Straipsnis skelbtas balandžio mėn. „Artumos” numeryje.

Evan Kirby/Unsplash.com nuotr.

Mūsų aplinkoje nemažai gerų žmonių yra linkę duoti kitiems, dalytis. Tačiau kai kurie šią nuostatą suvokia kaip atgyveną. Jų manymu, tarp žmonių vyksta kasdienė kova dėl asmeninio išlikimo, tegul ne tiek biologiniu, kiek socialiniu atžvilgiu, tad pagelbėti kitiems yra neprotinga. Kuris iš tų požiūrių yra teisingesnis?

Altruistiško elgesio ypatumai

Žmogaus gerumu paprastai vadiname polinkį padėti kitiems, gebėjimą noriai dalytis ne tik daiktais, bet ir savo pastangomis, laiku, t. y. gyvenimu. Psichologijoje šiam reiškiniui pavadinti vartojamas terminas „altruizmas“. Jam tyrinėti skiriama nemažai dėmesio. Mat altruizmas yra ne tik labai pageidaujamas, bet ir gerai vertinamas žmonių santykiuose. Deja, tai nėra taip paplitęs reiškinys, kaip tikėtumės ar norėtume. Psichologijoje ne kiekvienas geras darbas ar poelgis kitų žmonių atžvilgiu gali būti vadinamas altruistišku. Šiuolaikinėje visuomenėje klesti individualizmas ir vartotojiškumas, kurie, beje, suprantami kaip būtinybė siekiant karjeros, materialinės gerovės ir aukšto statuso, o individualistai taip pat yra plačiai toleruojami bei gana palankiai vertinami. Todėl nemažai kas abejoja, ar altruistiškas elgesys gali būti būdingas šiuolaikiniam žmogui. Taigi aptarsime pagrindinius tokio elgesio ypatumus.

Tikrasis altruizmas, kai neieškoma sau naudos, egzistuoja. Štai viename atliktame tyrime buvo apklausti kraujo donorai. Pasirodo, tik apie 2 proc. iš jų tikėjosi kažkokios naudos, nebūtinai materialios, bet ir psichologinės, pavyzdžiui, aplinkinių akyse pasirodyti kaip sąmoningi ir dori piliečiai. Kiti nuoširdžiai norėjo padėti tiems, kuriems ši pagalba gyvybiškai svarbi.

Kai mes ką nors nuoširdžiai dovanojame kitiems, mus apima pasitenkinimas dėl to, kad kažkam padėjome, o ne kad iš to kažką gausime. Šiuo atveju džiaugiamės dėl kito žmogaus, kuriam padedame, o ne dėl savo pačių elgesio, kuris patvirtintų mums, kad „aš esu geras žmogus“. Prisiminkime situaciją, kai mes žaidžiame su kūdikiu, o šis laimingas krykštauja. Tas džiaugsmas apima ir mus, ir jo padaugėja. Tai suaugusiojo altruistiškas elgesys. Visai kitaip būtų, jei, pavyzdžiui, tėvas, neapsikentęs žmonos priekaištų, kad skiria per mažai dėmesio vaikui, pradėtų su juo žaisti ir jį linksminti. Tik išoriškai situacija būtų labai panaši į pirmąją. Nors vaikas lygiai taip pat džiaugtųsi, tačiau labai tikėtina, kad pagrindinė tėvo emocija būtų pasitenkinimas dėl to, kad žmona mažiau turės progų jam priekaištauti, ir kad jis pabuvo „geras tėvas“. Tokio elgesio negalėtume pavadinti altruistišku.

Altruizmas nėra auka. Auką dažniausiai suprantame kaip tai, ką žmogus apčiuopiamo duoda, paaukoja kitam, pavyzdžiui, daiktų, pinigų, fizinio malonumo, laiko ir pan. Tai reiškia, kad pats aukojantis interpretuoja savo gerą elgesį kaip „auką“. Atrodytų, visa, ką turi, sukaupė, yra tik asmeninių jo pastangų rezultatas, kad laikas ir fizinė savijauta yra jo paties nuopelnas ir nuosavybė. Tačiau įdėmiau pažvelgus, nemenkinant žmogaus pastangų ir uolumo, tai, ką jis turi, – gebėjimai, sukauptas turtas, sėkmė, sveikata, laikas ir pan. – jam buvo duota, gyvenimo padovanota. Juk kiek daug uolių ir darbščių žmonių to neturi. Tačiau aukotojas mano, kad tai, ką aukoja, atima iš savęs ir atiduoda kitam. Iš tikrųjų duoti – tai ne tiek aukoti, kiek pasidalyti su kitu tuo, ką turi, kad jam būtų pagelbėta, jis būtų pradžiugintas.

Altruizmas, kaip ir kiti žmogaus gebėjimai ar talentai, reikalauja praktikos. Na, pavyzdžiui, net gabiausias muzikai žmogus netaps dainininkas ar muzikantas, jei to kasdien nelavins. Todėl tik nuolat dalijantis savo gyvenimu su kitais jis augs. Altruistas nepraleidžia progos padaryti gero kitiems, pradžiuginti.

Altruizmas nereiškia nustumti save į „antrą planą“. Altruistas gelbsti kitam ne dėl to, kad pasirodytų savo paties ir žmonių akyse kaip dosnus, geras. Tiesiog tai darydamas patiria džiaugsmą ir gilesnį susietumą su kitais žmonėmis, didesnę gyvenimo pilnatvę. Jis gerbia save ir stengiasi nesileisti būti kitų išnaudojamas. Kartais susiduriame su nepagrįstais prašymais, net spaudimu vienoje ar kitoje situacijoje pasielgti kito naudai pakenkiant savo interesams ar įsitikinimams. Jei to nepadarome, būname apkaltinami egoizmu, t. y. priešinga altruizmui savybe. Tai neteisinga, nes egoistui būdingos priešingos altruistui savybės.

Simon Maage/Unsplash.com nuotr.

Kuo skurdus egoizmas?

Savanaudis yra susitelkęs tik į savo poreikių tenkinimą ir tikslų siekimą, dažnai – bet kokia kaina, net aplinkinių sąskaita. Jis siekia imti, o ne duoti. Kitų žmonių interesai jo nedomina, jei tai nenaudinga pačiam. Tokiam žmogui atrodo, kad jo „Aš“ yra visatos centras. Gebėjimą pasinaudoti kitais laiko savo stiprybe ir mano, kad tik taip galima siekti jam svarbių tikslų, nesvarbu, ar tai būtų turtas, valdžia, karjera. Šeimyniniuose santykiuose mato tik savo reikmes ir neapsunkina savęs siekdamas suprasti kitų šeimos narių poreikius.

Dažnai toks savimyla reikalauja iš aplinkinių didesnio dėmesio sau, pagalbos bei rūpinimosi juo bet kokia kaina. Dėl to kyla įtampa ir konfliktai tarpusavio santykiuose, šeimoje, darbe, draugų ar giminių rate. Tačiau pats savo kaltės čia neįžvelgia, nes jau yra susiformavusi savanaudiška jo pasaulėžiūra. Kitaip sakant, jis nuoširdžiai mano, kad visi žmonės yra egoistai, tik kiti tai meistriškai slepia. Psichologijoje net vartojamas terminas „egoistiška meilė“. Turima galvoje, kad vienas žmogus siekia pasisavinti kitą (vyrą, žmoną, vaiką), nes labai myli jį. Paradoksalu, tačiau būtent tikra meilė ir yra nesavanaudiškas rūpestis dėl kito, o egoizmas yra rūpestis tik dėl savęs.

Kai kyla grėsmė šeimyniniams santykiams arba egoistas pasijunta vienatvės izoliacijoje (juk žmonės nenori būti išnaudojami, todėl stengiasi apriboti bendravimą su juo), jis kartais kreipiasi psichologinės pagalbos. Tuomet reikia daug laiko ir pastangų, kad suprastų, jog požiūris į kitus žmones gali būti ir kitoks, t. y. geranoriškas. Kai kuriems pavyksta įveikti egoizmą, ypač jei aplinkiniai jiems padeda patirti nesavanaudiško elgesio džiaugsmą.

Neįmanoma užmegzti ir juo labiau palaikyti lygiaverčių ir pagarbių santykių su savanaudžiu. Todėl toks jo gyvenimas yra nuskriausto, neįvertinto ir atstumto žmogaus gyvenimas. Jam belieka guostis išorinio gyvenimo gėrybėmis viduje išgyvenant savo vienišumą ir nelaimingumą.

Kaip išugdyti altruistą?

Kai kurie psichologai teigia, kad altruizmas yra kiekvienam žmogui duota savybė. Tyrimai rodo, kad vaikai turi polinkį elgtis altruistiškai, jei jie nėra sužeisti netinkamo auklėjimo. Ši savybė suveši paauglystėje. Būtent tuomet augantis žmogus apsisprendžia dėl gyvenimo prioritetų – konkuruoti ar būti kilniaširdžiam santykiuose su kitais, susitelkti tik į save, savo poreikius ir tikslus ar išlikti geram ir jautriam aplinkinių atžvilgiu. Tyrimai parodė, kad žmonės, užaugę šeimose, kurioms buvo svarbi pagarba žmogui, teisingumas, o ne materialinės vertybės, paklusnumas ar žmogaus užimama padėtis visuomenėje, sudarė daugumą tarp tų, kurie pagelbėjo žydams nacizmo laikais. Vadinasi, šeimos vertybės ir požiūris į kitus vaidina labai svarbų vaidmenį vaiko asmenybei ir jo savybėms susiformuoti. Žinome, kad vaikai linkę mėgdžioti suaugusiųjų gyvenimą, sekti jų pavyzdžiu. Jei tėvai elgiasi nesavanaudiškai, jei tai yra šeimos vertybė, tuomet labai tikėtina, kad tai taps vertybe ir augančiam vaikui. Kita vertus, juk auklėjant vaikus jiems nuolat tenka aiškinti, kokios yra jų poelgių pasekmės, kodėl dalytis su kitu ir kitam pagelbėti yra gerai, o priešingai elgtis yra blogai. Suaugusieji turėtų padėti vaikui patirti nesavanaudiško elgesio džiaugsmą. Beje, sunku tikėtis, kad savanaudiškumas šeimoje padės ugdyti vaiko altruizmą, nors būna visaip. Jei vaikas turės progą kitoje aplinkoje išgyventi nesavanaudiškos pagalbos kitiems džiaugsmą, tikriausiai neužaugs egoistas.

Žmonės labiau trokšta būti laimingi, negu nori kitų dalykų gyvenime. Mokslininkai ieško atsakymų, kokie žmonės jaučiasi laimingi. Atlikti tyrimai, kuriuose dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių iš 48 pasaulio šalių, parodė, kad laimingais save laikantys žmonės turi tam tikrų asmenybės bruožų. Buvo išskirtos savybės, būdingos laimingiesiems: jie linkę bendrauti su laimingais žmonėmis (laimės jausmas yra užkrečiamas), geba po nesėkmių greičiau atsitiesti, aktyviai siekia gyvenime to, kas jiems leistų pasijusti laimingiems, ir, svarbiausia, yra labiau linkę pagelbėti kitiems – duoti, o ne imti.

Mes visi esame gyvenimo arba, tiksliau, Dievo skolininkai. Tad skubėkime dalytis. Dalytis tuo, ką mes gavome dovanai. Bet ne todėl, kad „atsiteistume“. Duoti – tai vienintelis būdas pripildyti savo ir kitų gyvenimą tikro džiaugsmo, gyvybės ir prasmės. Duoti, dalytis – tai vienintelis būdas įgyti daugiau gyvenimo.

Artuma logotipas