Balanžio 20 d. minime šv. Anicetą (popiežius nuo 155 iki 166 m.)

Krikščionys ilgai nesugebėjo susitarti dėl dienos, kurią visi bendrai galėtų švęsti Velykas. Jau popiežius Pijus I (140-145) bandė tai išspręsti, Velykų dienai nustatydamas pirmąjį sekmadienį po pirmos pavasarinės pilnaties. Tačiau Rytų Bažnyčioje buvo nusistovėjusi kita data: Velykas jie švęsdavo 14-ą Nisano mėnesio dieną (pagal mėnulio kalendorių), skaičiuodami pagal tai, kaip prasidėdavo žydų Velykos.

Tęsdamas popiežiaus Pijaus I pradėtą darbą, 155 m. popiežius Anicetas ėmėsi derinti datas. Romoje jis susitiko su Rytų vyskupu Polikarpu iš Smirnos. Jų diskusija truko ilgai, ir, nors nebuvo vaisinga, jie išsiskyrė taikiai ir gražiai: Anicetas Azijos vyskupą (ir būsimą kankinį) išlydėjo su didele pagarba ir dėmesiu. Tuosyk vienybė buvo išsaugota: schizma dėl Velykų datos neįvyko.

Manoma, kad Anicetas kilo iš Sirijos, ir tapęs Pijaus I įpėdiniu, tarp saviškių rado tam tikrą sumaištį. Tuo metu iš Rytų buvo atkeliavęs teologas Marcione, kuris buvo šiltai priimtas Romos bendruomenės ir gerbiamas dėl savo kilnumo ir griežtų vertybių, tačiau vėliau jis ėmė skelbti savo mokymą, paremtą Jėzaus Kristaus Dievu Tėvu, atskirtu nuo Senojo Testamento; taigi skelbdamas du dievus – vieną Išganytoją, kitą Teisėją. Marcone rado sekėjų, įkūrė savo bažnyčią, paskirdamas vyskupus ir kunigus. Jis sukėlė didelę sumaištį Romoje tarp tikinčiųjų. Pasak Polikarpo, šitas žmogus buvo „Šėtono pirmagimis“.

Vyskupas Anicetas stengėsi nugalėti šį mokymą pats labiau šviesdamas tikinčiuosius – gilinosi į tikėjimo tiesas pats ir mokė kitus savo pavyzdžiu. Įšventino daug kunigų ir diakonų. Jis sakė, kad kiekvieno moralė turi būti autentiška ir matoma, pvz., teigė, kad dvasininkai neturėtų nešioti ilgų plaukų, o kirptis trumpai.

Anicetas gyveno imperatoriaus Marko Aurelijaus vykdomų persekiojimų metu.

Pagrindinis kasdienis Romos vyskupo nerimas, trukęs vienuolika metų, buvo kaip išsaugoti Bažnyčią tikinčiųjų gyvenimuose ir mokymo tikrume, kaip įkvėpti gyvumo, tačiau jis aiškiai nubrėždavo takoskyrą tarp svarbių ir antraeilių dalykų.

Anicetas mirė persekiojimų metu (tarp to meto Romos kankinių buvo šv. Justinas ir šv. Feličita), tačiau jis pats neminimas tarp kankinių. Jo kūnas buvo palaidotas uoloje iškirstame kape toje vietoje, kur vėliau tapo žinoma kaip šv. Kaliksto katakombos. Jis buvo pirmasis ten palaidotas Romos vyskupas.