Jėzus kalbėjo: 
   „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. 
   Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. 
   Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“.

Apd 11, 1–18: Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atgailos malonę, kad jie gyventų

Ps 42, 2–3; 43, 3–4. P.: Mano siela ištroškusi tavęs, gyvasis Dieve! / Aleliuja.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

Jėzus yra gerasis Ganytojas, jis yra ir vartai, per kuriuos įeinama pas jo avis: tuos, kuriuos jis nori išganyti, kuriais pasirūpinti ir kuriuos padaryti laimingus.

Tie, kurie atpažino juos aplankiusį Ganytoją, jau patys bando sekti Jėzumi ir ganyti jo mylimuosius. Taip turi būti, nes Viešpats įsakė savo mokiniams eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją, tą pasiuntinybę Krikštu gauna kiekvienas tikintysis.

Kad galėtume pasirūpinti Kristaus kaimene, pirmiausia turime atpažinti, kas yra ir kam gyvena Viešpaties avys. Iš to, kaip atpažįstame ir kuo pripažįstame esant Viešpaties kaimenės avis, paaiškėja, kokie mes patys esame ganytojai.

Blogi ganytojai, tik samdiniai ar net vagys ir plėšikai yra tie, kurie jiems patikėtą kaimenę vertina vien vilnos ir mėsos kategorijomis, arba tie, kurie gano tik jiems patinkančias, jiems gražias avis.

Gerasis ganytojas yra tas, kuris įeina per tikruosius vartus – Viešpatį Jėzų. Tai reiškia eiti į pasaulį ir išvysti žmones Dievo žvilgsniu, to, kuris pasaulį sukūrė ir kiekvieną pašaukė į buvimą iš meilės, kuriam labai svarbu kiekvieno jo kūrinio gerovė ir laimė.

Taip regėdamas kiekvieną artimą, tikintysis tampa jam geruoju ganytoju, kartu su Kristumi prisiimdamas atsakomybę už ganomųjų gerovę, pirmiausia – dvasinę, kad jo sutikti žmonės praregėtų Kūrėją ir jam pažadėtąją viltį.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai