Teatrologės Almos Braškytės diskusija su režisieriumi Kirilu Glušajevu ir aktore Gintare Latvėnaite. VMT nuotr.

Vilniaus mažasis teatras pirmasis paminėjo garsaus švedų režisieriaus, rašytojo Ingmaro Bergmano šimtmetį spektakliu „Dvasiniai reikalai“. Tai spektaklis apie žmogaus vidų. Apie vaikystės skaudulius. Senėjimo baimę. Apie negražią, nudėvėtą, pavargusią sielą. Šiemet Lietuvoje bus ne vienas renginys, skirtas didžiam švedų menininkui, o Vilniaus mažajame teatre galima pamatyti šio sezono naujieną – Ingmaro Bergmano spektaklį „Dvasiniai reikalai“.

Šio spektaklio kūrėjai KIRILAS GLUŠAJEVAS ir GINTARĖ LATVĖNAITĖ dalijasi mintimis apie kūrybos procesą ir atradimus. Aktorius kalbina teatrologė ALMA BRAŠKYTĖ.

Į Ingmaro Bergmano šimtmečio vakarą atvyko Švedijos ambasadorė Maria Christina Lundquist. VMT nuotr.

Kodėl Ingmaras Bergmanas, kodėl „Dvasiniai reikalai“?

Kirilas Glušajevas: Kai aktorė Gintarė Latvėnaitė paprašė atkreipti dėmesį į vieną nerealizuotų I. Bergmano scenarijų „Dvasiniai reikalai“, iš pradžių sureagavau kaip į aktorės ambiciją turėti monospektaklį. Perskaičiau. Tekstas slėpė daugybę nežinomųjų, bet kažkas intuityviame lygmenyje užkabino.

Vėliau, stebėdamas naktinį Vilniaus gyvenimą, moteris, kurios žurnaluose ir TV laidose pristatomos kaip sėkmingos, sutikdamas jas baruose, kur pigiausias alus, ėmiau suprasti, kad tekstai, kuriais jos kalba, yra tankiai sudėti į šį monologą. Čia yra ir šių moterų nerealizuotas kūrybinis potencialas, ir santykiai su vyrais, tėvais, kitomis moterimis.

Tada supratau, kad į šį I. Bergmano tekstą galima pažvelgti kaip į tam tikrą kaleidoskopą tų atspindžių moterų, kurios gyvena Lietuvoje, ir tų problemų, su kuriomis jos susiduria. Skaitydamas apie I. Bergmaną, aptikau tokią mintį apie jo kūrybą: „Veidrodis sudužęs, ir įdomu, ką atspindi šukės.“ Šioje pjesėje kaip sudužusiame veidrodyje buvo labai daug atspindžių tų moterų (iš pažiūros – sėkmingų, padariusių karjerą), o vidus – sueižėjęs, sudilęs...

Ar buvo esminių nesutarimų suvokiant pjesę?

Aktorė Gintarė Latvėnaitė: Pradėjus repetuoti mūsų požiūriai nesiskyrė. Buvau paklusni aktorė, man buvo įdomu klausytis režisieriaus. Džiaugiuosi, kad režisierius subūrė gerą ir stiprią komandą. Tai – žmogus, paskui kurį eina labai daug žmonių. Ir dirbti su juo yra didžiulis malonumas. Dirbdama su juo jauti, kaip tu pati augi, nes tai žmogus eruditas, inteligentas, savo srities profesionalas. Aš negalėjau jam nepaklusti, net jei ir prieštaraudavau, iš karto atsirasdavo argumentų, kuriems aš negalėdavau oponuoti.

K. Glušajevas: Kiek teko diskutuoti su įvairiais žmonėmis apie moteris I. Bergmano filmuose, visi pabrėžė, kiek daug pragaro yra jo personažuose. Tai neįtikėtina. Tada ir supratau, kad kalbėti apie I. Bergmaną neturint psichologijos žinių būtų labai sudėtinga. Tad kvietėmės specialistus, ir jie padarė mums didelę įtaką.

Po pirmųjų perbėgų pradėjome pastebėti, kokios spalvos spektaklyje bus ryškiausios. Pamatėme, kad viena ryškiausių – motinos tema. Tai – tragiškas, dramatiškas ryšys. Per Viktorijos patirtis analizavome ir Gintarės santykį su mama, vyrais, kitais žmonėmis. Mirkome bendrų pažįstamų, Vilniaus, Panevėžio miestų gyventojų kontekste. Bandėme suprasti, kas mes esame ten, kaip mus veikia tai, kad mūsų šalyje reikia atrodyti cool, o iš tikrųjų gyvename gyvenimus, kuriuose – skyrybos, psichinės sveikatos sutrikimai. Mes negalėjome ignoruoti išvirkštinės gyvenimo pusės. Taigi prieštaravimų nebuvo.

Tai, kad Viktorija, pagrindinė pjesės veikėja, atsidūrė beprotnamyje, nėra jokia katastrofa, jokia pabaiga – ar sutiktumėte?

K. Glušajevas: Pabendravęs su specialistais sužinai, kad pakliuvęs į psichiatrinę žmogus nusiramina. Iš tiesų tai būna pirmas kartas gyvenime, kai iš jo niekas nieko nereikalauja: jo jėga nestumia eiti uždirbti pinigų, iš jo nereikalauja būti pačiu geriausiu sūnumi ar dukra pasaulyje. Žmogų pirmą kartą palieka ramybėje. Ir ten žmogus atranda labai daug dalykų, po to – pakeičia gyvenimo būdą. Taigi mūsų užduotis – ne skirstyti jos gyvenimą „iki“ ir „po“, bet parodyti, kad beprotnamis buvo iki beprotnamio. O paskui – švarus, apvalytas žmogus.

Aktorė Gintarė Latvėnaitė rež. Kirilo Glušajevo spektaklyje „Dvasiniai reikalai“. Lauros Vansevičienės nuotr.

Jeigu žmogus serga priklausomybių ligomis, jam reikia leisti nueiti iki dugno. Tik pasiekus dugną, dūžta iliuzija, kad viskas yra gerai. Tik tada prasideda gijimo procesas. 

Pjesės finalas irgi vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Ar laikote jį optimistiniu, ar pesimistiniu?

K. Glušajevas: Žiūrint iš šiandienos sėkmingo gyvenimo standartų perspektyvos, tai šiuo požiūriu blogiau ir būti negalėjo – Viktorija uždaryta psichiatrijos ligoninėje. Šiuo požiūriu tai – pesimistinis finalas. Bet man ši pabaiga reiškia išsilaisvinimą, šviesą. Jeigu tame pasaulyje su akmenėliu, kuris šildo, ji randa prieglobstį, jeigu jai gerai, tai ir aš ramus.

G. Latvėnaitė: Man atrodo, kad jai ten geriau. O kaip yra iš tiesų, jos reikia ir paklausti. Finale aš pati sau visuomet užduodu klausimą: „Kas aš esu“, ne kokią mane augino tėvai, ne kokią mane nori matyti visuomenė, bet kas esu aš, ko aš iš tiesų noriu.

K. Glušajevas: Finale yra akimirka, kai beprotnamio sanitaras Viktorijai atsuka veidrodį. Ji pajunta skausmą, nori rėkti, tačiau vaistai ją slopina, ji negali reaguoti. Tai, ką ji pamato – sunku pavadinti veidu. Žiūrovas gali pamanyti, kad ji save pamato negražią, baisią, stekenamą, kankinamą. Galima kalbėti apie tokį jos veidą.

Bet galima kalbėti apie veidą be grimo, be kaukės, be makiažo. Galima kalbėti apie sudužusią iliuziją. O pirmąjį kelią į išsilaisvinimą randi tada, kada iliuzija sugriūva: jeigu žmogus serga priklausomybių ligomis, jam reikia leisti nueiti iki dugno. Tik pasiekus dugną, dūžta iliuzija, kad viskas yra gerai. Tik tada prasideda gijimo procesas. Jis pradeda po truputį suvokti, pastebėti, pamatyti, kas jisai yra šią akimirką. O šią akimirką jis vienui vienas prieš patį save.

Viktorija pamato naują save veidrodyje ir pradeda gyventi su tiesa. Viskas, ką ji kalbėjo iki to momento, yra tai, ką šiandien patiria daugybė žmonių: savigaila, kaltų ieškojimas, nesugebėjimas pasidžiaugti tuo, ką darai. Ta nukritusi kaukė, tas baisus veidas, kuriam žiūrima į akis – yra gera pradžia. Tad finalas yra apie tai, kad yra, kur eiti, ir yra galimybių keistis. Tai yra svarbiausia.

Viktorija nesibaigiančiais tekstais kuria sau įvairias kaukes – iliuzinio, išgalvoto gyvenimo vaidmenis. Tai neleidžia jai priartėti prie pačios savęs?

K. Glušajevas: Labai įdomu, kad tas kaukes galima atpažinti ir realiame gyvenime. Tos kaukių mados turi savo tendencijas: yra atostogų, vaikų auginimo, bendravimo su pagyvenusiais žmonėmis trendai. Visa tai yra kaukės kaukytės. Kartais reikia veidrodžio šukės, kurioje pamatytum – štai, čia tikrasis tu.

***

„Dvasiniai reikalai“ – spektaklis, kuriame kalbama ne apie viešą, ne apie paradinę žmogaus pusę, o apie vidų: dažnai komplikuotą, problemišką ir net pavojingą. Toks yra I. Bergmano kūrybos branduolys. Ta negraži, nudėvėta, nuvargusi siela arba ta materialioji žmogaus gyvenimo pusė, kuri nėra blizganti ir graži.

Gegužės 5 dieną vėl galima prisiminti didįjį švedų kūrėją ir atvirai pasikalbėti apie „Dvasinius reikalus“. Šį nerealizuotą I. Bergmano kino scenarijų režisierius Kirilas Glušajevas įgyvendino Vilniaus mažajame teatre. Pirmą kartą Lietuvos scenoje pastatytas spektaklis gegužės 17 d. bus rodomas ir viename didžiausių teatrų festivalių Šanchajuje. Šie metai pateiks daugybę progų prisiminti didį švedų kūrėją, ir spektaklis „Dvasiniai reikalai“ – kaip tik viena jų.