Vilma Staniulienė „Nuotykis“ (drobė, akrilas, aliejus; 90 x 100; 2017 m.). Autorės archyvo nuotr.

Iki balandžio 29 dienos A. ir A. Tamošaičių galerijoje „Židinys“ veikia Vilmos Staniulienės paroda „Gyvenimas yra gražus“. Tai antroji personalinė šios autorės paroda, kurioje tapytoja pristato per pastaruosius dvejus metus užaugintą kūrinių pievą.

Ši paroda gerąja prasme kiek iškrenta iš įprasto parodų ritmo. Meninių įvykių kreivėje ji tampa tam tikru netikėtumu, sukrėtimu, deviacija. Ir vėl – gerąja prasme. Šioje parodoje pražysta dvejus metus kaupto ir niekam nerodyto bagažo turinys. V. Staniulienė nestudijavo menų akademijoje ar universitete. Kaip pastebi kita Vilma – parodos kuratorė ir AP galerijos įkūrėja Vilma Jankienė: apie meną šios parodos kaltininkė V. Staniulienė girdėjo iš pirmų lūpų. Klausėsi pačių eksponatų liudijimų muziejuose ir galerijose.

Vilma Staniulienė parodos „Gyvenimas yra gražus“ atidaryme. Manto Jankaus nuotr.

Troškimas kurti

Tapytoja aštuonerius metus lankė įvairius meno kursus. 2011 metais autorę draugės sugundė lankyti tapybos pamokas pas dailininką Gintarą Gesevičių. Šie užsiėmimai tapo daugiau maloniu susitikimu, pokalbiu, ritualine tradicija. Vilma pajuto vidinį poreikį pasinerti į tapybą visa galva. Todėl 2011–2012 metais ji lankė „Šviesokaitos“ studiją, kurioje buvo rengiami studentai stojamiesiems egzaminams. Vilma suprato ir vėl esanti ne visai savoje terpėje. Tuomet ji keletą metų mokėsi Savicko dailės mokykloje iš Viktoro Binkio ir Ingės Talmantienės. Metus praktikavosi pas dailininką Arvydą Pakalką.

2015 metais V. Staniulienė atkeliavo į Kunigundos Dineikaitės tapybos studiją „Baltas kubas“. Vilma pareiškė: „Užtenka man tapyti, aš noriu kurti.“ Kunigunda padėjo jai atrasti save kaip kūrėją, užčiuopti ir susiformuoti savąją estetiką, savąją stilistiką ir idėjinę kryptį. Vilmos idėjinė kryptis – tulpės koncepcija. Ir tai ne siaura, bet nišinė tematika. Manau, tai tikra sėkmė ir, žinoma, atkaklių paieškų vaisius – atrasti savo pašaukimą, net kai jis yra toks specifinis.

Parodos fragmentas. Pagalvėlės su autorės paveikslų reprodukcijomis. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Prisikasti prie esmės

Taigi sveikinu Vilmą atradus savo meninę kalbą, raišką ir minties formuluotes. Todėl ši tapytoja tikrai verta tapytojos ir ne bet kokios, o sparčiai tobulėjančios ir savąjį kelią atradusios tapytojos vardo. Tuo Vilma yra unikali – ji vienintelė man žinoma autorė, kuri visas savo emocijas, visas savo mintis ir išgyvenimus geba perteikti per vienintelės gėlės rūšies variacijas. Šis procesas, tas motyvo kartojimas, yra tarsi bandymas prisikasti prie esmės. Taip savo knygoje „Akis ir dvasia“ filosofas Maurice'as Merleau-Ponty rašė apie meno galimybes prasiskverbti pro daiktų lukštą ir prisikasti iki jų branduolio.

Paulis Cézanne'as visą gyvenimą buvo apsėstas obuolių. Šis genijus siekė nutapyti tokį obuolį, koks jis yra, o ne tokį, koks jis atrodo. Vilma siekia nutapyti ne tokią tulpę, kokia ji yra. O tokią tulpę, kokia yra Ji – autorė. Tulpės – Vilmos alter ego. Tad niekas nedrįstų apkaltinti P. Cézanne'o banalumu, saldumu, tuštumu. O Vilma siekia dar daugiau. Jos paveikslai – nei natiurmortai, nei peizažai. Ji vaizduoja ne žmogų ir ne gėlę, bet žmogų per gėlę. Literatūrinė, siužetinė personifikacija yra viena. Jei tai būtų figūratyviniai paveikslai, tai būtų lengviau įveikiama užduotis.

Vilma Staniulienė „Minties aiškumas“ (drobė, aliejus; 150 x 130; 2018 m.). Autorės archyvo nuotr.

Teigti gyvenimą

O Vilma geba sužmoginti augalą vien spalva, linija, kompozicija, iš šio derinio susikondensuojančia ir spinduliuojančia atmosfera. Kiekvienas iš parodoje eksponuojamų paveikslų, kiekvienas tulpės atvaizdas yra dar vienas autorės autoportretas.

Tai pastebi ir pati Vilma. Štai paveikslas „Minties aiškumas“, atsidūręs ir parodos plakate, ne veltui tapo šios etapinės Vilmos ekspozicijos, o greičiausiai ir visos jos kūrybos, vizitine kortele. Mikroskopiškai išdidintas barokiškai užsirietęs tulpės žiedas. Autorė pasakojo pati nuolatos nejučia panašiu mostu įsisprendžianti į liemenį. Raudoną spalvą ji įvardija savo mėgstamiausia. O tai – ryški, emocionali, intensyvi spalva. Tokia ir jos autorė.

Vilma prieš dvejus metus neteko savo artimojo. Netektis žymi naują jos kūrybos etapą. Tačiau jos kūryboje neatsispindi jokios minorinės gaidos. Vietoj gedulo susiduriame su gyvenimo teigimu. Tai dar vienas išskirtinis autorės bruožas. Gebėti išlikti nuoširdžiai, atvirai tapyboje, bet ir neužkrėsti savo drobių, o per jas – ir žiūrovus pesimizmu. Tai tvirtos asmenybės bruožas. Liūdesys, latentine forma kirbantis Vilmos drobėse, yra skaidrus, tyras, kupinas vilties. Nuo minčių svorio galvas nuleidusios tulpės primena, kad kartais galima tyliai paverkti.

Vilma Staniulienė „Meditacija“ (drobė, aliejus; 70 x 70; 2017 m.). Autorės archyvo nuotr.

Būties dirvoje

Tai ir yra svarbiausia – neskubėti šios autorės kūrybos nurašyti į dekoratyvių paveikslėlių kategoriją. Vilmos tulpės žydi ne buities, bet būties teritorijoje. Nors ši kūryba nėra perkrauta, apkaišyta ar paremta egzistencializmo filosofija. Nepaisant to, aš Vilmos paveiksluose ir jos asmenybėje (o tai, kaip vis kartoju, yra neatskiriama, ypač šiuo atveju) įžvelgiu sartriškų idėjų išsipildymą. Vilma siekia savo gyvenimo įprasminimo per kūrybą, per kūrybą sau ir per dalijimąsi ja su kitais.

Pirmenybę ji teikia ne racionaliam mąstymui, o intuicijai. Autorė ypač svarbų vaidmenį gyvenime skiria ženklų fiksavimui, jų skaitymui. Čia jau galime prisiminti Carlo Gustavo Jungo sinchroniško sutapimo teoriją. Prieš nelaimę per autorės pasąmonę sruvo keisti vaizdiniai, kuriuos ji įgyvendino drobėse: ant tvoros kranksinčios varnos, lakūnai, braidžiojantys danguje, melancholiško kolorito čiobrelis...

Vilma Staniulienė „Išsaugotas orumas“ (drobė, akrilas, aliejus; 100 x 80; 2017 m.). Autorės archyvo nuotr.

Džiaugsmo simfonija

Dar vienas sartriškas pamatinis principas – egzistencializmas yra humanizmas. Vilma jaučia atsakomybę už tai, kokią emociją ji perduoda, skleidžia savo kūryba, todėl čia nėra jokios agresijos, nevilties, pasidavimo. Priešingai. Jos paveiksluose nuolatos kalbama apie laiką, būties trapumą. Bet tas esaties laikinumas nekelia baimės. Tiksintis laikrodis paradoksaliai nuramina ir išmoko džiaugtis kiekviena akimirka. Vilmos paveikslai apmąsto gyvenimo zenitą, pilnatvę ir senatvės etapą. Violetine spalva liepsnoja laikas. „Išsaugotas orumas“ – tai permatomas, bet entuziazmu gyvenimui tebekunkuliuojantis žmogus.

„Laikas sustojo“ tam, kad spėtume įsiklausyti į čia ir dabar. „Šokis ryto migloje“ – moteriškas trapumas ir subtilumas visais gyvenimo tarpsniais. Per paveikslų pavadinimus ir jų vizualinę raišką, potekstes matyti ir Vilmos vertybių skalė. Čia auksu apibarstoma bendrystė, meilė, ieškoma bendraminčių. Džiaugiamasi gamta, pavasariu, natūraliu grožiu. Iš tiesų autorės glaudus ryšys su gamta nesufalsifikuotas, tikras, organiškas. Pati autorė gyvena Valakampių miško apsuptyje ir nepaprastai džiaugiasi rytu, jo migla, pirmosiomis paukščių giesmėmis po miego.

Vilma Staniulienė „Šokis ryto migloje“ (drobė, akrilas, aliejus; 150 x 130; 2017 m.). Autorės archyvo nuotr.

Parodos laboratorija

Tad kokybiško meno sampratą autorei diegė ne tik parodos, dailės mokytojai, bet ir gamta. Pasinerti į tapybą Vilmą ypač skatino jos a. a. vyras. Sutuoktinio dėka juodu drauge išmaišė ir išnaršė daugelį užsienio muziejų. Tuo entuziazmu užsikrėtė ir Vilma. Po daugelio metų ji į rankas vėl pasiėmė teptuką. Dabar jos namus puošia vis kiti pačios tapyti paveikslai. Namai prisipildė pačios kurto meno. Vilma užsiima ir keramika. Gurkšnodama arbatą iš pačios rankomis išlipdytų stilingų puodelių ji gali žvelgti į jos sielos virpesius, tos dienos nuotaiką idealiai atliepiantį tulpės portretą.

Taigi jos namai tapo tarsi parodos laboratorija, kur vis keičiamos paveikslų kombinacijos, miniparodos. Tarp paveikslų užsimezga ryšiai, jie įgauna naujų reikšmių, gilėja, prasiplečia jų kontekstas. Vilmos paveikslai ima komunikuoti ir su šeimos turima solidžia dailės kolekcija, kurios repertuare – nežemiškųjų fotosiurrealistų poros Igorio Piekuro ir Marijos Teresės Rožanskaitės kūryba, Jono Daniliausko liaudiško savitumo prisodrintos mizanscenos, Jono Švažo kolorizmas, Algirdo Petrulio abstrakcijos ir t. t. Tad Vilma kasdien apsupta lietuvių modernizmo grynuolių atradimais.

Vilma Staniulienė „Laisvė gyventi“ (drobė, akrilas, aliejus; 80 x 90; 2018 m.). Autorės archyvo nuotr.

Simbolinė atvertis

Svarbu tai, kad Vilma, turėjusi ir tiesioginių, ir netiesioginių, į vieną ar kitą pusę sąmoningai ir / ar nesąmoningai ją kreipusių mokytojų, nėra niekieno kopija, simuliakras, parafrazė. Viktoras Binkis ragino autorę tepti storą dažo sluoksnį, atsisakyti gėlių tematikos. Ar bent įlįsti į gėlių vidų. Šis patarimas Vilmai iš pradžių pasirodė keistas, bet laikui bėgant V. Binkio pranašystė išsipildė. Vilma ėmė tyrinėti ir žiūrovui atvėrė žiedų branduolį. Ta atvertis yra ir simbolinis veiksmas – savo vidaus, savo sielos apnuoginimo kūryboje įvaizdinimas.

Vilmai patinka jos buvusios mokytojos Kunigundos Dineikaitės ryškios spalvos. Ją traukia jaunos tapytojos Mykolės industrinių gamtos peizažų erdvė, į kurią žiūrovas tiesiog įžengia, yra įsiurbiamas, įtraukiamas. Autorė žavisi vokiečių neoekspresionisto Anselmo Kieferio kūrinių masteliais, šio menininko laisve. Jai patinka siurrealistai – Salvadoro Dali pasąmonės klodai, René Magritte‘o estetikos švara. Tapytoja neabejinga savamokslio tapytojo Marko Rothko spalvinei pajautai, išmedituotoms jo drobėms.

Vilma Staniulienė „Tulpė“ (drobė, aliejus; 40 x 30; 2018 m.). Autorės archyvo nuotr.

Nuversti kalnai

Visos šios meninės simpatijos pasitarnavo autorės mokymosi procesui, tačiau dabar autorė tvirtai žengia savitu keliu. Vilmai svarbu savo kūryboje ne tik išreikšti emocijas, bet ir siekti profesionalumo, įvaldyti amatą, pasiekti meistrystę. Jos kūryboje dar galime įžvelgti tam tikrų žavesio suteikiančių primityviojo meno momentų, atgarsių, aido. Tačiau šie netobulumai gali likti ir toliau būti jau sąmoningai naudojami, ir, jeigu autorė panorės, tikrai galės juos pašalinti iš savo kūrybinės panoramos.

Bet kokiu atveju autorė auga kaip tapytoja nepaprastai, stebinamai, pritrenkiamai sparčiai. Įgimtas talentas neginčytinas. O ir tik su praktika ateinančios meistrystės srityje nuversti kalnai. Tai matome pažvelgę į pirmąsias, maždaug 2011 metais, tapytas tulpes ir į tas, kurios mus pasitinka šioje parodoje. Žaibišką autorės tobulėjimą pažymėjo ir parodos atidaryme dalyvavę jos mokytojai. Ypač daug dėmesio ji skiria kompozicijai ir spalvų gamai. Šie formalieji aspektai taikliai ištransliuoja Vilmos asmenybę.

Vilma Staniulienė „Vėjavaikė“ (drobė, akrilas, aliejus; 70 x 70; 2017 m.). Autorės archyvo nuotr.
Vilma Staniulienė „Saulės nubučiuota“ (drobė, aliejus; 70 x 70; 2017 m.). Autorės archyvo nuotr.

Kvėpuojančios gyvybe

Geltonos spalvos sankaupa praneša apie autorės optimizmą, spindėjimą energija, šypsena. Paveiksle „Saulėtos mintys“ pasirinktas netikėtas rakursas priartina kompoziciją prie abstrakcijos. Švelnūs žiedų pūkeliai, rodos, kutena žiūrovui skruostus. Nuo tango šokančių piestelių byra žiedadulkės, kyla noras pavasariškai nusičiaudėti. Mano nuomone, sėkmingiausias darbas „Vėjavaikė“ žavi savo lakoniškumu, simetrijos nepaisymu, santūrumu.

Visų paveikslų fonas išvalytas nuo konkretybės, jame dažnai sukuriamas išblukimo efektas. Tai, žinoma, galbūt perimta iš fotografijos efektų, iš fotografijos estetikos, mat tulpės žydi labai trumpai, ir autorei tenka tapyti jas iš nuotraukų, nevengiant ir improvizuoti, džiazuoti.

Kai kurios tulpės yra tarsi paradinės. Kai kuriuose paveiksluose spalvų paletės intensyvumas ir margumas primena papūgos plunksnas, karnavalą, šventę. Bet tai nesukuria plakatiškumo, dirbtinumo įspūdžio. Jos atrodo kaip pozuojantys žmonės – kiek sustingę, susikaustę, bet vis tiek kvėpuojantys gyvybe.

Vilma Staniulienė „Paslapties šešėlyje“ (drobė, aliejus; 70 x 70; 2017 m.). Autorės archyvo nuotr.

Švytinti iš vidaus

Dar vienas mano favoritų – kuklių matmenų paveikslas „Paslapties šešėlyje“. Čia autorė beveik atsisako toninių perėjimų, susiaurina spalvų įvairovę ir pateikia akiai patrauklią redukuotą formą. Viename mažiausių tulpės vaizdelių augalas švyti iš vidaus – taip švyti džiaugsmu ir pati autorė, klaidžiame ir vingiuotame ieškojimų kelyje pagaliau (nors, kita vertus, gana greitai) atradusi save.

Tuo ir ypatinga, kaip iš pradžių minėjau, gerąją prasme iš parodų rutinos iškrintanti Vilmos paroda. Autorė dvejus metus nesiafišavo – tyliai, metodiškai ir intuityviai kūrė, kaupė savo darbų kolekciją, tobulėjo. Todėl ši paroda, joje eksponuojamas paveikslų kompleksas ir šios serijos susidūrimas su žiūrovu tapo staigmena, dideliu įvykiu ir autorei, ir parodos lankytojams. Su šia paroda lietuvių tapybos lauke atsiranda dar viena asmenybė – dailininkė Vilma Staniulienė.