Čiurlionio namuose Vilniuje praėjusią savaitę pradėtas rengti pokalbių-susitikimų ciklas „Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai svečiuose pas Čiurlionį su filosofu Nerijumi Mileriumi“. Pirmasis svečias – vienas ryškiausių Lietuvos režisierių AUDRIUS STONYS. Jo dokumentiniai filmai apdovanoti 19-oje tarptautinių festivalių, jis vienintelis Lietuvoje įvertintas Europos kino akademijos „Felix“ apdovanojimu, jo filmų retrospektyvos rengtos Izraelyje, Vokietijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Rusijoje ir Japonijoje. A. Stonys yra ir labai aktyvus tarptautinio kino judėjimo dalyvis – Europos kino akademijos tikrasis narys, „European Documentary Network“ narys, Leipcigo, Noibrandenburgo, Sienos, San Paulo, Rio de Žaneiro kino festivalių žiuri narys.

Režisierius Audrius Stonys ir filosofas Nerijus Milerius. Bernardinai.lt nuotr.

Didžioji M. K. Čiurlionio vizija

Čiurlionio namų direktorius, pianistas Rokas Zubovas pristatydamas diskusijų ciklą sakė, kad šis sumanymas – tai noras drauge su aukščiausiai įvertintais Lietuvos kūrėjais pažvelgti į tai, kaip atrodo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio numylėtoji Lietuva praėjus šimtui metų po jo Lietuvos įsikūnijimo vizijos. 

„1907–1908 metais šiame name M. K. Čiurlionis praleido pusę metų, ir per tuos pusę metų praktiškai nebuvo vietos tai M. K. Čiurlionio kūrybai, kurią mes žinome. Negimsta naujų paveikslų, neparašoma naujos muzikos. Užtat gimsta straipsniai, dainų išdailos vaikų chorams, kad mokyklose vaikučiai, dar tik pradedantys atpažinti savo senąsias lietuviškas šaknis, galėtų dainuoti ir emociškai save susieti su gimstančia tauta. Per tuos pusę metų čia gimsta labai įvairi organizacinė veikla, parodos, koncertai“, – pasakojo R. Zubovas. 

Šiame name gyvenant M. K. Čiurlioniui lietuviškas tautinis judėjimas staiga pakyla į visai kitą lygmenį. Iš visų kompozitoriaus vizijų, kalbėjo R. Zubovas, didžioji ir pati svarbiausia jam buvo Lietuvos vizija. Jis kūrė Lietuvos dvasinius pamatus, ant kurių ateities kartų menininkai ir kiti dėjo savo darbus. 

„M. K. Čiurlionis nebesulaukė savo didžiosios vizijos realizavimo. Mes pagalvojome, kad po Lietuvos gimimo praėjus šimtui metų labai įdomu pasikalbėti apie tai, kaip M. K. Čiurlionio kurta vizija gyvuoja šiandien“, – sakė R. Zubovas.

Man atrodo, mes intuityviai, net neturėdami teorinių pagrindų, net nežinodami pasaulinio konteksto, pajutome, kad kine turime pasakoti istoriją, bet ne per istorijos pasakotoją. Pasakoti per peizažą arba pabandyti papasakoti istoriją be žodžių.

Ar kinu galima pasižiūrėti giliau? 

„Apie M. K. Čiurlionį įdomu kalbėti, nes, man atrodo, jis yra labai kinematografiškas. Kai dar nebuvo kino ar kai jis buvo vos gimęs, M. K. Čiurlionio kūryboje jau egzistavo vaizdo, muzikos, judėjimo sintezė. Kai kinas ieškojo savo kalbos, jis ir ieškojo vaizdo, muzikos, judėjimo sankirtų“, – kalbėjo A. Stonys. 

Režisieriaus tikinimu, jo kartos kino kalba formavosi tuo metu, kai viskas, atrodo, buvo sugriuvę: senasis cenzūruotas kalbėjimo būdas, taisyklės, kas galima ir kas – ne. „Teko viską kurti iš naujo, iš naujo įsižiūrėti į kino esmę. Atrasti, per ką kinas kalba ir kur jo ribos“, – teigė A. Stonys. 

Pasak Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, jo kino kūrėjų karta kėlė sau klausimą: ar kinu galima pasižiūrėti giliau, prasiskverbti pro realybės uždangą, pereiti į kitą veidrodžio pusę, paliesti nematomą ir be galo įdomų pasaulį, esantį už realybės – tai, ką M. K. Čiurlionis savo kūryba ir darė. 

„Man atrodo, mes intuityviai, net neturėdami teorinių pagrindų, net nežinodami pasaulinio konteksto, pajutome, kad kine turime pasakoti istoriją, bet ne per istorijos pasakotoją. Pasakoti per peizažą arba pabandyti papasakoti istoriją be žodžių. Ar galima papasakoti istoriją nepasakojant jos, paliekant laisvę kurti pačiam žiūrovui? Kurti tuštumą, kurią žiūrintysis pats užpildytų prasmėmis?“ – svarstė režisierius A. Stonys ir tvirtino pavydėdavęs muzikos kūrėjams, nes muzika, neapsisunkindama siužetais, personažais, istorijomis, dramaturginėmis struktūromis, gali pasiekti žmogaus širdį.

Kiekvienas filmas – bandymas pažvelgti kitaip 

„Ar gali kinas paliesti gilumines žmogaus stygas? Nes jeigu negali, tai kam jis išvis toks reikalingas? Ar galima muzikines struktūras pritaikyti kine? Ar kinas gali būti kaip grigališkasis giedojimas – be didelių viršūnių, kritimų, dramatinių duobių, pakilimų? Ar yra toks dalykas, kurio muzika negalėtų padaryti? Sujaudinti, sukrėsti, priversti mąstyti, sujaukti, pakelti, numesti – manau, muzika pajėgi tai daryti. Kaip ir dailė, kuri taip pat turi begalines galimybes atskleisti neįtikėtinus pasaulius. M. K. Čiurlionis yra vienas pačių gražiausių ir ryškiausių pavyzdžių, tai parodęs“, – kadaise kilusius klausimus prisiminė režisierius.

Pasak A. Stonio, jo pirmasis filmas – „Neregių žemė“ (1992 m.) – gimė nuo beprotiškos idėjos: ar kinas kokiu nors būdu galėtų atskleisti nereginčiojo pasaulį? 

„Jau tada supratau, kad neregio pasaulis nėra tamsa, kaip mes įsivaizduojame, kad jis iš tiesų labai turtingas. Čia egzistuoja erdvės, egzistuoja spalvos, egzistuoja mums visiškai nesuprantamos formos. Mes niekada ir nesuprasime, ką mato aklasis. Bet gal kinas galėtų tai papasakoti ir padėti pajusti, – įžvalgomis dalijosi A. Stonys. – Man atrodo, M. K. Čiurlionis yra artimesnis neregių pasauliui, o ne reginčiųjų. Jis mus panardina į nesuvokiamas, keistas formas.“ 

Režisierius prisipažino kino kitokio kalbėjimo galimybių ieškojęs per visą kūrybą. Ir tebeieškantis dabar. „Kiekvienas filmas tam tikra prasme yra bandymas pažvelgti šiek tiek kitaip“, – tvirtino jis.

Kadras iš rež. Audriaus Stonio filmo „Neregių žemė“ (1992 m.).

Jono Meko metodas išsaugoti laiką 

„Kuo labiau įsižiūriu į savo filmus, tuo man jie visi yra apie laiką – tai bandymas arba išsaugoti laiką, arba perskaityti laiko rašomus raštus. Gal dėl to nuo pat pirmųjų filmų juose – veidai. Ir jie pasakoja, juose įsirašęs laikas“, – savo filmus apibendrino A. Stonys. 

Režisierius sakė, kad kas kartą, kai žiūri kiną, patiria dievišką būseną: „Aš galiu pasakyti: dabar šitas žmogus prieis prie šitų durų, atidarys jas ir pro jas įeis. Ir jis taip ir padaro kiekvieną kartą. Ir tai stebuklas. Aš galiu numatyti, ką jis padarys. Ir žinau, kad jis taip darys, kai manęs nebeliks. Vėl prieis prie tų durų po šimto, po dviejų šimtų metų, atidarys jas ir įeis.“ 

Laiko kategorija, pasakoja A. Stonys, ypač svarbi Jono Meko filmuose. „Jis filmuoja visiškai nereikšmingus dalykus: draugus, vakarėlius. Nufilmuoja, padeda visą medžiagą į lentynas ir į kiną ją sudeda po trisdešimties metų. Ir staiga tai, kas atrodė kasdieniška, nereikšminga, buitiška, įgauna didžiulę prasmę: vienų draugų jau nebėra, kažkas paseno, kažkas išvažiavo, susipyko, susituokė, kažkas įvyko, kažkas yra kitaip. Kine išlieka išsaugotas laikas, paprastos, bet labai gražios akimirkos“, – apie J. Meko kiną pasakojo A. Stonys. 

Režisierius prisiminė, kaip jam mokantis pas J. Meką šis kartą yra pasakęs: gyvenime esu per daug praradęs, kad leisčiau laikui iš manęs atimti dar daugiau. 

„J. Mekas nenori atiduoti laikui nė vienos savo gyvenimo akimirkos. Jis prarado tėvynę, artimuosius – prarado be galo daug. Ir kinas tampa labai galinga priemone išsaugoti kiekvieną gyvenimo akimirką, viską, kas tau brangu: veidus, prisilietimus, šypsenas, draugus, ir J. Mekas tai padaro. Visas jo pasaulis išsaugotas, jis turbūt nėra praleidęs nė vienos akimirkos“, – įsitikinęs režisierius.

Skaitmeninės technologijos sukūrė visiškai kitą kino kalbą. Jis priėjo labai arti žmogaus tikrąja to žodžio prasme: prie jo problemų, sielos. Tai didžiulės neatrastos teritorijos. Dabar bėgti į rūkuotus laukus nebėra prasmės. Dabar be galo daug erdvės kitokiai kūrybai nei poetinė dokumentika. Ir temų, ir formų čia – neišmatuojamos erdvės.

Apie šiuolaikinę kino kūrėjų kartą

Režisieriaus A. Stonio nuomone, dabar ateina be galo įdomi kino kūrėjų karta. 

„Aš tai nuspėjau. Jaučiau, kad tokia karta turi ateiti. Nes mūsų kartos galiojimo laikas eina į pabaigą. Kad ir kaip liūdna tai sakyti, bet poetinė dokumentika kažkuria prasme išsisėmė. Jaučiami citavimo ženklai, autoriai pradeda cituoti vieni kitus, patys save. Ši karta – be galo gražus puslapis mūsų kino istorijoje, bet, manau, laikas versti kitą puslapį, – kalbėjo režisierius. – Atėjusios skaitmeninės technologijos pakeitė kiną taip, kaip kadaise garso atėjimas į kiną. Skaitmeninės technologijos sukūrė visiškai kitą kino kalbą. Jis priėjo labai arti žmogaus tikrąja to žodžio prasme: prie jo problemų, sielos. Tai didžiulės neatrastos teritorijos. Dabar bėgti į rūkuotus laukus nebėra prasmės. Dabar be galo daug erdvės kitokiai kūrybai nei poetinė dokumentika. Ir temų, ir formų čia – neišmatuojamos erdvės. Į kurią pusę pakryps kinas po šios kūrėjų kartos, neįmanoma nuspėti. Bet iš jos mes išgirsime be galo įdomių dalykų.“