Architektas Rolandas Palekas. Asmeninio archyvo nuotr.

Pastebime, kad šiuolaikiniai miestai kartu su juos formuojančia architektūra sparčiai kinta. Šalia praėjusių laikotarpių architektūros objektų gimsta šiuolaikiniais principais paremti projektai. Vilniaus architektūros scena taip pat neišvengiamai išgyvena virsmą, tačiau ne visus šiuolaikinius kūrinius miestas ir jo žmonės noriai įsileidžia. 

Artėjant atviros architektūros festivaliui „Open House Vilnius“, apie šiuolaikinės architektūros santykius mieste kalbamės su Nacionalinės premijos laureatu, architektu ROLANDU PALEKU. Pašnekovas svarsto: kuo nusikalto šiuolaikinė architektūra, kad jos nenorima priimti? Akcentuodamas netikėtas šio laikotarpio architektūros vertybes, R. Palekas atskleidžia, kokie elementai kuria darną daugiasluoksniame mieste.

Kaip gimsta įvairialypis, gyvas miesto organizmas? 

Man atrodo, esminis elementas miesto formavimosi procese yra laikas. Miestas yra prisiminimai. Jei Elektrėnuose užaugęs žmogus ten patyrė pirmąją meilę ir buvo pirmajame pasimatyme, nors ir prie negražaus, pilko pastato, ta vieta jau įstrigo jo atmintyje, ir jis ją prisijaukino. Tam, kad naujai suformuotas miestas taptų tikru, daugiasluoksniu organizmu, turi užaugti pirmoji jo gyventojų karta. 

Bandymų suplanuoti ir pastatyti miestus vienu potėpiu yra buvę nemažai, bet šie procesai iš principo yra pasmerkti nesėkmei, nes jie išauga ne iš aplinkos, o yra nuleidžiami iš viršaus. Lietuvoje taip pat turime tokių pavyzdžių – minėti Elektrėnai, Visaginas buvo įgyvendinti per labai trumpą laiką. Žinoma, žmonės ten gali gyventi, bet jie nesijaučia gerai, iki kol nepraeina kažkiek laiko ir nesusiformuoja gyventojams artimi sluoksniai. Be laiko faktoriaus neįmanoma sukurti natūraliai laimingo miesto. Miestai, kuriuose jauti paslaptį, gylį, sluoksnius, kinta pamažu. Beje, Vilniuje tikrai galima tai pajusti. 

Miestas – kaip sengirė, kur vietoj supuvusių ir nuvirtusių medžių užauga nauja karta. Tokiose vietose flora ir fauna klesti.  

Pažvelgus pro langą Vilniuje galima pamatyti įvairovę. Tai būdinga gyvybingam miestui, nes gyvybė gimsta iš skirtumų. Mieste turi gyventi visi: žvirbliai, balandžiai, šunys, katės, žmonės, seneliai, vaikai, chuliganai, grafitioraidrageriai... 

Ką praranda dirbtinai sukurtas miestas ir jo gyventojai?

Jie netenka žmogui labai artimos natūralios netvarkos. Miestas tuo ir žavus, kad gebėdamas laužyti taisykles įgyja daug atspalvių, įvairovės. Architektas, kurdamas miestą, žaidžia savo sugalvotą žaidimą ir tikisi, kad sukurs gėrį, bet tai tėra jo vieno matymas. Dirbtinai suformuotiems miestams trūksta įvairesnio mąstymo iki tol, kol ten neapsigyvena žmonės ir nesulaužo pirmųjų taisyklių. Jei nori būti pastebėtas, žengti žingsnį pirmyn, progresuoti, turi sulaužyti kokią nors taisyklę. O sulaužyta taisyklė yra laiminga taisyklė, nes ją pakeis nauja – geresnė. 

Kokie Europos miestai jums atrodo laimingi, daugiasluoksniai? 

Pagalvojęs suprantu, kad visi jie yra uostai: Genuja, Neapolis, Kopenhaga, Barselona, Amsterdamas... Matyt, buvimas šalia jūros įveda dar kitą dimensiją. Galbūt nuo seno atvykstantys jūreiviai atneša į miestą tos trūkstamos netvarkos ir gyvybės, arba gyventojų mentalitetas kažką užkoduoja.

Vilnius daug kentėjo, buvo apgriautas ir degintas, tačiau jis vis dar geba būti plėtojamas savaime, o tai yra labai gerai. Vilniui reikėtų vengti griežtų taisyklių, nes jis visais laikais nebuvo įspraustas į rėmus, tarsi savaiminis, glaudžiai susijęs su gamta.

Kokie yra kertiniai miesto elementai?

Jie nesikeičia per amžius. Svarbiausi miestui yra erdviniai elementai. Tai – gatvė, aikštė, kiemas, upė ar kitas vandens telkinys. Taip pat gyvenamasis namas, mokykla, sveikatos priežiūros taškas, bažnyčia, prekybos ir viešojo maitinimo vieta, kapinės...

Tik svarbu atskirti gatvės sampratą nuo kelio – keliai skirti susisiekimui, o gatvė yra viešoji erdvė žmonėms. Gatvėje pėsčiasis turi jaustis saugiai, net jei šalia važiuoja automobiliai, bet jiems jokiu būdu neduodama pirmenybė. Viskas yra seniai išrasta, tačiau problemų atsiranda tuomet, kai miesto formuotojai nesupranta ir neartikuliuoja šių paprastų erdvinių elementų. 

Be to, reikia nepamiršti, kad iš esmės miestas ir jo funkcijos turėtų tarnauti žmogui, o žmogus, suvokdamas savo pasirinkimą būti miestiečiu, irgi ką nors duoda miestui. Tai tam tikri mainai. 

Kokių Vilniaus miesto formavimo klaidų pastebite? 

Vilnius daug kentėjo, buvo apgriautas ir degintas, tačiau jis vis dar geba būti plėtojamas savaime, o tai yra labai gerai. Vilniui reikėtų vengti griežtų taisyklių, nes jis visais laikais nebuvo įspraustas į rėmus, tarsi savaiminis, glaudžiai susijęs su gamta.

Bėda, kad mūsų sostinėje gatvė vis dar matoma kaip automobilių kelias ir pirmenybė atiduodama jiems, ne žmonėms. Geriausias pavyzdys – naujojo miesto centro ašis – Konstitucijos prospektas. Tikriausiai buvo galima jį formuoti kitaip, nes dabar jis skirtas tik automobiliams privažiuoti. Manau, tai – didelė netektis, nes žmonės neturi tikslo ten leisti laiko, vaikščioti. Gal tai dar ištaisoma? 

Kitas Vilniui būdingas ligotas požiūris – nauja statyba istorinėje aplinkoje. Dažna sprendžiančiųjų ir dalies visuomenės nuomonė deklaruoja, kad naujas pastato projektas senamiestyje ar šalia istorinių objektų turi atitikti neva buvusią stilistiką.

Tarsi kitaip jis nederės. Pavyzdžiui, kaip Valdovų rūmai, kurie yra sukurti ne pagal turimus šaltinius, o pagal tam tikro laikotarpio madą. Mano supratimu, tai yra apsimetinėjimas, noras būti kažkuo, kas nesi. Jei pastatas projektuojamas ir statomas šiandien – ne XIX a., privaloma naudoti šiandienes statybos technologijas ir galimybes. Šiais laikais dėl technologinės pažangos architektas gali užtikrinti žmogui daugiau šviesos ir geresnį vaizdą pro langą. Kodėl tuomet tuo nepasinaudoti ir nestatyti to didesnio lango?  

Kaip padėti šiuolaikinei architektūrai susikalbėti su miestu? 

Visais laikais atsirasdavo naujas revoliucinis stilius, keisdavęs prieš tai buvusį, kaip gotika, barokas, klasicizmas. Vilnius tuo ir žavus, kad turi visų šių laikotarpių pavyzdžių. Tačiau kodėl šiuolaikiniai architektūros principai yra eliminuojami? Jie nėra nei geresni, nei blogesni – tiesiog atitinka laikotarpį. Pastato harmoniją su aplinka kuria ne stiliaus elementai, o mastelio, proporcijų ir tinkamai parinktų medžiagų santykis. 

Čia vėl tiktų pavyzdys iš gamtos. Vasarą ten girdime begalę foninių garsų: vandens teliūškavimą, vėjo ūžimą, lapų šiurenimą. Visa tai sukuria malonų vientisą toną, tačiau jei staiga kas nors sprogsta, tai išgąsdina ir priverčia krūptelėti. Būtent tokių sprogimų formuojant miestą reikėtų vengti, o visi kiti papildantys garsai gali būti patys įvairiausi, jei tik jie pataiko į bendrą tonaciją. 

Šiuolaikinė architektūra nebeturi aiškių stiliaus rėmų, dogmų – kokios yra jos vertybės? 

Jei šiuolaikinis objektas gali būti panaudojamas skirtingoms funkcijoms, yra lengvai išardomas arba turi galimybę kisti, šiandien tai – pastato privalumai. Keičiasi požiūris į architektūros ilgaamžiškumą – visais laikais buvo savaime suprantama, kad statoma ilgam, todėl kuo patvaresnė medžiaga, tuo buvo laikoma geresne. Šiandien patvari medžiaga ne visada yra vertinga, nes ją sunku pakeisti, išardyti. Kita šiuolaikinės architektūros vertybė yra tai, kad ji vis labiau atsigręžia į žmonių realius kasdienius poreikius – vis labiau tampa ne puošianti, bet įveiksminanti. 

Kas sieja šio laikotarpio architektūros objektus tarpusavyje?

Kai septintajame, aštuntajame dešimtmečiais Vilniuje vienas po kito kilo tarybinio modernizmo kūriniai, V. E. Čekanausko, V. Brėdikio, A. ir V. Nasvyčių, E. N. Bučiūtės, J. Šeiboko projektuoti objektai, jie atrodė gana skirtingi. Tačiau pažiūrėjus per laiko atstumą jie tarsi suartėjo – kritikams aptarus tą laikotarpį ir sugrupavus jo rezultatus, šie pastatai tapo vieno periodo pavyzdžiais. Panašioje padėtyje esame šiandien – dabartiniai pastatai dar nepraėjo laiko distancijos, kad būtų sugrupuoti į tam tikrą reiškinį ir tokiu būdu suartėtų vienas su kitu.

Prieš pirkdamas didelį, gražų fotelį žmogus kartais nesusimąsto, ar šis tilps jo gyvenamojoje erdvėje. Tačiau kartais tuščia erdvė, jos neišniekinimas daiktu yra didesnės vertybės nei pats daiktas.

Kokia yra kokybiškos architektūros nauda miestui ir jo gyventojui? 

Kiekvienas naujas projektas mieste jį pakeičia – performuoja jo erdves, judėjimo takus, vaizdus. Kokybiška architektūra mieste turi kurti naujų galimybių, jam duoti, bet ne atimti. Kitu atveju patenkinamas tik kliento poreikis, tačiau iš pradžių klientas dar nesupranta, kad blogas projektas iš jo irgi kai ką atima. Ilgoje perspektyvoje krinta sukurtos aplinkos vertė, o jei ten gyvenantys žmonės jaučiasi nelaimingi, geru žodžiu tokio investuotojo taip pat nemini. Tačiau, jei gyventojai, praeiviai ir kaimynai yra patenkinti naujo projekto darna su aplinka, tokio projekto ir investuotojo vertė tik kils. 

Pagrindinė architekto atsakomybė yra sugebėti vienu metu žiūrėti dviem akimis – viena į užsakovo, kita – į miestiečio poreikį. Jei tai nėra kliento miegamasis, architektas visuomet turi socialinę atsakomybę prieš kitus žmones, ne tik prieš tą, kuris moka pinigus.

Kodėl architektūros edukacija svarbi žmogui? 

Mūsų gyvenimo kokybė susideda iš kelių svarbių dalykų: dvasinių ir ekonominių aspektų bei fizinės aplinkos. Visa, kas mūsų aplinkoje sukurta žmogaus rankomis, gali būti vadinama architektūra. Todėl įsigilinimas į aplinką, jos suvokimas ir kritika tiesiogiai prisideda prie mūsų pačių gyvenimo kokybės. Be to, daug ką aplink save kuriame patys, todėl bent kiek išmanydami šią sritį kursime patogesnę, estetiškesnę ir malonesnę aplinką sau. Tai padės pamatyti, suprasti ir vertinti erdvę. 

Prieš pirkdamas didelį, gražų fotelį žmogus kartais nesusimąsto, ar šis tilps jo gyvenamojoje erdvėje. Tačiau kartais tuščia erdvė, jos neišniekinimas daiktu yra didesnės vertybės nei pats daiktas. Suvokus tokius pamatinius principus, bus lengviau kurti darnesnę aplinką. 

Savaime gražių arba negražių daiktų kaip minėtasis fotelis nėra. Yra tik gražūs arba negražūs santykiai su aplinka: erdve, kitais objektais. Kaip ir žmonių tarpusavio santykiuose – gerai jaučiamės tuomet, kai jie darnūs.

Patyrinėti įvairialypę sostinės architektūrą galėsite jau balandžio 28–29 dienomis vyksiančiame „Open House Vilnius“. Atviros architektūros savaitgalio metu duris atvers net 62 įvairių laikotarpių architektūros objektai.

Renginys nemokamas ir atviras visiems. Atviros architektūros festivalį organizuoja VšĮ Architektūros fondas. Renginį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, remia Vilniaus miesto savivaldybė ir komerciniai partneriai.