvai yra labai kuklūs arba iš viso sunykę. Paprastai žmonės gyvena ir rūpinasi savo kasdienybe, tad tų, kurie sąmoningai kauptų istorinę medžiagą, negali būti daug. Dauguma archyvinę medžiagą yra išmetę kaip nevertingą, neturinčią reikšmės. Tai, kas įdomu dailės istorikui, gyvenant šia diena kartais tėra krūva pageltusių popierių, kurie nieko nesako.

Vis dėlto mažų staigmenų pasitaiko. Argentinos lietuvių centras, vadovaujamas Juozo Puliko, turi išsaugojęs pilnus savaitraščio Argentinos lietuvių balsas numerių rinkinius. Čia, Urugvajuje, vertingą dokumentų ir fotografijų archyvą yra surinkusi minėtoji Birutė Žukas. Būtų prasminga šį kultūrinį palikimą perkelti ir instituciškai saugoti Lietuvoje.

Į Lietuvą grįžtu su besisluoksniuojančiu įspūdžiu apie vietos lietuvius. Sutikau žmonių, kurie yra išsaugoję savo tėvų kalbą ir tam tikrą domėjimąsi tuo, kas vyksta Lietuvoje, yra lankęsi joje atgavus nepriklausomybę. Jiems būdingas labai gyvas emocinis santykis su Lietuva, lietuvybė yra persmelkusi visą jų tapatybę. Bend­raujant su jais lengva užsimiršti, kad nesi Lietuvoje. Taip pat teko susipažinti su lietuviais, kuriems lietuvybė yra vienas iš jų tapatybės dėmenų, – tai argentiniečiai ar urugvajiečiai, turintys lietuvių kilmės senelį ar prosenelį. Apskritai Urugvajaus ir Argentinos visuomenės yra imigrantų visuomenės – jų nariams būdinga turėti skirtingos kilmės senelius, žinoti savo šaknis, mokėti keletą žodžių protėvių kalba. Skirtingai nei jų bend­raamžiai Lietuvoje, kurie renkasi salsą ar lindyhopą, Pietų Amerikoje gyvenantys tautiečiai entuziastingai šoka stilizuotus lietuvių liaudies šokius.

Laura Petrauskaitė susitikimo su Urugvajaus lietuviais metu Živilės Miežytės nuotrauka.

Abi lankėmės Migracijos muziejuje eksponuotoje lietuvių menininkų parodoje. Kokie jūsų įspūdžiai? Ar dabar galime kalbėti apie lietuvių menininkus Pietų Ame­rikoje?

Kuriančių lietuvių menininkų Pietų Amerikoje buvo ne tik praėjusiame šimtmetyje, jų yra ir šiandien, tačiau tarp jų nedaug yra profesionalų, sulaukusių solidaus pripažinimo. Iš parodoje „Tarp uostų III“ pristatomų menininkų bene vienintelio Eduardo Lapaitis kūryba yra pripažinta šalies mastu. Jo darbas Proyección espacial pristato modernizmo skulptūrą nuolatinėje Urug­vajaus Nacionalinio dailės muziejaus ekspozicijoje. Pa­rodoje stiprus akcentas skirtas jos kuratorės Beatriz Skripkiunas instaliacijai, kuriai panaudotas stilizuotas tautinis kostiumas, naginės, džiovinti ąžuolo lapai ir fotografijos iš šeimos albumo. Taip pat eksponuojamas videomontažas, kuriame aštuonių Urugvajaus lietuvių menininkų darbai rodomi pakaitomis su lietuvių tautinio šokio epizodais. Paroda įdomi kaip istorinis dokumentas, kuris atskleidžia šiandieninės diasporos savimonę, jai svarbius identiteto elementus.

Kaip menotyrininkė norėčiau, kad profesionalių lietuvių menininkų darbai būtų eksponuojami profesionaliau ir nebūtinai lietuviškame kontekste. Pavyzdžiui, dabar vyksta „Bienal Sur“, tarptautinė Pietų Amerikos šiuolaikinio meno bienalė. Jei Pietų Amerikos lietuvio menininko pavardė figūruotų tokiame kontekste, manau, tai būtų didesnis pasiekimas nei provincialaus prieskonio, mokyklinę parodą primenanti ekspozicija, kur kartu pristatomi mėgėjiški ir profesionalūs darbai. Beje, „Bienal Sur“ Lietuvai atstovauja Niujorke gyvenančio menininko Jono Meko darbas, įtrauktas į kuratorių Christiano Boltanskio ir Hanso Ulricho Obristo kuruotą parodą „Take me (I‘m yours)“.

Naujasis židinys