Psichologė Vaida Platkevičiūtė. Retorika.lt nuotrauka

Kodėl žmonės taip skuba teisti vieni kitus ir nori žiaurumo, kraujo? Mano manymu, pirmoji žmonių reakcija kyla dėl nesaugumo jausmo. Kai sakau nesaugumas, turiu galvoje ne kokią nors politinę, ekonominę ar kitokią su plačiąja visuomene susijusią situaciją, o vidinę asmens savijautą. Kuo nesaugesni jaučiamės viduje, tuo greičiau ir ryškiau reaguojame į išorėje vykstančius dalykus, tuo pavojingesnė atrodo ir bet kokia kitų žmonių galia. Juk realios ar suvokiamos grėsmės akivaizdoje nėra svarstymų – reikia kuo greičiau panaikinti jos šaltinį arba nuo jo pasitraukti.

Noras kuo žiauriau atkeršyti pasireiškia tose visuomenėse, kurios gana ilgai patyrė nugalinimą. Tai ypač ryšku susidūrus su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis – ne viena karta nuo pat mažų dienų turėjo stipriai save tvardyti, slopino savo jausmus, nesipriešino skriaudikams arba tai darė gana tyliais būdais. Mūsų žmonės yra mokyti nerodyti savo pykčio, todėl psichologine prasme natūralu, kad gavęs progą kur nors išreikšti ilgai slėptus jausmus žmogus tai daro kitu kraštutinumu: arba visiškai priima aukos poziciją, arba, bandydamas pasipriešinti tylėjimui ir kentėjimui, tampa skriaudėju.

Kol nemokame elgtis su savo pykčiu, sveika agresija ir nuoskaudomis, šie jausmai tarsi mus valdo: internete susikuria grupės, kurios žodžiais nulinčiuoja, kuriami skambūs pavadinimai ir komentarai straipsniams, siekiant pasikelti reitingus. Bėda ta, kad žmonių jausmai yra tikri, tik greičiausiai kreipiami ne tiems žmonėms, kuriems jie yra skirti. Viešas temų eskalavimas vis primena apie patirtas skriaudas, bet niekaip nepadeda jų gydyti, kad žmogui nebeskaudėtų.

Sean Dubois nuotrauka

Manau, visuomenė pasigenda teisingumo ir sieja jį vien su bausmėmis, nes teisingo ir neteisingo, gero ir blogo elgesio supratimas gana stipriai egzistuoja mūsų sąmonėje. Tam tikra prasme tai teikia saugumą. Vis dėlto atsiranda vis daugiau žinių, tyrimų, stebėjimų, supratimo, kuris šią paprastą schemą išjudina, perklausia bausmių poveikį ir tikslus. Be to, kai kurie žmonės įsitikinę, kad vieni yra baudžiami, o kiti išvengia bausmės dėl tam tikros savo padėties visuomenėje.

Be abejo, aukos ir skriaudėjo akistata visuomet skaudi. Ir tai, kad ji tokia aštri šiomis dienomis, man yra akivaizdus įrodymas, jog nei viena, nei kita pusė nesulaukia gydančios pagalbos. Aukos imasi savo teisingumo, nes po to, kai praneša apie savo skriaudą, dažniausiai visas dėmesys atitenka skriaudėjui, o auka ir lieka su savo skausmu, pykčiu, baime, gėda, kalte, neteisingumo jausmu ir su dar gausybe įvairiausių išgyvenimų. Visuomenėje tikrai gausu be dėmesio paliktų aukų, kurios radusios progą bent komentarais ar savo nuomone skriaudėjo atžvilgiu gali palengvinti savo žaizdas. Gaila, kad tik tariamai. 

Gailėdami vienų, o kitus smerkdami, mes praleidžiame pagrindinį dalyką: abi pusės patiria kančią ir jei nėra nieko, kas tuo daugiasluoksniškumu saugiai pasirūpina, žmonės reaguoja paprastai: bloguosius panaikinti, geruosius apginti. Agresoriaus išstūmimas iš visuomenės taip pat nėra išeitis. Tai tik augina agresiją ir tam tikra prasme agresorių paverčia auka.

Pamatyti šią problemą mūsų visuomenėje yra pirmasis žingsnis gijimo link. Jau vien tai, kad mes stebime ilgai tylėjusių nukentėjusių žmonių aktyvumą, yra didelis gėris. Kol problema slopinama, jos neįmanoma spręsti. O aš tikiu, kad sprendimai ateis. Prie to prisidės mūsų visuomenės švietimas, reikiama pagalba nukentėjusiesiems, platesnis specialistų ir aktyvesnis žmonių įsitraukimas.