Kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Aliaus Koroliovo nuotr.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras vėl kviečia žiūrovus pamatyti pagal legendinio šalies kompozitoriaus GIEDRIAUS KUPREVIČIAUS muziką sukurtą miuziklą „Veronika“.

Ta proga Lietuvos mokslų akademijos narys, profesorius G. Kuprevičius pasakoja ne tik apie šio kūrinio gimimą, bet ir kūrybinį kelią, visų kūrinių pirmąją klausytoją žmoną Gražiną, bet ir gyvenimo prasmę. Anot G. Kuprevičiaus, svarbu pagarbiai nesigailėti praeities, atsargiai džiaugtis dabartimi ir absoliučiai nebijoti ateities.

Kaip iš jus sudominusio lietuvių klasiko Antano Vienuolio chrestomatinio apsakymo „Paskenduolė“ gimė miuziklas „Veronika“?

Idėją sukurti muzikinį veikalą apsakymo 100-mečio proga pasiūlė maestro Stasys Domarkas. Tuomet pakvietėme į talką poetę Birutę Mar. Ji, sekdama mano koncepcija, sukūrė labai patrauklų, originalų ir stiprų libretą. Muzika gimė greitai, nes viskas mums buvo aišku. Gal kiek svyravau dėl žanro – dar ir dabar girdžiu sakančiuosius, kad tai ne miuziklas, o opera. Tačiau įsiklausius – miuziklas.

A. Vienuolio Veronikos likimas turėtų jaudinti kaip moralinis paniekintos moters priekaištas, turėtų kviesti suklusti, pastebėti nekaltai kenčiantį, nepelnytai baudžiamą... Ar tai dar įmanoma pasiekti, nes, atrodytų, mūsų visuomenė vis pakantesnė?

Dėl Veronikos likimo kaltas ne vien Juozelis, tačiau ir visuomenė. Mažai kas nuo tų laikų pasikeitė, gal mados. Tačiau moralės srityje turime dar daugiau įtampų. Niekados neužmiršiu pokalbio su moterimi, kuri mane sutikusi gatvėje po „Veronikos“ premjeros godojo: „Aš esu Veronika, tik atsitiktinumas lėmė, kad kalbuosi su jumis...“ Ir pravirkusi nuėjo.

Ant pirmojo miuziklo „Veronika“ partitūros puslapio užrašėte: „Antano Vienuolio apsakymo šimtmečiui ir nepakitusiai dabarčiai.“ Su ypatinga dedikacija ir operos „Prūsai“ partitūra. Kiek jums svarbi tautiškumo tema kūryboje?

Esu lietuvis, baltų genties palikuonis, manyje dar rusena pagoniška žarija. Nerimauju, kad iš 19-os baltų genčių telikome tik mes ir latviai. Su skirtingomis bažnyčiomis, dažnai nebesusišnekantys... Kuo kitu, jei ne muzika, galiu bent perspėjimais dalyvauti tautų likimų procesuose...

Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru? Čia pastatyta Jūsų sukurta opera „Prūsai“ ir miuziklas „Veronika“.

Su teatru bendrauju nuo vaikystės, kai abu tėvai dirbo Jaunojo žiūrovo teatre: tėvas – muzikos dalies vedėju, o motina – dailininke dekoracijų ceche. Aktyvi profesinė veikla prasidėjo 1968 metais su Kazio Sajos grotesko „Mamutų medžioklė“ premjera Kauno dramos teatre. Klaipėdos muzikinis teatras atsivėrė tuomet, kai jo vadovu ir vyriausiuoju dirigentu tapo Stasys Domarkas.

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Aliaus Koroliovo nuotr. Asmeninio archyvo nuotr.

Gal nedeklaruoju viešai, tačiau tvirta šeima yra tarsi tvirtovė, kurioje gali jaustis saugiai ir būti užtikrintas, kad tavo darbai yra sutariančių tarpusavyje ir mylinčių žmonių rezultatas. Šalia esantis mylimas žmogus Gražina yra daugelio mano darbų įkvėpėjas. Ji taip pat pirmoji jų klausytoja.

Įvertinkite miuziklo „Veronika“ komandą. Ar esate patenkintas pasiektu rezultatu?

Dėkoju likimui ir visiems, kurie kūrė šį spektaklį – režisieriui Jonui Vaitkui, dirigentui Vytautui Lukočiui, dailininkams, solistams, chorui, orkestrui... Stebėjausi, kaip spektaklio kūrėjai perkando muzikos stilių, su kokiu entuziazmu vaidino premjerinius spektaklius. Nesitikėjau, kad nacionalinis veikalas tiek ilgai gyvuos pajūrio teatre. Ar tai būtų įvykę, jei ne nuoširdus visų muzikantų darbas?

Kada aplanko kūrybinis įkvėpimas ir kaip jį atradote?

Šis klausimas greičiau Dievui. Tik jis težino, kaip ten su tuo įkvėpimu ar išsikvėpimu. Niekada nežinai, kaip ir kas nutiks toje kūryboje, tačiau visuomet žinai, ką ir kaip darai pradėjęs naują konkretų darbą. Muzikos komponavimas yra lygiai tokia pat specialybė, kaip ir bet kokį kūrybinį darbą dirbančių visų kitų profesijų atstovų. Net laiško rašymas yra kūryba. Tikiu, kad ir kūrybingai dirbantys buhalteriai nebūtinai turi būti nusikaltėliai, kaip kai kas galvoja.

Meilė jūsų gyvenime: ar tai padeda kurti?

Labai. Gal nedeklaruoju viešai, tačiau tvirta šeima yra tarsi tvirtovė, kurioje gali jaustis saugiai ir būti užtikrintas, kad tavo darbai yra sutariančių tarpusavyje ir mylinčių žmonių rezultatas. Šalia esantis mylimas žmogus Gražina yra daugelio mano darbų įkvėpėjas. Ji taip pat pirmoji jų klausytoja.

Esate muzikas: įdomu, ar spaudėte domėtis muzika, muzikuoti savo dukrą, anūkus?

Bandžiau, bet ar to reikia? Muzikantų mano giminėje ir taip buvo pakankamai. Dabar dominuoja dailieji menai. Esu laimingas, kad vieni kitus suprantame ir esame kūrybos pasaulyje.

Sakoma, muziką duota suprasti ar išgirsti ne visiems. Kaip manote jūs?

Lietuvoje pinigų stygius yra tik tiems, kurie jų turi pakankamai. Kiti sukasi kitaip. Menas visada buvo brangi pramoga, ypač geras menas. Dabar, kai sumenkęs menas tapo brangesnis už aukštąjį, o kasdienių kultūros reiškinių aiškintojų bemaž neliko, publika dažnai jaučiasi sutrikusi, ir tuomet ja galima manipuliuoti vadybiniais triukais. Galinga reklama gali suklaidinti, ypač jei tai daro tik verslo tikslų skatinami meno žmonės. Šiandienį meną reikia tikrinti neatsitraukus nuo kasos.

Ne tik esate kompozitorius, bet ir grojate karilionu, rašote knygas, straipsnius spaudai, esate švietėjas ir dėstytojas. Kuri veikla jums svarbiausia ir kaip pavyksta jas derinti?

Kūrybinė veikla yra gyvenimo čia ir dabar padarinys. Būtų keista, jei savo darbus orientuočiau tik į praeitį ar ateitį. Praeityje ir taip visko pakanka, o ateitis man nežinoma – ką galiu tiems, kurie gyvens rytoj, pasakyti? Juk jie turės pakankamai tuomet kalbančiųjų. Nesu pranašas. Nors kai kada nesusituriu...

Pagarbiai nesigailėti praeities, atsargiai džiaugtis dabartimi ir absoliučiai nebijoti ateities. Jos juk niekas nežino.

Kūrybiniai planai?

2019-aisiais tikiuosi sulaukti 75-erių. Ketinu tą sukaktį išnaudoti ne tiek savo muzikos sklaidai, kiek bendrai lietuviškos muzikos propagandai – to niekada nebus per daug. Todėl kviesiu prisijungti kitus autorius su savo naujais kūriniais, idėjomis ir bendradarbiavimu. Ne tik per savo kaip kompozitoriaus vardą, bet ir per jo kultūrines nuostatas, galima plėsti mūsų kultūros lauką neužsidarius savo kūrybinių ambicijų rate.

Gyvenimo prasmė pagal G. Kuprevičių.

Pagarbiai nesigailėti praeities, atsargiai džiaugtis dabartimi ir absoliučiai nebijoti ateities. Jos juk niekas nežino.