Tiago Muraro/unsplash.com

Paprašyta papasakoti savo savanorystės „Sidabrinėje linijoje istoriją, tai mėginau daryti net keletą kartų. Deja, baltas lapas kompiuterio ekrane daugiausiai prisipildydavo dvejomis eilutėmis ir, po kurio laiko, vėl tapdavo tuščias. Tuomet pagalvojau – juk trūksta siužeto, nėra intrigos, dramos.

Apskritai, sunku savo veiklą pavadinti savanoryste – juk tai draugystė. Visgi be „Sidabrinės linijos šie santykiai nebūtų įmanomi. Ko gero, „Sidabrinė linija išmokė svarbaus (nors, kita vertus, ir akivaizdaus) dalyko, kad draugystei bei santykiams yra reikalingas pastovumas, nuolatinis ryšys.

Paskambinti savo tikrajai močiutei tik švenčių metu nepakanka. Kaip ir nepakanka apie jos sveikatą sužinoti tik iš kitų šeimos narių. Tai svarbu ne tik močiutei, bet pačiam tau. Lygiai taip pat ir su draugais, kuriuos visiems skubant ir nuolat nuvargstant kartais susitinkame tik per gimtadienius. Ir nebūtina žmogui paskambinti tik tuomet, kai norime pasidžiaugti savo pasiekimais. Kartais mūsų skambutis gali pagelbėti žmogui daugiau, nei mes įsivaizduojame, daugiau, nei jis trunka ar daugiau, nei jo turinys. Tas ryšys abipusis: pasidomėję kitais, geriau jaučiamės ir mes patys.

Bet nukrypau į šoną. Pasikartosiu, kad „Sidabrinės linijos skambučiai ne visuomet yra apie turinį. Jie yra apie santykį ir pabuvimą su žmogumi. Niekuomet nemačiau savo pašnekovės Vitos, mes niekuomet kartu neatostogavome, nėjome į kiną, nepatyrėme nuotykių... Dėl to apie šią savanorystę / santykius yra labai sunku kalbėti. Juk dažniausiai mūsų istorijos prasideda įvykių atpasakojimu, bet ne jausmų, emocijų pasidalinimu. Gyvenimo istorija? Tai veikiau intymus pasakojimas pamažu gimstantis telefoninio pokalbio metu. Ne iš karto – po vieną gyvenimo akimirkos eskizą, kuris po truputį įgyja vis daugiau spalvų. Bet apie tai nepapasakosiu. Nežinau kaip.

Taigi, gręžiuosi į pačią pradžių pradžią. Kaip nusprendžiau prisijungti prie „Sidabrinės linijos? Ieškojau savanorystės sričių. Negaliu pasakyti, kad besąlygiškai žaviuosi senatve. Kita vertus, žmonių gyvenimo pasakojimai, jų patirtis, kita kultūrinė aplinka – visuomet domino. Tarsi nauja knyga. Žinoma, tai nepalyginamai daugiau. Be to, žmogaus vienatvė turbūt viena iš skaudžiausių patirčių. Jos pilna visur, bet, pasidairius aplink, ne daug tokių galimybių kaip „Sidabrinė linija...

Sunkiausias buvo pirmasis skambutis. Paskambinti žmogui, kurio niekuomet nematei. Kaip jis atsilieps? Koks jis bus? Piktas? Draugiškas? Nuliūdęs? Komunikabilus? Atviras? O galbūt sunkiai bepasiekiamas žodžiais? Šiandien, kai net nepažįstamą žmogų paprastai galime paguglinti, tokia nežinomybė atrodo dar sunkesnė. Esu žmogus, kuris negali iš karto prisijaukinti kito asmens ir laisvai bendrauti pradedu tik po kelerių susitikimų. O čia reikėjo kalbėtis telefonu! Nusiraminau tik tuomet, kai supratau, kad mano būsima pokalbių draugė taip pat jaučiasi nejaukiai, kad tai žmogus, kuriam taip pat reikia jaukintis savo pašnekovą.

Visgi, neneigsiu, pirmieji pokalbiai buvo gana „kampuoti“. Tačiau ilgainiui supratau, kad geresnės pašnekovės negalėjau net tikėtis. Manau, kad esame kažkiek panašios ar bent jau suprantame viena kitą. Neapsakomai gera girdėti, kad žmogus laukia Tavo skambučio, kad pasiilgsta, kad sulaukęs jaučiasi geriau. Juk atrodo nieko tokio pokalbio metu nenutinka. Neslėpsiu. Geriau jaučiuosi ir pati. Ypatingai, kai girdžiu jos šypseną ar galiu išklausyti liūdesį. Juk juo pasidalinus – tampa lengviau.

Dabar šiek tiek iš kitos pusės. Kodėl verta senjorams tapti „Sidabrinės linijos dalimi? Negaliu kalbėti už kitą žmogų. To ir nesiekiu. Bet galiu pasidalinti savo įspūdžiais. Mano pašnekovė sunkiai išgyveno savo vyro netektį. Nieko nuostabaus. Be to, turėjo pakeisti ir gyvenamąją vietą. Lengva nebuvo. Visgi mane labiausiai žavi žmogaus stiprybė ir nenutrūkstamo poreikio bendrauti suvokimas. Kadangi tai buvo daroma kone „iš reikalo“, veikiausiai norint, kad gedulas bent trumpam „pasislėptų“, pirmųjų skambučių metu pašnekovė stengėsi „iškalbėti“ pusvalandį. Taip, tarsi gydytojo receptu išrašytą vaistą, „suvartodama“ mūsų skambutį. Vėliau visa tai pasikeitė. Pokalbiai tapo ilgesni, laisvesni ir, manau, nebe „iš reikalo“, o iš nuoširdaus domėjimosi, kaip praėjo mano savaitė, papasakoti savąją, pasidalinti nuomone ar prisiminimu.

Manau, kad „Sidabrinės linijos idėja ir senjorų tinklas turėtų tankėti visoje Lietuvoje, nes tai yra be galo naudinga ir gali padėti dorotis su rūpesčiais, ypač – patiriamu nerimu, daugeliui vyresnio amžiaus žmonių. Kartais juk taip reikia „turėti“ draugišką ausį temoms, apie kurias sunku ar neįprasta kalbėtis su aplinkiniais. Žinau, kad su manimi sutiktų ir mano pokalbių draugė.