Filosofė, mistikė Simone Weil

Nūdieną yra sunku kalbėti apie mistiką nesulaukiant pašaipaus žvilgsnio. Šis žodis dažniausiai vartojamas, referuojant į kažką keisto ir dažniausiai nerimto. Būtent todėl net tokie įspūdingi mąstytojai kaip filosofė bei politinė aktyvistė Simone Weil (1909–1943), vos pripažinti esą mistikai lieka filosofinės minties pariby. Tačiau juk nubraukiant mistišką, o tai reiškia pasaulio matymą, kai žvilgsnis yra kreipiamas ne nuo žmogiškojo mato, tačiau kontempliuojamas per dievo (nesvarbu kurios religijos) buvimą – nukenčia bendras pasaulio supratimo sodrumas, neišvengiamai ir žmogaus supratimas apie save patį.

Žmogaus teisės yra normos, leidžiančios ginti žmones nuo žiaurių politinių, teisinių bei socialinių nusikaltimų. Nors priimtina mąstyti, kad žmogaus teisės yra universalios bei akivaizdžios, egzistuoja įvairūs nesutarimai pradedant nuo to, kaip jos yra įgyjamos – gimstant, iškovojant, išdiskutuojant, susitariant. Simone Weil manymu, žmogaus teisių terminas turi komercinį skonį, yra griežtai susijęs su išsikeitimo sąvoka, kiekybės matavimu. Būtent todėl jos galiausiai tampa tiesiogiai priklausomos nuo galios. Šia mintimi ir savo mistiniu žvilgsniu S. Weil praturtina diskusiją apie žmogaus teises.

Tekste „Žmogaus asmenybė“ (angl. Human personality), Weil aptaria du skirtingą krūvį turinčius teiginius: „Tu manęs nedomini“ bei „Tavo asmenybė manęs nedomina“. Skirtis tarp šių sakinių atsiranda žodyje „asmenybė“. Būtent pastarasis žodis tarsi sušvelnina antrojo teiginio turinį ir dėl to jis gali iškilti dviejų žmonių, turinčių glaudų santykį, pokalbyje. Tačiau pirmasis teiginys yra ne tik visiškai žiaurus bei užgaulus, tačiau ir vienareikšmiškai einantis prieš teisingumą,  kadangi jis niekina patį žmogų kaip tokį. Jeigu tik žmogaus asmenybė būtų svarbi ir šventa – būtų lengva, pavyzdžiui, išdurti jam akis, nes taip jo asmenybė net nebūtų paliesta.

Kitaip tariant, kai žmogus kankinasi realiame blogyje (šiuo atveju, kai jam yra išduriamos akys), tai išprovokuoja skaudžią nuostabą iš pat jo sielos gelmių ir tai jokiu būdu nėra asmeniškas (tai yra ne per asmens suvokimą pereinantis) pajautimas. Todėl šis skausmas neprieinamas įskaudintai asmenybei ir asmens troškimams. Tai sielos, (tad gėrio, teisingumo) sužalojimas, kai ji prisiliečia prie neteisybės per skausmą. Jėzus Kristus taip pat tai jautė – tai beasmeniškumo protestas prieš neteisybę. Vadinasi, visa kas žmoguje yra beasmeniška – yra šventa. 

Labai lengva S. Weil sukritikuoti neva dėl jos visiško reikalavimo kiekvienam žmogui išsižadėti savasties ir tapti visiška žmogaus abstrakcija. Tačiau išties yra visiškai kitaip. Kalbėdama apie beasmeniškumą Simone Weil jokiu būdu nesiūlo žmones atriboti nuo pasaulio nei juos aklai subendravardiklinti, tačiau atvirkščiai, suteikti kiekvienam kuo daugiau erdvės kontempliuoti savo būtį. Filosofė griežtai atsisako sieti žmogų vien tik su jo istoriniu bei kultūriniu paveldu, taip jį uždarydama kontekstualume ir tik per kontekstualumą jį apibrėždama. Todėl šia mintimi ji tampa artima jau vėliau gyvenusio prancūzų filosofo Michelio Foucault išplėtotai minčiai, kad asmeniškumas ir jo vertė tėra sudaryti, Weil žodžiais, iš „socialinės materijos“ .

kaip ir asmeniškume, taip ir žmogaus teisėse, Weil nemato jokios dorybės

Mistikė pažymi, jog „kiekvieno žmogaus širdyje“ nuo visiškos kūdikystės iki pat mirties, neišvengiamai glūdi tikėjimas, kad, nepaisant įvairių nusikaltimų, įvykdytų bei iškentėtų kančių, jam bus daroma gera, o ne bloga. Tai ir yra „švenčiausia žmoguje“,  kadangi būtent tai žmones saisto, nepaisant jų asmenybių. Vadinasi, tai, kas saisto žmones ir daro juos šventus vienas kitam, jokiu būdu nekyla iš žmogaus asmenybės ar asmens veiksnių. Visa tai yra anapusybėje arba realybėje už šio pasaulio, už laiko ir erdvės, už žmogaus mentalinės visatos ir todėl nepasiekiama niekaip žmogui. Kita vertus, kiekvienas žmogus, kuris nukreipia savo meilę ir mintis į minėtąją anapusybę, gali ją pasiekti – anksčiau ar vėliau – gaudamas dalelę  gėrio iš jos.

Todėl būtent ši anapusybė yra vienintelis motyvas universaliai žmonių pagarbai. Jeigu žmogus pripažįsta šią realybę, jis pripažįsta ir tai, kad kiekvienas žmogus šventas ir taip yra priverstas rodyti pagarbą vieno kitam. Ir ši jungtis yra nepriklasoma nuo to, kaip suformuluotas kiekvieno žmogaus tikėjimas ar netikėjimas, kadangi tai priklauso tik nuo to, ar jis jaučia tą pagarbos jungties reikalavimą savo širdimi. Weil žodžiais tariant, „nėra įmanoma jausti lygios pagarbos visiems dalykams, kurie yra iš principo nelygūs, nebent pagarba yra duodama tam, kas yra lygu juose visuose. Žmonės yra nelygūs visais aspektais šiame pasaulyje, be jokių išskirtinumų. Vienintelis identiškas dalykas kiekviename žmoguje yra tai, jog kiekviename yra ta dalis, kuri yra jungtis su anapusybe.“

Taip filosofė, keldama pamatinius klausimus apie žmogaus asmeniškumą, ima drebinti mums pažįstamą pasaulį iš pamatų. Visas vakarietiškas pasaulis remiasi asmeniškumu, o jis savo ruožtu yra neatsiejamas nuo žmogaus teisių. Todėl nekeista, jog kaip ir asmeniškume, taip ir žmogaus teisėse, Weil nemato jokios dorybės. Jos nuomone, žmogaus teisės yra tiesiog terminas, kuris vartojamas įtvirtinti apsikeitimams, kiekybei pamatuoti. Jos turi aiškų komercinį skonį, kuris ypač matosi teisiniuose pareiškimuose bei argumentuose – tai yra nuolatinis lenktyniavimas. Jam vykstant neišvengiama yra ir jėgos sąvoka, kitaip žmogaus teisės yra nieko vertos savo reikšme. Būtent tai implikuoja ir pareigų pirmumą prieš teises. Kitaip tariant, pareigos yra reikalingos, kad teisės egzistuotų kaip tokios.

Tai suponuoja visų pirmiausia, jog žmogus turi pareigas sau pačiam (išlaikyti save gyvą – nemarinti savęs badu, troškuliu) ir jos nenustoja svarbos, jei nėra kitų įvardijamos. Tačiau jeigu teisė nėra įvardijama – ji lieka veik nepastebėta ir dėl to nereikalinga. Būtent teisė yra visuomet susieta su tam tikromis sąlygomis, tuo metu pareigos – visiškai laisvos nuo bet kokių sąlygų: istorinių, kultūrinių paveldo, papročių, socialinės struktūros ar jurisprudencijos. Jos yra virš žemiškojo pasaulio. Jos sieja žmones tarpusavyje. Ir nors pareigos niekaip neegzistuoja bendruomenėms, tačiau egzistuodamos žmonėms jos yra gyvos bendruomenėje. Bet kartu tai jas daro visiškai nepriklausomas nuo pastarosios.  Kitaip tariant, pareiga sau yra visų pirmiausia pareiga vidujybėje glūdinčiam antgamčiui, Kristaus įsikūnijimui, kuris yra bendrai saistantis visus žmones.

Būtent žmogaus teisės įtvirtina asmeniškumą, o asmeniškumas – pastarąsias. Simone Weil mintyje tai reiškia, kad vienas abejotinas darinys patvirtina kitą ir vice versa. Taip užsisukama apgaulingame rate, iš kurio sunku pažvelgti ir ieškoti ryšio su anapusine realybe. Vadinasi, žmogaus teisės, priklausydamos tik šios realybės pasauliui, tam tikra prasme neigia žmogaus sielą, nes save grindžia būtent per žmogaus asmeniškumą bei jo asmenį ir taip nededa kertinio akcento ant žmogaus kaip tokio. Asmeniškumo bei žmogaus teisių sąvokomis nėra užčiuopiamas dvasinis pasaulis, kadangi tik beasmeniškumas kaip toks yra tikriausias veiksmas atidaryti Dievui duris pasyviai laukiant – Dievo meilė yra ir turi būti beasmenė, kol neįvyksta tiesioginis ir asmeninis sąlytis su Juo.